Pranokstant vienuolinį idealą

„Be paliovos melskitės“ (1 Tes 5, 17).

Beveik du tūkstančius metų krikščionys savo maldą lygindavo su vienuolių malda, laikydami ją idealia, nors ir klaidingai tą idealą suprasdavo. Ankstyvieji Bažnyčios tėvai ir viduramžių teologai kontempliatyvųjį Marijos gyvenimą vertino kur kas labiau už veiklųjį Mortos. Nors kontempliacijai, vienuoliniam gyvenimui pašaukti ne visi žmonės, tačiau tai buvo gyvenimo ir maldos mastelis visiems. Kiekvienas buvo skatinamas siekti to idealo, bent retsykiais atsitraukiant nuo žemiškos veiklos ir atsidedant vien maldai. Kuo ilgiau meldiesi, tuo geriau.

Ignaco laikais dvasinio gyvenimo mokytojai taip pat teigė, kad malda yra ypatingas, net vienintelis būdas vienytis su Dievu, o vienuolių malda laikyta pačia tobuliausia. Tačiau Ignacas manė kitaip. Anot jo, maldos trukmė nėra pagrindinis vertinimo mastas, be to, ir pati malda – ne visuomet pats tinkamiausias būdas vienytis su Dievu.

Visiems kartais reikia atsitraukti nuo darbų ir ilgėliau pasimelsti, o kai kurie žmonės pašaukti melstis daugiau ir ilgiau už kitus, tačiau daugumai tai nei įmanoma, nei rekomenduotina. Šeimos tėvus, tarnautojus, visuomenės veikėjus ilga kasdienė malda verstų apleisti svarbias pareigas. Jeigu Dievas mus pašaukia tokiems uždaviniams, jis norėtų, kad malda padėtų juos atlikti, o ne priešingai. Žinoma, užsiėmę žmonės gali pasimokyti iš ilgai besimeldžiančią, tačiau visiškai nebūtina beatodairiškai sekti jų pavyzdžiu.

Šiais laikais mažai ką vilioja perdėtas maldingumas. Vienuolinį maldos būdą siūlyti neturintiems tokio pašaukimo – garantija, kad visai nuslopinsime potraukį maldai. Kai reikia pasiteisinimo, kodėl nesimeldžiame, ypač gerai pasitarnauja nepasiekiamas idealas.

Vienijimasis su Dievu per veiklią meilę

„Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas ji mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23).

„Contemplativus in actine“. Tiksliausiai šis Ignaco posakis reikštų: susivienijęs su Dievu jo siekdamas ir vykdydamas jo valią. Su Dievu vienijamės tuomet, kai stengiamės daryti, ką jis nori. Kartais tai gali būti malda, tačiau dažniau – kitokia veikla. Vienas jėzuitas Ignacui sakė labiausiai Dievą randąs vienatvėje mąstydamas ar melsdamasis. Ignacas sukluso: „Ką tai reiškia? O pagalba artimui? Juk tai yra mūsų veikimo būdas“.

Coimbros jėzuitų kolegijos administratorius Manuelis Godinhas buvo labai susikrimtęs. Mokyklos bendruomenės reikalai ji įvėlė į smulkmeniškus konfliktus, blaškiusius dvasinį gyvenimą. Ignacas jam parašė malonų laišką užtikrindamas, kad, priimdamas šį išsiblaškymą, jis iš tiesų vienijasi su Dievu savo tarnystėje: „Toks išsiblaškymas gali būti ne tik prilygintas bendrystei su Dievu jį kontempliuojant, bet dar labiau jam priimtinas, nes kyla iš veiklios ir rūpestingos artimo meilės“.

Anot Ignaco, jeigu stengiamės vykdyti Dievo valią, kasdienybės sumaištyje vienijamės su Dievu taip pat, kaip ir atsidėję vien maldai: juk nė kiek ne mažiau Dievo artumo reikia plaunant indus ir dalyvaujant Eucharistijoje, vairuojant mokyklinį autobusą ir vienumoje meldžiantis. „Visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui“ (Kol 3, 17). Jei esame įpratę elgtis būtent taip, visas mūsų gyvenimas yra Dievui patinkanti auka (plg. Rom 12, 1-2), o visi mūsų veiksmai tampa savotiška malda.

Šv. Tomas Akvinietis sakė: „Jei kalbėdamas ar dirbdamas žmogus širdyje gręžiasi į Dievą, jis meldžiasi. Kas visą savo gyvenimą nukreipia į Dievą, nuolat meldžiasi“.

Anot Šv. Ignaco: „Jei dirbant ar studijuojant mintys kyla Dievop, viską palenkdamos jo tarnystei, žmogus meldžiasi“. Tačiau privalome rasti laiko atsidėti vien maldai. „Sutinku, kad dirbti reiškia melstis, bet jei darbas taps vienintele malda, tai sukels dvasinę griūtį“, – rašė teologas Walteris Burghardtas.

Skirti laiko maldai – tai nereiškia vengti kasdienių pareigų. Malda turėtų kilti iš veiklos ir vesti į veiklą. Jeronimas Nadalis jėzuitams kalbėjo: „Mąstymas ir kontempliacija yra bevaisiai, jei nepažadina prašymo, maldingo troškimo ar noro ką nors veikti“. Tačiau Dievą žeidžia, jei malda ar bet koks kitas religinis veiksmas nėra pagrįstas meile. Jis apsireiškia atsiduodančia meile, kurios geriausias pavyzdys yra Jėzus. Kai veikiame kaip jis, Dievas susivienija su mumis ir veikia mumyse. Sekti Kristumi šiandien – tai būti kontempliatyviam kovojant už teisingesnį pasaulį.

Išsiblaškymas ir susitelkimas

„Jėzus pakėlė akis į dangų ir prabilo: „Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo‘“ (Jn 17, 15).

Kadangi išsiblaškymas gali žlugdyti maldą, meldžiantis rūpesčius ir svarbius reikalus, kiek įmanoma, derėtų palikti nuošaliau (vėliau tuos pačius rūpesčius galėsime įvertinti kur kas geriau.) Kartais išsiblaškymas ragina maldą labiau sieti su gyvenimu. Suvokę, iš kur jis kyla, galime pajusti, ar tai mus veda į paguodą ir vaisingą veiklą, ar ne. Bėdos ir rūpesčiai mūsų maldą gali padaryti audringą ar net skausmingą. Bet dėl to ji netampa paviršutiniška, atvirkščiai – kur kas labiau gyvenimiška.

Krikščionys (ir kontempliatyvūs vienuoliai) malda apglėbia pasaulį su visais jo džiaugsmais ir skausmais. Kas gali būti labiau tinkama, nei kasdienius rūpesčius bei veiklą atnešti Dievui ir jo prašyti šviesos?

Tradicinis mokymas pabrėžia, kaip svarbu meldžiantis susikaupti, t. y. sugebėti mintis ir širdį sutelkti į maldos turinį. Dar svarbiau ugdyti gilesnį ir nuolatinį susitelkimą. Tai reiškia įprasti savo mintis ir širdį nukreipti į svarbius dalykus – aplinkinių gerovę, gyvybinius karo ir taikos klausimus, nedarbą ar ekologinę situaciją. Trumpalaikis susikaupimas padeda melstis, bet nepakeičia šio pamatinio ir nuolatinio susitelkimo.

Sekimas Kristumi – pastangos kalbėti tiesą, ginti silpnuosius, kovoti prieš neteisingumą – neretai sukelia aplinkos priešiškumą, tačiau drauge teikia ir gilią ramybę. Galiu būti itin ramus prie ežero, bet drauge visai atsiribojęs nuo tikrovės ir nuo Dievo. Mano nervai gali virpėti po įtempto ryto Krizių ir reabilitacijos centre, bet ir čia rasiu akimirką tyliai pasimelsti. Nors viduje viskas verda, tokia malda nėra mažiau tikra ir gili nei tyloje nugrimzdusio vienuolio. Mano konvulsyvi malda šiuo atveju kils iš sąlyčio su tikrove ir su Dievu.

Svarbu, kad būčiau susitelkęs savo būties gelmėse. Karštos vonios ramybė turi mažai ką bendra su ramybe, apie kurią kalba Jėzus ir kurios pasaulis suteikti negali.

Žinoma, kai tik yra galimybė, maldai ieškokime ramios aplinkos. Tam padeda rekolekcijos, vienuolyno aplinka ar vasara gamtoje. Pripažinkime, kad mums būtina kuriam laikui atitrūkti nuo visų darbų bei rūpesčių ir pabūti vienumoje. Bet nelaikykime to idealiu maldos būdu. Tiesą pasakius, trumpa maldelė, palydinti meilės kupiną veiksmą, yra vaisingesnė už ramią ir ilgą maldą, saugančią mus nuo meilės keliamų reikalavimų.

Geriausiai maldai pasirengiame leisdami pasaulio sielvartui perverti mūsų širdis ir atsiliepdami į jį. Tad itin gili malda gali kilti pačioje triukšmingiausioje aplinkoje ir labiausiai jaudinančiomis sąlygomis. Tai gera žinia užimtiems žmonėms, tiems, kurie gyvena triukšmingose laiptinėse, ilgai važiuoja autobusu, dirba sunkų darbą. Kiek jų gyvena gilios maldos gyvenimą, gal to nė nežinodami?

Kokybė ir kiekybė

„Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite, kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo“ (Mt 6, 7).

Kiek reikėtų melstis užimtiems žmonėms? Kiekvienas turi nuspręsti pats – ilga malda nebūtinai geresnė už trumpą. Rašydamas ilgas valandas maldoje praleisdavusiam bičiuliui Ignacas patarė maldos ir atgailos laiką sutrumpinti perpus, apdairiai pridėdamas, kad „sielai naudingiau ir malonė didesnė, sugebant Viešpačiu džiaugtis įvairiuose užsiėmimuose ir įvairiose vietose. Derėtų suvokti, – kitame laiške tęsė jis, – kad ne tik melsdamiesi žmonės Dievui tarnauja. Jeigu taip būtų, neužtektų ir 24 valandų maldos“.

Kadangi studentai savo proto jėgas eikvoja mokslui, Ignacas griežtai apribojo jėzuitų studentų maldai skiriamą laiką, ragindamas juos Dievui aukoti savo mokslą ir kitus darbus. Jis patarė „įprasti Dievo buvimo ieškoti visur – kalbantis per pasivaikščiojimą, stebint aplinką, gardžiuojantis maistu ar užsiimant bet kokia kita veikla“. Šis gyvenimiškas būdas „rasti Dievą visuose dalykuose“ gali suteikti progą „net trumpoje maldoje būti nuostabiai Viešpaties aplankytam“.

Ilgai besimeldžiantys Ignacui keldavo įtarimą. Anot jo, iš šimto atsidėjusių ilgai maldai devyniasdešimt apgaudinėja save. Iš patirties Ignacas žinojo, kad ilgos maldos valandos kartais slepia valios stoką. Kad ir kokia ilga būtų malda, svarbiausias dalykas yra pasirengimas vykdyti Dievo valią. Viduje laisvas žmogus anais laikais vadintas „apsimarinusiu“. „Kai tėvas Ignacas kalba apie maldą, jis visuomet turi galvoje, kad aistros jau sutramdytos ir apmarintos – tai jis vertino labiausiai“, – pastebi jį gerai pažinojęs Luisas Goncalvesas da Camara.

1553 m. ispanai jėzuitai skundėsi Ignaco pasiuntiniui Nadaliui, kad maldai skiria per mažai laiko – vos valandą, ir jiems gėda apie tai kalbėti su kitais. Sugrįžęs į Romą, Nadalis siūlė Ignacui leisti jėzuitams melstis ilgiau. Šis griežtai nesutiko pridurdamas, kad „tikrai apsimarinusiam (susitvardžiusiam) žmogui užtenka penkiolikos minučių maldos susivienyti su Dievu“ ir kad toks žmogus labiau pasimels per penkiolika minučių negu aistrų tebevaldomas per dvi valandas.

Ignacas labai vertino tokią maldą, kurioje „Dievas visada prieš akis“. Nors pats Ignacas melsdavosi valandų valandas, buvo įsitikinęs, kad jo būdas melstis nėra joks rodiklis kitiems ir kad šiuo pavyzdžiu sekti nebūtina.

Neapleistina malda

Bičiuliai, bendradarbiai, vienas kitą mylintys žmonės bendrauja įvairiais būdais (kaip ir tikintieji su Dievu). Net ir būdami labai užimti, jie dažnai klausia vienas kito: „Kaip einasi?“, „Kaip laikotės?“ Būtent tokio pobūdžio malda yra sąžinės tyrimas ar peržvalga.

Daugelis žmonių kalba apie „sąžinės sąskaitą“, nes yra išmokyti kasdien suskaičiuoti savo nuodėmes. Jeigu sutuoktiniai ar bendradarbiai taip užbaigtų dieną, jų ryšiui kiltų rimtas pavojus. Tyrimą ar peržvalgą Ignacas suvokia plačiau ir pabrėžia, kad (bent jėzuitams) tai yra neapleistina malda. Jis pats savo patirtį peržvelgdavo kas savaitę, kas dieną, net kas valandą.

Tyrimas yra kasdienė „pertrauka“ (dvi ar trys), per kurią apžvelgiame reikalus. Ištiriame dieną ar dienos dalį, praleistą su Dievu, įvertindami, kas įvyko, kad galėtume geriau veikti ateityje. Ir Dievas, ir mes klausiame, kaip mums einasi, kaip laikomės, ar rytdiena galėtų būti geresnė ir kokiu būdu. Toks gyvenimo tyrimas ir pasauliečiams turėtų tapti privaloma malda.

„Sąskaita“ siejama vien su mūsų gyvenimu. Jei kovojame moralės plotmėje, nuolat galvosime: kur paslydau? ar man kilo pavojus? kas pasisekė ir kas ne? Atlikdami peržvalgą ir atkreipdami dėmesį į tai, kas teikė paguodą ar sukėlė nusiminimą, randame akimirkų, kai „šokome su Dievu“, stengiamės atpažinti, kur Dievas mus veda. Tuomet save stebime tarsi iš šalies, mokydamiesi tos dienos „šokio žingsnių“.

Paguodos ir nusiminimo akimirkos atskleis, kaip veikė Dievas, kaip jam atsiliepėme ar priešinomės. Mūsų malda prasideda šlovinimu ir padėka (tai tarsi pasisveikinimas kalbantis su bičiuliu). Po peržvalgos gailimės ir prašome pagalbos ateičiai.

Kad geriau suvoktume, kas vyksta mūsų gyvenime, reikalinga pagalba (tai vadiname dvasiniu palydėjimu). Mums reikia patyrusio asmens, kuris išklausytų, atsilieptų, padėtų išvengti klaidą ir leistų pajusti, kurlink mus veda Dvasia.

Išvada

Geroji naujiena itin užimtiems žmonėms būtų tokia: kai stengiamės vykdyti, ką Dievas nori, vienijamės su juo. Malda turėtų kilti iš mūsų kasdienių pareigų ir padėti jas geriau atlikti. Kiekvienas turime rasti maldos būdą, traukiantį mus arčiau Dievo, nepamiršdami, kad ir užimtiems žmonėms labai tinka pasimelsti ramioje aplinkoje.

Kai stengiamės mylėti ir tarnauti, kaip Dievas trokšta, visas gyvenimas tampa malda ir auka, o Dievą rasti išmokstame visoje savo kasdienėje veikloje.

Iš angų k. vertė t. Antanas Saulaitis, SJ
Laiškai bičiuliams, 2006 ruduo

Views All Time
Views All Time
1290
Views Today
Views Today
1
0 0