Galbūt daugeliui bus sunku sutikti su velnio įasmeninimo išaiškinimu, kadangi Biblijoje jis gan dažnai minimas ir klaidina kai kuriuos žmones. Tačiau tai nėra sunku paaiškinti: Biblija įspūdinga tuo, kad negyvi daiktai ar abstraktus dalykai kaip išmintis, turtas, nuodėmė, bažnyčia yra įasmeninami. Tačiau tik velnio atveju iškyla tam tikrų nesusipratimų.

IŠMINTIES PERSONIFIKACIJA. “Palaimintas žmogus, kurs randa išmintį ir kurs turi apsčiai gudrumo. Nes įsigyti ją verčiau nekaip pelnytis sidabro ir jos vaisiai geresni už geriausią ir tyriausią auksą. Ji brangesnė už visus turtus, ir visa, ko trokštama, negali su ja lygintis.” (Pat 3:13-15)

“Išmintis pasistatė sau namus; ji išsikirto septynis šulus.” (Pat 9:1)

Šios, kaip ir kitos, esančios likusiose dalyse,citatos, išmintį sutaptina su moterimi. Dėl to niekam nekyla jokių abejonių, kad išmintis – tai tiesiog moteris, kuri keliauja aplink pasaulį; visi suprantame tai kaip savybę, kurios įgyti visi trokštame.

TURTO PERSONIFIKACIJA. “Niekas negali tarnauti dviem ponams: jis juk arba vieno nekęs ir kitą mylės, arba vienam bus atsidavęs ir kitą nieku vers. Jūs negalite tarnauti Dievui ir Mamonai” (Mt 6:24).

Šiuo atveju turtai palyginami su ponu. Daugelis žmonių iš visų jėgų stengiasi susikrauti lobius ir tampa jų valdomais. Jėzus mums kalba, kad vienu metu negalima tarnauti abiems ponams. Šis pamokymas paprastas bei naudingas, bet nė vienas nemano, kad turtai – tai žmogus vardu Mamona.

NUODĖMĖS PERSONIFIKACIJA. “?Kiekvienas, kuris daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas” (Jn 8:34). “Kaip nuodėmė viešpatavo mirtimi” (Rom 5:21). “Ar nežinote, kad kam jūs pasiduodate vergais, kad jo klausytute, jūs esate to, kurio klausote: arba nuodėmės mirčiai nusipelnyti, arba paklusnumo teisumui įsigyti?” (Rom 6:16).

Kaip ir ankstesniame pavyzdyje su lobiais, taip ir šiame, nuodėmė sutapatinama su ponu, o tie, kurie nusideda – jo vergai. Bet nė vienas skaitytojas nemano Paulių aiškinant esą nuodėmė – tai asmuo.

DVASIOS PERSONIFIKACIJA. “Bet kai ateis jis, tiesos Dvasia, jis įves jus į visą tiesą. Ne, jis ne iš savęs kalbės” (Jn 16:13)

Jėzus čia kalba savo apaštalams apie Šventosios Dvasios jėgos gavimą, kas buvo išpildyta per Sekmines, kaip pasakyta Apd 2:3,4: “Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios”, kuri jiems suteikė puikią jėgą daryti nuostabius stebuklus, įrodančius, jog jie turi Dievo valdžią. Šventoji Dvasia nebuvo asmuo, o tai buvo jėga, bet Jėzus kalbėdamas vartojo asmeninį įvardį “jis”.

MIRTIES PERSONIFIKACIJA. “Ir štai palšas žirgas, o ant jo sėdinčiojo vardas buvo Mirtis” (Apr 6:8).

IZRAELIO TAUTOS PERSONIFIKACIJA. “Aš vėl statysiu tave, ir tu būsi statoma, Izraelio mergaite, dar būsi puošiama savo žvangučiais” (Jer 31:4). “Aš girdėte girdėjau Efraimą, kai jis buvo ištremiamas: Tu plakei mane, ir aš esu pamokytas kaip nesuvaldomas veršis, grąžink mane, ir aš gręšiuos, nes tu Viešpats, mano Dievas” (Jer 31:18). Šios eilutės parodo, kad pranašas nesikreipia tiesiogiai į mergaitę ar Efraimą kaip į asmenis, bet kaip į Izraelio tautą, kuri įasmeninama tokiu būdu. Panašiai kaip Didžioji Britanija kartais vadinama “Britanija” arba “John’u Bull’u”, tačiau nėra tokių žmonių, tokios moters ar tokio vyro, bet jei jie aprašomi knygoje ar vaizduojami paveiksluose, visi žino, kad turima omenyje Didžioji Britanija.

TIKINČIŲJŲ KRISTUJE PERSONIFIKACIJA. “Kol mes visi pasieksime tikėjimo ir Dievo Sūnaus pažinimo vienybę, tobulą vyriškumą, tą subrendimo amžiaus tarpsnį, kuriam priklauso Kristaus pilnybė” (Ef 4:13). “Vienas kūnas” (Ef 4:4). “O jūs esate Kristaus kūnas ir, atskirai imant, sąnariai” (1 Kor 12:27). “Kristus Eklezijos galva, jis – šito savo kūno Gelbėtojas” (Ef 5:23). “Jis (Kristus) yra kūno, Susirinkimo, galva. Džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, kiek dar trūksta Kristaus sielvartų jo kūno, tai yra, Susirinkimo, labui” (Kol 1:18,24). “Aš juk sužiedavau jus su vienu vyru, kad pristatyčiau jus Kristui, kaip skaisčią jaunąją” (2 Kor 11:2). “nes atėjo Avinėlio vestuvės ir jo Nuotaka pasiruošė” (Apr 19:7).

Visos šios citatos akivaizdžiai parodo tuos žmones, kurie buvo tikri tikintieji Kristuje ir kurie kartais buvo vadinami “bažnyčia”, nors tai neturėtų būti sutapatinama su kuria nors viena šiuolaikinių bažnyčių, kurios netiki Kristumi.

Tikri tikintieji, tai yra, tie, kurie tiki Biblijos tiesomis, vadinami “skaisčiąja jaunąja” tuo parodant gyvenimo tyrumą, kurio turime laikytis ir, kaip “kūnas” atlieka daug funkcijų, taip ir tikra bažnyčia turi daug pareigų ir vykdo įvairias funkcijas. Kai bažnyčia vadinama “kūnu”, niekas jos nepainioja su kokiu nors asmeniu; taip pat žmonės neįsivaizduotų velnio ar šėtono kaip kokio nors nupuolusio angelo ar dangiškos pabaisos, jei tik žodžiai būtų teisingai perteikti, arba jei vyrai ir moterys nepatikėtų klaidingomis idėjomis, kurias skelbė praėjųsių dienų klaidingos bažnyčios.

Remtasi Robert’o Roberts’o knyga “Krikščionybės klystkeliai”.

Views All Time
Views All Time
2236
Views Today
Views Today
1
0 0