Viena mano pažįstama katalikė visai neseniai pirmą kartą per daugelį metų nuėjo išpažinties savo parapijos bažnyčioje. Ji turėjo savų priežasčių siekti nuodėmių atleidimo, tačiau, be viso to, sakė truputėlį užjaučianti kunigus, kurie yra priversti sėdėti vienumoje klausyklose, laukdami nusidėjėlių atėjimo.

Ne taip seniai, vos viena karta anksčiau, galėjai pamatyti mus, sekmadienio popietėmis besibūriuojančius katalikų bažnyčiose, laukiančius savo eilės prieiti prie klausyklos. Mes cituodavome pažįstamas frazes (pvz., „atleisk man, tėve, nes aš nusidėjau“), išsakydavome savo nuodėmes bei kiek kartų jas padarėme, galbūt tekdavo išklausyti kunigo pamokymą, o po to kaip bausmę sukalbėti keletą „Sveika Marija“. Kai kuriose parapijose sistema būdavo taip gerai „atidirbta“, jog galėjai stebėti judančią eilutę.

Išpažintis buvo būtina katalikų tikėjimo dalis bei katalikiško identiteto ženklas. Taip pat tai – ir asmeninio atsinaujinimo pažadas. Šiuo metu daugumoje bažnyčių eilių prie klausyklų beveik nebeliko. Išpažintis, arba susitaikinimo sakramentas, tapo sakramentu, kurį neretas katalikas leidžia sau praleisti. Mes susituoksime bažnyčioje, būsime palaidoti bažnyčios bei per Mišias priimsime Komuniją, tačiau reguliarus nuodėmių išpažinimas Dievui ir kunigui tampa vis retesnis. Kur pradingo visi nusidėjėliai?

Žvelgiant paviršutiniškai, susitaikinimo sakramentą priimančių žmonių skaičiaus mažėjimas nekelia nuostabos. Tikintiesiems, išgąsdintiems seksualinio priekabiavimo skandalų, mintis kreiptis į kunigą atleidimo gali nebeatrodyti tokia patraukli kaip kadaise. Praktikoje pastebimas ne tik atgailos sakramento nuosmukis. Jaučiamas pačių kunigų trūkumas, kadangi ribotas skaičius jaunų katalikų vyrų yra mokomas šventųjų įsakų ar siekia įšventinimo.

Keista, jog tiek daug pasauliečių katalikų atsiribojo nuo išpažinties, net ir nepaisant to, kad sekuliarizuota kultūra užplūdo religiją bei įvairaus pobūdžio atgailą. Autoriai atskleidžia bedievybę ir fetišus save menkinančiuose memuaruose. Įvairiuose interneto tinklalapiuose anonimai gali išlaisvinti savo sąžinę elektroniniu būdu. Šiuose puslapiuose išpažintys pateikiamos sekmadieninių mokyklų kategorijomis: dešimčia Dievo įsakymų ar septyniomis mirtinomis nuodėmėmis (bent vienas iš mano skaitytų buvo suformuluotas katalikišku pagrindu). „Atleisk man, tėve, nes aš nusidėjau“, – tokia pradžia prieš žvelgiant į kasdienių nuodėmių sąrašą. (Kai kurios yra tiesiog keistos: „Aš valgau skruzdėles, bet tik mažas ir raudonas, nes jos yra saldžios kaip pragaras, ir aš niekaip nepasisotinu“.)

Šis viešas išpažinimas rodo norą pasidalyti savo giliai užslėpta gėda. Tai kodėl šis impulsas nepasireiškia katalikų apeigose? Žinoma, katalikų atgaila (nesvarbu, ar atlikta klausykloje ar susėdus greta, 1973 m. inovacija) yra privati ir konfidenciali.

Gali būti, kad visuomenės informavimo priemonių pateikiamo ekshibicionizmo skatinami žmonės nori daugiau dėmesio savo nuodėmėms, nei gali gauti šnibždėdami sąrašiuką nuodėmių klausykloje. Tik internetinės išpažintys Bažnyčios dar tikrai ilgai nebus priimamos kaip atgaila. „Internete neteikiami sakramentai“, – 2002 nedviprasmiškai teigė Popiežiškoji socialinių komunikacijų taryba.

Katalikiška tradicija išsakyti savo nuodėmes reguliariose, privačiose išpažintyse tapo standartizuota praktika po Ketvirtojo Laterano Susirinkimo 1215 m. Anot P. Steinfels, atgaila įsitvirtino kaip „katalikų sakramentinės ekonomijos ramstis“. Autorius pažymi, jog Eucharistija ir kiti sakramentai nutiesė kelius į Dievo malonę. Atgaila galėjo reikšti ir skirtį tarp ėjimo į dangų ar pragarą: mirti neišpažinus žemiškųjų nuodėmių reiškė amžintąją kančią. Dvidešimtojo amžiaus pradžios katalikai galėjo priimti Komuniją kartą per metus (kai kurie tai priėmė kaip Velykų prievolę), tačiau išpažindavo savo nuodėmes daug dažniau. Dar visai neseniai, kaip ir prieš 40 metų, dauguma katalikų net negalvojo apie Eucharistijos priėmimą, kol jų siela neapvalyta.

Šiandien situacija pasikeitė beveik kardinaliai: daugybė tikinčiųjų eina Komunijos, nors klausyklos tebelieka tuščios. Pasak Nacionalinės nuomonių tyrimo tarybos, tarp 1965 ir 1975 metų einančių išpažinties katalikų dalis nukrito nuo 38 iki 17 procentų. 1980 m. Notre Dame universiteto atliktas tyrimas parodė, jog nuosmukio tendencija tebeegzistuoja. 1997 m. Konektikuto universiteto Roper centro, skirto viešosios nuomonės tyrimams, apklausa parodė, kad vos 10 procentų apklaustų katalikų teigė einantys išpažinties bent kartą per mėnesį, kiti 10 procentų teigė niekada nėję išpažinties.

Vatikano II Susirinkimas įvedė daug pakeitimų, tačiau toje atnaujinimo programoje nebuvo beveik nieko apie atgailą ir susitaikinimą. Po Vatikano II Susirinkimo Bažnyčia pradėjo daugiau dėmesio skirti meilei ir atleidimui, nei kaltei ir pasmerkimui; atgailai buvo suteiktas dar švelnesnis pavadinimas – susitaikinimo sakramentas. Tai atlaisvino varžtus: jei kunigas rečiau šneka apie ėjimą pragarą, kodėl reikia vargintis eiti išpažinties? Po Vatikano II Susirinkimo atsiradę pakitimai suteikė didesnę laisvę tikintiesiems, sėdintiems klauptuose, kurie ėmė manyti, jog gali išpažinti savo nuodėmes tiesiogiai Dievui maldoje. Tuo pat metu jaunieji tėvai, auklėti paslaptingos katalikų atgailos teisingumo pagrindu (valgyti mėsą penktadienį yra mirtina ar atleistina nuodėmė?), pradėjo mažiau galvoti, ar jie laužo taisykles, ir daugiau apie požiūrį, siekius bei idėjas, kaip gyventi krikščionišką gyvenimą.

Be to, vis didėjo praraja tarp Bažnyčios mokymo ir kasdienės amerikiečių katalikų praktikos, ypač kai tai susiję su seksu ar kontracepcija. Jei tu siekei vaisiaus užmezgimo kontrolės ar turėjai lytinių santykių ne santuokoje, bet buvai sąžiningas tikintysis, galėjai ilgai sėdėti klausykloje, dalydamasis kiekviena savo asmeninio gyvenimo detale su parapijos kunigu (vyru, besilaikančiu celibato). Tokia vizija kai kurioms moterims kelia susirūpinimą. Pažįstu vieną, kuri teigia eisianti išpažinties tik pas moterį.

Didžiausias barjeras tarp katalikų ir klausyklos iš tikrųjų gali būti tos tikrosios pastangos, kurių reikalauja išpažintis. Atsikratyti savo nuodėmių internete trunka vos keletą kompiuterio klavišų spragtelėjimų – tam užteks net kavos pertraukėlės, bet tikrajai katalikiškai išpažinčiai reikia tikslios sąžinės ataskaitos bei tikrojo susitaikinimo, nekalbant jau apie maldas (kurių gali paprašyti kunigas) kaip atgailą ir apmąstymą dalykų, kuriais nuvylei Dievą ir pats save. Nieko nuostabaus, jog mes lengviau priimam Eucharistiją, stovėdami eilėje kaip vartotojai, gaunantys kažką nemokamai. Dorothy Day rašė, kad mes turime „iškankinti savo smegenis net apie nuodėmių pradžią“, o tam jau reikia pastangų.

Vertė Rasuolė Baleišaitė

Views All Time
Views All Time
3076
Views Today
Views Today
1
0 0