Jėzaus ir apaštalų skelbta Evangelija iš esmės nesiskyrė nuo to, ką žinojo Abraomas. Dievas per Raštus „iš anksto paskelbė Abraomui gerą naujieną“ (Gal 3:8). Supratę tai, kas buvo pasakyta Abraomui, mes sužinosime krikščioniškos Evangelijos pagrindus. Be to, yra kitų nurodymų, jog „Evangelija“ nėra tokia geroji naujiena, kuri buvo prdėta skelbti tik Jėzaus laikais:

– „Ir mes jums skelbiame Gerąją naujieną (Evangeliją): (žydų) tėvams duotąjį pažadą Dievas įvykdė“ (Apd 13:32).

– „Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktas apaštalu, išrinktas skelbti Dievo Evangeliją, kurią Jis iš anksto pažadėjo per savo pranašus (pvz. Abraomą – Pr 20:7) Šventuosiuose Raštuose“ (Rom 1:1,2).

– „Todėl buvo skelbta Evangelija ir mirusiems“ (1 Pt 4:6), t.y. tikintiesiems, kurie gyveno ir mirė prieš Kristaus laikus.

– „Mums, kaip ir jiems (t.y. izraelitams dykumoje), buvo skelbta Evangelija“ (Žyd 4:2).

Pažadai Abraomui turi dvi pagrindines temas. Juose kalbama: 1) apie Abraomo palikuonis (taip pat ir ypatingą palikuonį) ir 2) apie žemę, pažadėtą Abraomui.

Šie pažadai komentuojami Naujajame Testamente. Kadangi mes stengiamės duoti Biblijai galimybę paaiškinti save, tai čia sujungsime abiejų Testamentų mokymą, kad pilnai suprastume sandorą, kurią Dievas sudarė su Abraomu.

Iš pradžių Abraomas gyveno Ūre, klestinčiame miestų, kuris buvo dabartinio Irako teritorijoje. Šiuolaikinė archeologija atskleidžia aukštą civilizacijos lygį, kuris buvo pasiektas Abraomo laikais. Ten egzistavo bankų sistema, išvystyta paslaugų sfera ir kitokios infrastuktūros. Nežinodamas nieko kito, Abraomas gyveno šiame mieste; kiek mes žinome, jis buvo žmogus iš pasaulio. Bet po to jis gavo neįprastą Dievo kvietimą – palikti gerai sutvarkytą gyvenimą ir iškeliauti į pažadėtąją žemę. Tačiau nebuvo pilnai išaiškinta nei kur yra tą žemė, nei kaip ji atrodo. Po visko vėliau išaiškėjo, jog tai turėjo būti kelionė 1500 mylių (2400 km) atstumu. Ta žemė buvo Kanaanas – šiuolaikinis Izraelis.

Per Abraomo gyvenimą Dievas kelis kartus pasirodė jam ir pakartojo bei išplėtė Savo pažadus. Šie pažadai sudaro Kristaus Evangelijos pagrindą. Kaip tikri krikščionys, mes gauname tą patį kvietimą, kuris buvo skirtas Abraomui: palikti savo laikinus rūpesčius ir eiti pirmyn, gyvenant tikėjime pagal Dievo žodį ir priimant Dievo pažadus tokiais, kokie jie yra. Puikiai galime įsivaizduoti, kaip savo kelionių metu Abraomas mąstė apie šiuos pažadus. „Tikėjimu Abraomas pakluso, kai buvo pašauktas keliauti (iš Ūro miesto) į (Kanaano) šalį, kurią turėjo pavedėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs“ (Žyd 11:8).

Pirmą kartą mąstydami apie Dievo pažadus, mes taip pat tiksliai nežinome, kokia bus pažadėtoji Dievo Karalystės žemė. Bet mūsų tikėjimas Dievo Žodžiu turi būti toks, kad mes taip pat noriai paklustume.

Abraomas nebuvo klajoklis, neturintis daugiau ką veikti, kaip tik surizikuoti ir pasinaudoti proga, kurią suteikė šie pažadai. Jis buvo kilęs iš aplinkos, kuri pagal savo esmę buvo daug kuo panaši į mūsų. Mes galime įsivaizduoti save Abraomo vietoje. Jis turėjo priimti sunkų ir jaudinantį sprendimą, kad pasikliautų Dievo pažadais ir išvyktų į tolimą bei nežinomą kelionę. Mes susidūriame su keistais kolegų žvilgsniais darbe, ironišku kaimynų požiūriu („Jis tapo religingu!“)… visa tai buvo gerai žinoma Abraomui. Reikėjo milžiniškos valios ir daug sveiko protu teisingo sprendimo priėmimui bei įgyvendinimui. Vienintelis stimulas, padėjęs įveikti daugelį sunkumų toje ilgoje kelionėje, buvo pažado žodžiai. Abraomas tikriausiai žinojo juos mintinai ir kasdien mąstė apie jų tikrąją reikšmę.

Parodydami panašų tikėjimą ir atitinkamai elgdamiesi, mes galime užsitarnauti tokią pat garbę, kaip ir Abraomas – vadintis Dievo draugais (Iz 41:8), pažinti Jį (Pr 18:17) bei turėti tvirtą viltį gauti amžinąjį gyvenimą Dievo Karalystėje. Mes dar kartą pabrėžiame, jog Kristaus Evangelija remiasi šiais pažadais Abraomui. Kad tikrai patikėtume krikščioniška žinia, mes taip pat privalome tvirtai žinoti pažadus, duotus Abraomui. Be jų mūsų tikėjimas nebus tikėjimu. Dėmesingai, trokštančiomis akimis mes turime skaityti ir skaityti pokalbius tarp Dievo bei Abraomo.

Žemė

1) „Palik savo šalį… ir eik į kraštą, kurį tau parodysiu“ (Pr 12:1).

2) „Jis (Abraomas) keliavo… Betelio link (centrinėje Izraelio dalyje)… Viešpats tarė Abraomui… : Pakelk akis ir pažvelk iš vietos, kurioje esi, į šiaurę ir į pietus, į rytus ir į vakarus! Visą žemę, kurią matai, duosiu tau ir tavo palikuonims visam laikui… Kelkis, pereik žemę išilgai ir skersai, nes Aš tau ją duosiu!“ (Pr 13:3,14,15,17).

3) „Viešpats padarė su Abraomu sandorą, sakydamas: Tavo palikuonims atidaviau visą žemę nuo Egipto upės iki didžiosios Eufrato upės“ (Pr 15:18).

4) „Aš duosiu tau ir tavo palikuonims žemę, kurioje dabar esi ateivis, visą Kanaano žemę amžinai nuosavybei“ (Pr 17:8).

5) „Ne įstatymu rėmėsi Abraomui arba jo palikuonims duotas pažadas, kad paveldės pasaulį, bet tikėjimo teisumu“ (Rom 4:13).

Čia mes matome didėjantį apreiškimą Abraomui:

1) Yra šalis, į kurią Aš norėčiau, kad tu eitum.

2) „Visą žemę, kurią matai (į kurią esi atvykęs), duosiu tau ir tavo palikuonims visam laikui.“ Atkreipkite dėmesį, kad šis pažadas apie amžinąjį gyvenimą užrašomas be romantiškos aureolės ir išaukštinimo. Rašytojas žmogus, be abejonės, tą aprašytų su didesniu emocingumu.

3) Pažadėtosios žemės teritorija buvo apibrėžta konkrečiau.

4) Abraomas neturėjo laukti pažado išsipildymo šiame gyvenime. Jis turėjo būti laikomas „ateiviu“ šalyje, nors vėliau jis gyvens ten amžinai. Čia esmė ta, kad jis mirs, o vėliau bus prikeltas, kad galėtų gauti pažadėtus dalykus.

5) Akivaizdu, kad būdamas įkvėpimo būsenoje Paulius suvokė pažadus Abraomui, kaip jam suteiktą galimybę paveldėti visą žemę.

Raštas išeina iš savo įprastų rėmų ir primena mums, jog gyvendamas Abraomas nesulaukė šių pažadų išpildymo:

„Tikėjimu jis apsigyveno (turimas omenyje laikinas gyvenimas) pažado žemėje, tarytum svetimoje, gyvendamas palapinėse“ (Žyd 11:9).

Jis gyveno žemėje kaip svetimtautis, galbūt su tokiu pat slaptu netikrumo bei nepritapimo jausmu, kokį turi imigrantas. Vargu, ar jis su palikuonimis gyveno savo nuosavoje žemėje. Jis ir jo palikuonys Izaokas bei Jokūbas (kuriems taip pat buvo pakartoti pažadai) „mirė tikėdėmi, dar negavę pažadėtųjų dalykų, bet iš tolo juos regėdami, buvo įsitikinę jais ir priėmė juos, išpažindami, jog jie žemėje svečiai ir keleiviai“ (Žyd 11:13). Atkreipkite dėmesį į keturis punktus:

– Pažadų žinojimas – juos sužinome ir mes nagrinėdami Bibliją.

– Įsitikinimas jais – jei Abraomui tas užėmė kažkiek laiko, tai juo labiau mums.

– Jų priėmimas – pasikrikštyjant į Kristų (Gal 3:27-29).

– Išpažinimas, parodomas savo gyvenimo būdu, kad šio pasaulio mes nelaikome savo tikraisiais namais, bet gyvename būsimojo amžiaus atėjimo į žemę viltimi.

Jei suvokiame šiuos dalykus, tada Abraomas tampa mums didvyriu ir pavyzdžiu gyvenime. Pažadų išsipildymą ateityje galutinai pripažino senas, pavargęs žmogus, kuomet mirė jo žmona; tada jam iš tiesų teko pirkti lopinėlį pažadėtosios žemės, kad palaidotų savo žmoną (Apd 7:16). Dievas tikrai jam „nedavė nuosavybėn nė pėdos žemės, tik pažadėjo šitą kraštą atiduoti jam ir jo palikuonims“ (Apd 7:5). Dabartiniai Abraomo palikuonys gali jausti tokį pat neatitikimą, kuomet jie perka ar nuomoja nuosavybę žemėje, kuri pažadėta jiems asmeniškai kaip amžinas palikimas!

Bet Dievas vykdo Savo pažadus. Turi ateiti diena, kuomet Abraomas ir visi tie, kuriems buvo duoti pažadai, bus apdovanoti. Žyd 11:13,39,40 eilutės įrodo tai:

„Jie visi mirė tvirtai tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų… nes Dievas geresnius dalykus buvo numatęs mums, kad jie ne be mūsų pasiektų tobulumą“.

Taigi visi tikri tikintieji bus apdovanoti vienu ir tuo pačiu metu, t.y. teismo metu paskutiniąją dieną (2 Tim 4:18; Mt 25:31-34; 1 Pt 5:4). Iš to seka, jog Abraomas ir kiti, žinoję pažadus, prieš pat teismą turės būti prikelti, kad galėtų gyvi stoti teisme. Jeigu jie negavo to, kas buvo pažadėta, bet gaus tai tik po savo prisikėlimo bei teismo sugrįžus Kristui, tada belieka pripažinti, kad Abraomas ir į jį panašūs žmonės dabar yra be sąmonės, bejausmėje būsenoje, laukdami Kristaus atėjimo; o tuo tarpu yra žinoma, kad spalvoti vitražai, kurie puošia bažnyčias visoje Europoje, vaizduoja Abraomą taip, lyg jis dabar būtų danguje ir mėgautųsi pažadėtu apdovanojimu už gyvenimą tikėjime. Per šimtus metų tūkstančiai žmonių praėjo palei šiuos paveikslus, priimdami juos kaip religinius. Ar jūs turėsite Biblija paremtos drąsos išeiti iš jų tarpo?

Palikuonys
Kaip buvo išaiškinta 3.2 poskyryje, pažaduose dėl palikuonių pirmiausia kalbama apie Jėzų, ir po to apie tuos, kas yra „Kristuje“ ir todėl taip pat laikomi Abraomo palikuonimis:

1) „Aš padarysiu tave didele tauta, tave laiminsiu… ir tavyje bus palaimintos visos žemės giminės“ (Pr 12:2,3).

2) „Padarysiu tavo palikuonių tiek daug, kiek dulkių ant žemės. Jei kas galėtų suskaičiuoti žemės dulkes, tai ir tavo palikuonis galėtų suskaičiuoti… visą žemę, kurią matai, duosiu tau ir tavo palikuonims visam laikui“ (Pr 13:15,16).

3) „Pažvelk į dangų ir, jei gali, suskaičiuok žvaigždes! Tiek bus tavo palikuonių!… Tavo palkuonims atidaviau visą žemę“ (Pr 15:5,18).

4) „Aš duosiu tau ir tavo palikuonims… visą Kanaano žemę amžinai nuosavybei ir būsiu jiems Dievas“ (Pr 17:8).

5) „Dauginte padauginsiu tavo palikuonis, kad jų bus kaip žvaigždžių danguje ir kaip smilčių jūros pakrantėje. Tavo palikuonys užims savo priešų vartus, ir tavo palikuonyje bus palaimintos visos žemės tautos“ (Pr 22:17,18).

Vėlgi, Abraomo supratimas apie „palikuonis“ palaipsniui didėjo:

1) Pirmiausia jam buvo pasakyta, kad kažkokiu būdu jis turės labai daug palikuonių ir per tuos „palikuonis“ bus palaiminta visa žemė.

2) Vėliau jam buvo pasakyta, kad palikuonių taip padaugės, jog iš jų susidarys didžiulė tauta. Ši tauta kartu su juo gaus amžinąjį gyvenimą žemėje, į kurią jis atėjo, t.y. Kanaane.

3) Po to jam buvo pasakyta, kad jo palikuonių bus tiek daug, kiek žvaigždžių danguje. Tai galėjo reikšti, kad jis turės daug dvasinių palikuonių (žvaigždės danguje), o taip pat daug prigimtinių palikuonių (kaip „žemės dulkių“).

4) Ankstesnius pažadus lydėjo papildomas patvirtinimas, kad daugelis žmonių, kurie taps jo palikuonimis, galės užmegzti asmeninius santykius su Dievu.

5) Palikuonys nugalės savo priešus.

Atkreipkite dėmesį, kad per palikuonis „palaiminimą“ turi gauti viso pasaulio žmonės. Biblijoje palaiminimo sąvoka dažnai siejama su nuodėmių atleidimu. Pagaliau tai ir yra didžiausias palaiminimas, kurio galėtų norėti mylintis Dievą žmogus. Todėl mes randame parašytus tokius dalykus: „Palaimintas, kuriam neteisybės atleistos, kurio nuodėmės padengtos“ (Ps 32:1); „Laiminimo taurė“ (1 Kor 10:16) – tai taurė su vynu, simbolizuojančiu Kristaus kraują, per kurį galima gauti atleidimą.

Vienintelis Abraomo palikuonis, kuris atnešė pasauliui nuodėmių atleidimą, aišku, buvo Jėzus. Tą patvirtina Naujajame Testamente pateikti pažadų Abraomui komentarai:

„Pažadai buvo duoti Abraomui ir jo palikuoniui. Jis (Dievas) nesako ‘ir palikuonims“, ne daugeliui (t.y. daugiskaita), bet kaip apie vieną (vienaskaita): ‘ir tavo palikuoniui’, kuris yra Kristus“ (Gal 3:16).

„…sandoros, kurią Dievas sudarė su jūsų tėvais, tardamas Abraomui: ‘Tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės giminės’. Dievas pirmiausia jums prikėlęs pasiuntė savo tarną Jėzų (t.y. palikuonį), kad jis atneštų jums palaiminimą, nukreipdamas kiekvieną nuo jo nusikaltimų“ (Apd 3:25,26).

Čia atkreipkite dėmesį, kaip Petras cituoja ir aiškina Pradžios knygos 22:18 eilutės žodžius:

Palikuonis = Jėzus
Palaiminimas = nuodėmių atledimas

Pažadai apie tai, kad Jėzus, kaip Abraomo palikuonis, nugalės savo priešus, čia labai tinka, jei skaitysime juos turėdami omenyje Kristaus pergalę prieš nuodėmę – didžiausią Dievo žmonių, taigi ir Jėzaus, priešą.

Prisijungimas prie palikuonių
Dabar jau turėtų būti aišku, kad Abraomas teisingai suprato pagrindinius krikščioniškosios Evangelijos elementus. Bet šie nepaprastai svarbūs pažadai buvo skirti Abraomui ir jo palikuoniui, Jėzui. O kaip su kitais žmonėmis? Net žmonės, kurių tiesioginis protėvis buvo Abraomas, ne visada tapdavo tikrais jo palikuonimis (Jn 8:39; Rom 9:7). Mes kažkaip turime tapti Jėzaus dalimi, kad taptume palikuoniui skirtų pažadų dalininkais (Rom 6:3-5). Mes dažnai (Apd 2:38; 8:16; 10:48; 19:5) skaitome apie krikštą Jo vardan (t.y. į vardą – žr. 10:1 poskyrį). Gal 3:27-29 eilutės taip pat viską labai gerai išaiškina:

„Ir visi (t.y. tiktai tie), kurie esate pakrikštyti Kristuje (į Kristų), apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi esate viena (būdami) Kristuje Jėzuje (per krikštą)! O jeigu esate Kristaus (krikšto į Jį dėka), tai esate Abraomo palikuonys ir paveldėtojai pagal pažadą“ – amžinojo gyvenimo žemėje pažadą, gaunant per Kristų atleidimo „palaiminimą“. Taigi tiktai pasikrikštydami į Kristų, į palikuonį, mes galime tapti jam duotų pažadų dalininkais. Todėl Rom 8:17 eilutė vadina mus „Kristaus bendrapaveldėtojais“.

Prisiminkite, kad palaiminimą per palikuonį turi gauti žmonės iš visų žemės vietų; jie turi tapti didžiule žmonių grupe, kaip smiltys jūros pakrantėje ir žvaigždės danguje. Iš to seka, jog jie pirmiausia turi gauti palaiminimą, kad galėtų tapti palikuonimis. Taigi vienas palikuonis „turės (daug) vaikų“ (Ps 22:31).

Galime apibendrinti Abraomui duotus pažadus, išskirdami dvi jų temas:

1) Žemė

Abraomas ir jo palikuonis Jėzus, o taip pat esantieji Jame, pavedės Kanaano žemę ir išsiplės po visą pasaulį bei gyvens ten amžinai. Šiame gyvenime jie negaus žemės. Tas įvyks tiktai paskutinę dieną, kai grįš Jėzus.

2) Palikuonys

Visų pirma tai buvo Jėzus. Jo dėka bus nugalėtos žmonijos nuodėmės („priešai“), taigi atleidimo palaiminimą gaus visas pasaulis.

Krikštydamiesi į Kristų, mes taip pat tampame palikuonimis.

Tie patys du dalykai randami Naujojo Testamento pamoksluose, ir nenuostabu, jog dažnai rašoma apie tai, kad išgirdę juos, žmonės priima krikštą. Tai buvo ir yra būdas, kurio dėka mes galime tapti šių pažadų dalininkais. Dabar galime suprasti, kodėl sulaukęs senatvės Paulius mirties akivaizdoje galėjo apibūdinti savo viltį kaip „Izraelio viltį“ (Apd 28:20): tikroji krikščioniška viltis – tai pirmapradė žydų viltis. Kristaus žodžiai „išgelbėjimas ateina iš žydų“ (Jn 4:22) taip pat turėtų reikšti, jog būtina tapti dvasiniais žydais, kad galėtume pasinaudoti žydų protėviams duotais pažadais dėl išgelbėjimo per Kristų.

Mes skaitome, kad pirmieji krikščionys skelbė:

1) „Gerąją Dievo karalystės naujieną ir

2) Jėzaus vardą“ (Apd 8:12).

Tie dalykai buvo išaiškinti ir Abraomui, tik truputi kitaip pavadinti:

1) Pažadai apie žemę ir

2) Pažadai apie palikuonį.

Tarp kitko, atkreipkite dėmesį, kad skelbti „gerąją Dievo karalystės naujieną ir Jėzaus vardą“ – tai tas pats, kaip ir „skebti Kristų“ (Apd 8:5 plg. 12 eil.). Visa tai per daug dažnai išreiškiama maždaug taip: „Jėzus myli tave! Tik ištark, kad tiki, jog jis mirė už tave ir būsi išgelbėtas!“ Bet juk aišku, kad žodis „Kristus“ apibendrina visą eilę teiginių apie jį patį ir jo būsimąją Karalystę. Abraomui paskelbta geroji naujiena apie Karalystę turėjo didelės įtakos Evangelijos plitimui pirmajame šimtmetyje.

Korinte Paulius „tris mėnesius drąsiai kalbėjo, įtikinėdamas ir aiškindamas apie Dievo Karalystę“ (Apd 19:8). Efeze jis taip pat gyveno, „skelbdamas Dievo Karalystę“ (Apd 19:8). Ir galiausiai Romoje buvo tas pats: „Nuo ryto iki vakaro jis aiškino jiems ir liudijo apie Dievo Karalystę, įrodinėdamas jiems Jėzų iš Mozės Įstaytmo ir pranašų“ (Apd 28:23). Tas dalykas, kad Paulius galėjo taip ilgai apie tai kalbėti, rodo, jog Evangelijos apie Karalystę ir Jėzų pagrindiniai teiginiai neapsiribojo tik paprasčiausios frazės „Tikėkite į Jėzų“ ištarimu. Dievo apreiškimas Abraomui buvo žymiai detalesnis už šią frazę, ir jam pažadėti dalykai faktiškai sudaro tikrosios krikščioniškos Evangelijos pagrindą.

Išsiaiškinome, jog krikštas į Jėzų daro mus palikuonimis, taigi ir pažadų paveldėtojais (Gal 3:27-29), bet vien tik krikšto dar nepakanka, kad gautume pažadėtą mums išgelbėjimą. Mes turime pasilikti palikuonyje – Kristuje, jeigu norime gauti pažadą, duotą palikuoniui. Todėl krikštas yra tik pradžia; mes pradėjome bėgimą ir turime nubėgti iki galo. Nepamirškite, kad vien tik buvimas Abraomo palikuonimi išoriškai dar nereiškia, jog mes tapome priimtini Dievui. Izraeliečiai taip pat yra Abraomo palikuonys, bet tai dar nereiškia, kad jie gali būti išgelbėti be krikšto, savo gyvenime nesekdami Kristaus bei Abraomo pavyzdžiais (Rom 9:7,8; 4:13,14). Jėzus jiems pasakė: „Aš žinau, kad jūs Abraomo palikuonys. Bet jūs norite Mane nužudyti… Jeigu jūs būtumėte Abraomo vaikai, darytumėte Abraomo darbus“ (Jn 8:37,39), t.y. jie gyventu tikėjimu į Dievą ir Kristų, pažadėtąjį palikuonį (Jn 6:29).

„Palikuonis“ privalo turėti savo protėvio bruožus. Taigi jeigu norime būti tikraisiais Abraomo palikuonimis, mes privalome ne tik paskrikštyti, bet taip pat iš tikrųjų tviratai tikėti Dievo pažadais, kaip ir jis tikėjo. Todėl jis tapo „tėvu visiems tikintiesiems…, kurie… vaikšto… tikėjimo pėdomis“ (Rom 4:11,12). „Todėl supraskite (t.y. iš tikrųjų piimkite tą į širdį), kad Abraomo sūnūs yra tie, kurie tiki“ (Gal 3:7).

Tikrasis tikėjimas turi pasireikšti kažkokiu darbu, kitaip Dievo akyse tai nebus tikėjimas (Jok 2:17). Pirmuoju patvirtinimu, kad mes tikrai tikime tais pažadais, kuriuos išnagrinėjome dabar, bus mūsų krikštas. Po jo mes asmeniškai tapsime šių pažadų dalininkais (Gal 3:27-29). Taigi ar jūs tikrai tikite Dievo pažadais? Šito mes turime nepaliaujamai klausti savęs visą gyvenimą.

Senoji ir Naujoji sandoros
Dabar jau turėtų būti aišku, kad pažaduose Abraomui apibendrinama Kristaus Evangelija. Kitą svarbią pažadų grupę sudaro tie pažadai, kuriuos Dievas davė žydams kartu su Mozės įstatymu. Juose sakoma, kad paklusdami įstatymui žydai bus materialiai palaiminti šiame gyvenime (Įst 28). Šioje pažadų grupėje, arba „sandoroje“, amžinasis gyvenimas nėra tiesiogiai pažadėtas. Taigi galime teigti, kad buvo sudarytos dvi „sandoros“:

1) Sandora su Abraomu ir jo palikuonimis, kuri žada atleidmą bei amžinąjį gyvenimą Dievo Karalystėje sugrįžus Kristui. Šis pažadas taip pat buvo duotas Edene bei pakartotas Dovydui.

2) Sandora su žydų tauta, sudaryta gyvenant Mozei, žadanti taika ir laimė šiame gyvenime, jei tik žmonės paklus įstatymui, kurį Dievas davė Mozei.

Dievas pažadėjo Abraomui atleidimą ir amžinąjį gyvenimą Karalystėje, bet tai buvo įmanoma tik Jėzaus aukos dėka. Dėl šios priežasties mes randame parašyta, jog Kristaus mirtis ant kryžiaus patvirtino pažadus Abraomui (Gal 3:17; Rom 15:8; Dan 9:27; 2 Kor 1:20), todėl Jo kraujas vadinamas „Naujosios Sandoros krauju“ (Mt 26:28). Kaip tik šito atminimui Jėzus liepė mums periodiškai ragauti taurę vyno, kuris simbolizuoja Jo kraują (žr. 1 Kor 11:25). „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujuje“ (Lk 22:20). Nėra prasmės „laužyti duoną“ Jėzaus ir jo darbų atminimui, jeigu mes nesuprantame šitų dalykų.

Kristaus auka suteikė galimybę gauti atleidimą ir amžinąjį gyvenimą Dievo Karalystėje. Šitaip jis patvirtino pažadus Abraomui: „Taigi Jėzus yra tapęs geresnės Sandoros garantu“ (Žyd 7:22). Žyd 10:9 sakoma, kad Jėzus „panaikina viena (sandorą), kad įtvirtintų kitą“. Tai liudija, jog patvirtindamas pažadus Abraomui Jėzus tikrai panaikino sandorą, kuri buvo sudaryta per Mozę. Aukščiau paminėtose eilutėse sakoma, kad savo mirtimi Jėzus įtvirtino naują sandorą, taigi galima numanyti, jog jis panaikino iki tol galiojusią seną sandorą. Taigi nors sandora, susijusi su Kristumi, buvo sudaryta anksčiau, bet iki Kristaus mirties ji pilnai neveikė. Todėl ji vadinama „nauja“ sandora. Per Mozę sudaryta Senoji Sandora turėjo pranašauti apie Jėzaus darbus ir pabrėžti, kad tikėjimas pažadais, susijusiais su Kristumi, yra labai svarbus (Gal 3:19,21). Ir atvirkščiai, tikėjimas Kristumi patvirtina Mozei duoto įstatymo teisingumą (Rom 3:31). Paulius originaliai apibendrino tą šiais žodžiais: „Todėl įstatymas buvo mūsų auklėtojas, vedęs į Kristų, kad būtume tikėjimu išteisinti“ (Gal 3:24). Būtent šiam tikslui Mozei duotas įstatymas buvo išsaugotas iki šio laiko, ir jo nagrinėjimas vis dar duoda mums naudos.

Pirmą kartą skaitant aukščiau išdėstytus dalykus nėra lengva juos suprasti; bet galime viską apibendrinti šitaip:

Pažadai dėl Kristaus, duoti Abraomui – Naujoji Sandora.

Pažadai izraelitams, susiję su Mozei duotu įstatymu – Senoji Sandora.

Kristaus mirtis. Senosios Sandoros veikimas pasibaigė (Kol 2:14-17), įsigaliojo Naujoji Sandora.

Dėl šitos priežasties tokie dalykai kaip dešimtinės mokėjimas, šabo laikymasis ir t.t., kurie buvo Senosios Sandoros dalimi, dabar tapo nebūtini (žr. 9.5 poskyrį). Naujoji Sandora bus sudaryta su prigimtiniu Izraeliu, kuomet jis atgailaus ir priims Kristų (Jer 31:31,32; Rom 9:26,27; Ez 16:62; 37:26), nors, žinoma, kiekvienas žydas, kuris padaro tą dabar ir pasikrikštyja į Jėzų, gali tuoj pat prisijungti prie Naujosios Sandoros (kurieje nėra padalijimo į žydus ir pagonis; Gal 3:27-29).

Teisingas šių dalykų supratimas padės mums suvokti Dievo pažadų tvirtumą. Skeptikai neteisingai kaltino pirmuosius krikščionių pamokslautojus tuo, kad jie nepateikia įtikinančių įrodymų. Atsakydamas į tai Paulius paaiškino, kad Dievo pažadus savo mirtimi patvirtino Kristus, todėl viltis, apie kurią jie kalba, neturėtų kelti abejonių, nes tai yra tikrai tvirtas pasiūlymas: „Kaip Dievas ištikimas, mūsų žodis (skelbiamas) jums nebuvo ‘taip’ ir ‘ne’. Nes Dievo Sūnus, Jėzus Kristus, kurį jums paskelbėme… nebuvo ‘taip’ ir ‘ne’, bet Jame buvo ‘taip’. Nes visi Dievo pažadai Jame yra ‘taip’ ir Jame ‘amen'“ (2 Kor 1:17-20).

Be abejo, tai nepalieka vietos kad ir tokiam požiūriui: „Na, aš manau, visame tame galėtų būti kažkiek tiesos… „.

Views All Time
Views All Time
1750
Views Today
Views Today
1
0 0