Seminaras žurnalistams organizuotas Raudonojo kryžiaus

Informacija apie pabėgėlius Lietuvos žiniasklaidoje dažnai pateikiama ne visai teisingai ir objektyviai. Rašant apie pabėgėlius, nevengiama negatyvių epitetų, priešiškumo, o neretai ir kaltinimų dėl sunkios Lietuvos ekonominės padėties ir tokių negerovių kaip narkomanija ar nusikalstamumas plitimo.

Todėl galima teigti, jog Lietuvos Raudonasis Kryžius (LKR) ir kiti organizatoriai VDU Viešosios komunikacijos magistrantus vedamo seminaro „Pabėgėliai pasaulyje ir Lietuvoje“, vykusio balandžio 11-12 dienomis, dalyviais pasirinko ne atsitiktinai.

Studentai pažintį su pabėgėliais pradėjo nuo pačios „pabėgėlio“ sąvokos aiškinimo. Daugumai dalyvių teko nustebti, jog ekonominis migrantas, ieškantis geresnio gyvenimo svetur, nėra pabėgėlis. Pabėgėlio statusas gali būti suteikiamas asmeniui, bėgančiam dėl realios grėsmės savo gyvybei, kuri gali iškilti, kai žmogus yra persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei.

Manoma, jog šiuo metu pasaulyje yra apie 50 milijonų pabėgėlių. Lietuvoje 1996-2000 metais pabėgėlio statusas buvo suteiktas 60 asmenų iš 740 pateikusiųjų prašymus. LRK duomenimis, Lietuvoje yra likę tik 6 asmenys, gavusieji pabėgėlio statusą.

A.Siniovas, JTVPK programų patarėjas Lietuvoje, mena pirmąją Lietuvos patirtį su pabėgėliais iš Afganistano. 1996-7 metais pasirodė pirmoji afganų banga, kuri sulaukė ypatingo žiniasklaidos dėmesio. Šis susidūrimas buvo skausmingas, nes trūko noro suvokti afganų pabėgėlius kaip žmones, turinčius savą gyvenimo būdą, religiją. Nesuprantamas atrodė afganų atsisakymas valgyti kiaulienos dešrą. Baimintasi ir užkrečiamų ligų: sifilio, maliarijos.

Lietuvos politika ir praktika pabėgėlių klausimu dar tik formuojasi. 1995m. buvo priimtas įstatymas dėl pabėgėlių Lietuvos Respublikoje statuso. 1997m. Lietuvoje ratifikuota 1951m. Jungtinių Tautų organizacijos patvirtinta konvencija dėl pabėgėlio statuso ir ją papildantis 1967m. protokolas. LR Vyriausybės nutarimas „Dėl pabėgėlių socialinės integracijos“ buvo pasirašytas 1998m. pradžioje. Integracijos programa pradėjo veikti 2000 metų pabaigoje.

Pabėgėlių problemos sprendimas yra vienas iš žingsnių, kuris yra privalomas siekiant Lietuvos narystės ES. Pasak seminare dalyvavusio advokato patarėjo L.Biekšos, Lietuva, siekdama spręsti pabėgėlių klausimą, tarptautiniame kontekste atrodo visai neblogai, tačiau yra ir kita, nematoma šios politikos pusė. Jis teigė, jog Lietuva iš tikrųjų nenori pabėgėlių, nes sustiprinus sienų apsaugą, tokie asmenys tiesiog netenka galimybės prašytis pabėgėlio statuso, o ir to prašantiems pasiseka vis rečiau.

Seminare buvo kalbėta ir apie pirmuosius pabėgėlių socialinės integracijos žingsnius. Jos sunkumus vardino A.Šileikytė, LRK Pabėgėlių programos koordinatorė. Pirmiausiai pabėgėlių integracijos sėkmingumą riboja per trumpas 12 mėnesių programos laikotarpis. Pabėgėliai susiduria ir su finansinėmis problemomis. Maža būsto nuomai ir komunaliniams patarnavimams skiriama suma užkerta kelią pabėgėlų integracijai Lietuvos didmiesčiuose. Provincijoje pabėgėliui susirasti darbą yra daug sudėtingiau. Nepakanka ir mėnesiui skiriamos sumos (121 lito) rūbams, maistui. Pabėgėliams trūksta kvalifikuotos pagalbos, kurią teikia socialiniai darbuotojai. Mokslo siekimas ir galimybė dirbti Lietuvoje jiems dažnai atrodo utopiški.

Pabėgėlis Haresas iš Afganistano papasakojo savo gyvenimo istoriją lietuviškai. Jis apgailestavo, jog Lietuvoje jam teko prarasti 5 savo gyvenimo metus, nes jis čia taip ir neturėjo galimybės įsitvirtinti. Tiesa, jam nereikėjo kaip tėvynėje bijoti bet kurią minutę sprogsiančios bombos ar besibeldžiančių į duris talibų, kurie galbūt atėjo jo išsivesti į nežinią. Jam buvo sunku kita prasme – Lietuvoje musulmoną Haresą kankino nežinia dėl ateities, artimųjų, šalies ilgesys, jam teko atrasti naują kalbą, kultūrą, religiją ir išsaugoti savo.

– Ar įmanoma musulmonų pabėgėlių integracija Europoje? – klausė E.Račius, dėstytojas iš VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto. Tai priklauso ne tik nuo paties musulmono pozicijos šiuo klausimu, bet ir jį priimančios valstybės politikos bei visuomenės pozicijos. Pavyzdžiui, Švedijoje siekiama musulmonų asimiliacijos, tačiau musulmonai šioje šalyje nenori asimiliuotis, jie siekia savo teisių ir nori būti musulmonais Europoje.

E.Račius, kuris nemažai laiko praleido islamo šalyse, plačiau papasakojo apie ten išpažįstamą religiją, kuri musulmonams yra virtusi gyvenimo būdu. Jis teigė, jog šioje religijoje nėra to, kas pasakytų, kas yra tikrasis islamas, nes įmanomos įvairios interpretacijos. Be to, yra nemažai islamo religijos atmainų. Islamas, kuris išpažįstamas Indijoje skiriasi nuo islamo, išpažįstamo Arabijos kraštuose.

Seminaras ne tik supažindino su pabėgėlių padėtimi, musulmonų religija, karo žurnalistika, bet ir parodė, jog objektyvus visuomenės informavimas pabėgėlių klausimu yra būtina sąlyga sėkmingai pabėgėlių integracijai. Lietuvoje dar neaišku, kaip visuomenė yra nusiteikusi priimti pabėgėlius, tačiau žiniasklaidos įtaka jai yra neabejotinai didelė.

Kviesdami pirmąjį kartą paminėti Tarptautinę pabėgėlių dieną Lietuvoje (birželio 20d.), renginio organizatoriai sako: „Pabėgėliai – ne vien našta juos priimančiai bendruomenei, sėkmingas pabėgėlių sugebėjimų, žinių ir patirties pritaikymas gali įnešti svarbų indėlį į prieglobsčio valstybės kultūrinį, socialinį, ekonominį gyvenimą“.

Views All Time
Views All Time
6244
Views Today
Views Today
1
0 0