Neseniai pasklido žinia apie tai, kad rugsėjo 28 d. Balstogėje (Lenkija) palaimintuoju bus paskelbtas kun. Mykolas Sopočka, ištikimas šv. Faustinos palydovas ir dvasios tėvas. Vilnietis kunigas, universiteto profesorius, aktyvus sielovadininkas tapo mistikės bendražygiu skelbiant Dievo Gailestingumo žinią XX amžiaus baisumų sūkuryje. Apie tai kalbėjomės su Petru Mackela, kuris jau gerą pusmetį priima lankytojus „Faustinos namelyje“ Grybo gatvėje 29a. Šiek tiek neįprastai atrodo pilkai sidabrinis medinis namelis Antakalnio daugiaaukščių draugijoje. Fotografijose – akiai neįprasti prieškario vienuolyno vaizdai. Tačiau Gailestingumo žinia, regisi, vis aktualesnė.

Gerbiamas Petrai, Jūs čia pažįstate kiekvieną kampelį, kasdien pasitinkate lankytojus, kuriems pasakojate apie šio statinio istoriją. Kaip atsitiko, kad „Faustinos namelis“ pateko į Vaikų globos namų teritoriją?

Šiame name buvo įsikūręs Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuolynas, kuriame 1933 -1936 metais gyveno ir šv. ses. Faustina. Namelis per karą labai nenukentėjo, o vėliau čia apsigyveno gretimais esančių Vaikų globos namų darbuotojai. Galime įsivaizduoti, kokios sunkios buvo pokario sąlygos tiek darbuotojams, tiek vaikams. O šis namelis buvo gerai suręstas ir puikiausiai tinkamas gyventi. Dabartinė direktorė čia taip pat gyveno 14 metų. Kaip tik dėl to namelis ir išliko, nebuvo nugriautas.

Tiesa, jį ne kartą niokojo gaisrai, vieną namelio pusę teko visiškai restauruoti. Tam prireikė didžiulių lėšų, tačiau atsirado fondas, įsikūręs Airijoje, kurio steigėjai be galo nudžiugo, sužinoję apie Vilnių. Jiems buvo tikras atradimas, kad iš Lenkijos į pasaulį pasklidusios gailestingumo žinios užuomazgos – būtent čia. Jie ir įkalbėjo Vilniaus arkivyskupą imtis restauracijos, patys skyrė didžiąją dalį lėšų.

Namelis trejus metus buvo tyrinėjamas ir visa, ką buvo galima išsaugoti, buvo išsaugota. Pavyzdžiui, krosnis, atskiri grindų plotai, ses. Faustinos celės langas, durys, kurias tikrai lietė Faustinos ranka. Dabar šis pastatas panaudos sutartimi yra nuomojamas iš Vilniaus apskrities, jame įrengta nedidelė istorinė ekspozicija, koplytėlė, kurioje kasdien 15 val. kalbamas Gailestingumo vainikėlis. Kasdien atvyksta žmonių, žinoma, didžioji dauguma jų – lenkų piligrimai. Labai laukiu, kada namelį atras ne tik vilniečiai, bet ir visi Lietuvos žmonės.

Tikriausiai šiame namelyje yra lankęsis ir kun. Mykolas Sopočka?

Be abejo, juk buvo šv. ses. Faustino dvasios tėvas. Ateidavo išklausyti ir kitų vienuolių išpažinčių. Kun. Mykolas Sopočka yra toks pats gailestingumo apaštalas kaip ir pati ses. Faustina. Tiesa, šventoji matė vizijas, bendravo su Jėzumi regėjimuose, o jis viso to neturėjo. Be to, pats buvo labai kritiškas Faustinos atžvilgiu ir be galo atsargus.

Kun. Mykolas Sopočka: teologijos daktaras, VU teologijos fakulteto docentas, profesorius, kunigų seminarijos dėstytojas. Šiandien teologija vis labiau atsigręžia į dvasingumą, bet tuo metu teologas reiškė labiau sausą mokslininką, ir štai būtent jis susitinka su mistike. Ką tai reiškė ses. Faustinai?

Mano nuomone, tai vienas iš Dievo veikimo paradoksų. Jis pasirinko būtent tokią vargetą, kaip sesuo Faustina save įvardija, baigusią vos du skyrius, rašiusią su didelėm klaidom, nemokėjusią gražiai išreikšti minčių. Tuo tarpu kun. Sopočka gilinosi į teologinį pagrindimą, kad gailestingumo žinią būtų galima įteisinti bažnytiniame gyvenime.

Faustinos „Dienoraštyje“ visos regėjimuose apreikštos tikėjimo tiesos surašytos taip paprastai ir aiškiai, kad jas gali suprati kiekvienas: paprastas darbininkas, valstietis, žodžiu, ir mažesnio išsilavinimo žmogus. Gal tai ir yra vienas iš motyvų, kodėl Jėzus pasirinko būtent ją.

Net vienuolyno vyresnioji stebėjosi – argi gali Jėzus bendrauti su tokia prasta vienuole: „daržų ravėtoja ir virėja“. „Neišsigalvok!“ – sakydavo jai. Faustinai ir pačiai buvo sunku suprati, ar tai ne iliuzijos, nuolat prašė patvirtinimo, kartodavo: „Jėzau, tikrai negaliu įvykdyti to, ko prašai iš manęs“. Tuomet jai buvo pažadėta regima pagalba žemėje. Dar būdama Lenkijoje ses. Faustina regėjime matė nepažįstamą kunigą nepažįstamoje bažnyčioje. Kai pirmą kartą 1933 metų vasarą atvykusi į Vilnių apsilankė šv. Mykolo bažnyčioje, ten sutiko kun. Sopočką ir labai nudžiugo, nes pažino, jog tai tas pats „žadėtasis“ kunigas.

Pats kun. Mykolas rašo, kad nelabai kreipė dėmesį į jos pasakojimus. Tačiau ses. Faustina neatlyždama prašė: „Tu privalai man padėti“. Kun. Sopočka sunerimo, susisiekė su vienuolyno vyresniąja ir ses. Faustinai buvo paskirta psichiatrinė ekspertizė. Tačiau jokių nukrypimų nebuvo užfiksuota. Tuomet kun. Sopočka ėmėsi klausytis atidžiau.

Kadangi buvo teologas, mokslininkas, pradėjo ieškoti šios patirties pagrindimo. Ir savo nuostabai atrado, kad gailestingumo doktrina visada gyvavo Bažnyčios tradicijoje. Tik mūsų laikais ją buvo padengęs storas užmaršties dulkių sluoksnis. Vėl atkreipdamas dėmesį į Dievo Gailestingumo slėpinį, Jėzus tarsi davė žmonijai naują šansą, paruošė pasitikti Antrojo pasaulinio karo baisumus. O tai žiniai skelbti pasirinko dvi priešingybes: menko išsilavinimo vienuolę ir plačios bei gilios erudicijos teologą. Dienoraštyje skaitome, kad jo dėka ses. Faustina pasijuto drąsiau ir ramiau, nes žinojo, kad yra teisingame kelyje.

Kaip to meto Bažnyčia vertino kun. Mykolo veiklą ir skelbimą? Juk Dievo Gailestingumo žinia, paveikslas, nutapytas pagal regėtojos pasakojimą, negalėjo nesukelti abejonių?

Pati ses. Faustina savo vizijose matė ateitį, kas laukia jos skelbiamos žinios, kad artėja juodas laikotarpis visos žmonijos ir Bažnyčios gyvenime. Iš tiesų Gailestingumo kultas pagal Faustinos regėjimus 1955 metais buvo galutinai uždraustas. Pačiam kun. Sopočkai buvo griežtai uždrausta kalbėti apie ses. Faustiną, apie paveikslą. Vatikano kurija davė nurodymą išimti visus paveikslus iš bažnyčių ir visiškai nutraukti šią praktiką. Tuo metu kun. Sopočka gyveno Lenkijoje.

1947 m. su paskutiniu ešelonu jis pasitraukė iš Vilniaus į Balstogę, kur apsistojo sovietinės valdžios ištremtas arkivyskupas Romualdas Jalbžykovskis. Balstogėje jis atkūrė Vilniaus kunigų seminariją, kurion ir pakvietė Sopočką. Darbo krūvis buvo labai didelis, nes trūko profesūros, gyvenimo sąlygos, kaip žinome, tais laikais buvo labai sudėtingos, bet jis visada išliko labai aktyvus žmogus: rašė daug straipsnių, pamokslų, išleido daugybę brošiūrų.

Kai Lenkijos pirmasis kardinolas Stefanas Višinskis pasikvietė Sopočką ir perskaitė Šv. Sosto raštą, kun. Mykolas tik paklausė: „Tai kokia man bausmė?“ „Bausmė yra tai, ką tu išgirdai“ – atsakė jam Višinskis. Sopočka buvo labai paklusnus. Gailestingumas, nuolankumas, paklusnumas – trys pagrindiniai Faustinos dvasingumo elementai. Ir jis tikėjo tuo.

Tačiau jis vylėsi, kad draudimas yra laikinas, kad ateis laikas, kai viskas prasiverš. Jis nepaprastai džiaugėsi, kai prasidėjo Faustinos informacinis procesas, pats buvo kviečiamas liudyti.

Kada įvyko Bažnyčios požiūrio lūžis? Kas prie to prisidėjo?

Viskas pradėjo keistis po gerų penkiolikos metų, apie 1968-sius, kai šia tema susidomėjo tuometinis Krokuvos arkivyskupas Karolis Voityla. Liaudyje pamaldumas buvo giliai įsišaknijęs, išliko maldaknygės su maldomis, nuolat sklido liudijimų apie gautas malones.

Jonas Paulius II labai daug padarė, kad būtų atnaujintas ses. Faustinos raštų ir gyvenimo tyrimas. Jis pats buvo giliai paniręs į gailestingumo slėpinį, – neatsitiktinai viena iš pirmųjų enciklikų jam tapus popiežiumi ir buvo „Dives in misericordia“ (1980 m. – red. past.).

Kaip būtų galima apibūdinti dvasinį kun. Sopočkos veidą? Koks jis buvo žmogus?

Kun. Mykolas baigė Vilniaus kunigų seminariją, vėliau studijavo Varšuvoje, tobulinosi valstybiniame institute. Jo akiratis buvo tikrai platus, tačiau nuolat pats daug mokėsi, ne tik kitus mokė. Žinoma, labiausiai klausydavo Faustinos, ką Jėzus vienu ar kitu atveju jam numatęs. Pati ses. Faustina, matydama nelengvą kunigo kelią, priekaištaudavo: „Jėzau, kodėl duodi jam tiek daug kliūčių, juk dirba Tavo reikalui?“ Dienoraštyje randame tokį jai duotą atsakymą: „Tai yra kunigas pagal mano širdį, man patinka jo pastangos. Per jį sėju paguodą kenčiančioms, išvargintoms sieloms. Per jį man patiko paskelbti savo gailestingumo darbą (…) [kurį jis] dirbs iki pasaulio pabaigos“.

Kunigas Mykolas buvo nepaprastai darbštus, nuolankus žmogus. Turėjo didelę nuovoką, nors nebuvo visada lengva atsakyti į visus Faustinos klausimus. Jam teko misija įsteigti naują vienuoliją, pasirūpinti, kad būtų nutapytas paveikslas, kuris vėliau buvo išstatytas viešam garbinimui, jo dėka pasklido tarp žmonių gailestingumo vainikėlis, prasidėjo gautų malonių liudijimai, kuriuos jis rinko. Visa tai vyko dar Faustinai gyvai esant.

Po ses. Faustinos beatifikacijos natūraliai sekė ir kun. Sopočkos byla? Ar turėjo įvykti kas nors netikėto?

Sopočkos informacinis procesas prasidėjo tik 2004 metais, Balstogės vyskupijos iniciatyva. Kun. Henrikas Ciereška pradėjo domėtis jo biografija, gilintis į jo raštus. Tačiau kitaip ir negalėjo būti, juk visa, ką Faustina girdėjo, ką matė iš Jėzaus, vėliau buvo realizuota su  Sopočkos pagalba.

Pirmiausia jo pastangomis 1934 metais buvo nutapytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas, kurio tapymas užtruko pusę metų. Iš šio namelio ses. Faustina kartą per savaitę vaikščiodavo į Rasų gatvę, kur buvo dailininko E. Kazimirovskio dirbtuvės. Antrame to namo aukšte gyveno pats Sopočka, kuris ir paklausė dailininko, ar šis nepabandytų nutapyti paveikslo pagal vienuolės pasakojimus. Tad vyresniosios lydima Faustina eidavo į dirbtuves ir koreguodavo paveikslą. Kad būtų greičiau, pozuodavo pats Sopočka, todėl, pavyzdžiui, paveiksle matome jo rankas.

Pats Sopočka ir sumokėjo dailininkui už darbą, tad paveikslas buvo jo nuosavybė, o prieš mirtį, jau būdamas Balstogėje, testamentu paliko jį Vilniaus gailestingumo šventovei.

Ir Gailestingumo šventovę bandė pats pastatyti dar 1939 metais. Išsirūpino sklypą Kalvarijų gatvėje, įsteigė statybos komitetą, iš savo lėšų nupirko dalį plytų. Prasidėjus karui statybos nutrūko. Tačiau jis turėjo viltį, kad kada nors šventovė stovės, nes Faustina ją matė savo vizijose.

Dabartinis Vilniaus arkivyskupas A. J. Bačkis parinko švč. Trejybės bažnytėlę, kurioje Sopočka kunigavo paskutiniais savo gyvenimo Vilniuje metais. Įdomi detalė: ten dirbdamas jis pastebėjo, kad dalis žmonių nesupranta nei lietuviškai, nei lenkiškai. Tad paprašė vyskupo Mečislovo Reinio leidimo aukoti mišias rusiškai. Buvo tikrai universalus žmogus, kuriam nuoširdžiai rūpėjo žmonių išganymas.

Be to, ses. Faustina turėjo įsteigti naują vienuoliją, tačiau jau buvo davusi amžinuosius įžadus, kurių negalima laužyti. Tad kilo mintis, jog ją turi sukurti kažkas iš šalies. Taip 1944 metais kun. Mykolo pastangomis įsikuria naujoji vienuolija Paplaujos gatvėje, kur buvo maža karmeličių koplytėlė. Šešios jaunos merginos davė pirmuosius privačius įžadus. Taip išsipildė viena iš vizijose regėtų pranašysčių. Deja, koplytėlė neišliko. Sopočka iki pat mirties globojo seseris, kurios po karo buvo priverstos trauktis į Lenkiją. 2004 metais jos grįžo į Vilnių ir dabar yra apsistojusios namelyje, kuriame buvo tapomas paveikslas. Jos saugo dalelę kryžiaus, kurį, manoma, padirbęs pats kun. Mykolas.

Vilniuje jis buvo Lenkų kariuomenės karo kapelionas ir ėmėsi iniciatyvos atkurti šv. Ignoto bažnyčią, paskiriant ją įgulos bažnyčia. Anksčiau joje veikė rusų karininkų ramovė, o jis ėmėsi ją atstatinėti. Spėjama, jog buvo padirbinęs jai medinį kryžių, kuris neseniai buvo rastas.

Juodšiliuose (Vilniaus raj.) karo metu jis slapstėsi nuo gestapo, kuriam nepatiko pernelyg uoli dvasininko veikla. Buvo paspęsti spąstai, bet jam pavyko pasislėpti. Apsigyvenęs pamiškėje, užsiaugino barzdą ir dirbo kaimiečiams medinius rakandus. Lig šiol dar kai kurie juodšiliškiai yra išsaugoję Sopočkos padirbintas taburetes, būtų gerai jas dabar čia, namelyje, turėti (juokiasi).

Koks buvo oficialus beatifikacijos motyvas?

Beatifikacijos eigoje išryškėjo kun. Mykolo herojiškumas. Tik labai giliai tikinti siela galėjo atlaikyti visas negandas, pajuokas, paniekinimus, kai jis stengėsi vykdyti jam pavestą misiją. Gyvenimo pabaigoje, pats nebeturėdamas jėgų, kun. Sopočka Balstogėje kreipėsi į savo buvusius mokinius kunigus, pašydamas perimti iš jo šią misiją: „Jaučiu, kad tuoj išeisiu, bet žinia turi būti skelbiama nenutrūkstamai“. Tačiau norinčių neatsirado, ne vienas pasišaipydavo iš jo.

Pats arkivyskupas R. Jalbžykovskis kietai jį laikė. Savo vyskupijoje uždraudė apskritai kalbėti apie gailestingumą – ne vien Sopočkai, bet visiems. Tuo tarpu kun. Sopočka savo atsiminimuose apie arkiv. R. Jalbžykovskį rašo: „Per jį, jo priešiškumą, Viešpats patikrino mano atsidavimą tam reikalui“. Jokios nuoskaudos. Priėmė kaip išbandymą iš Dievo rankų. Toks buvo jo požiūris.

Kaip minėjau, Faustina ne kartą savo dienoraštyje rašo: „Jėzau, matau, kas jo laukia, kodėl su juo taip elgiesi?“ Kodėl? Štai kodėl.

Jo beatifikacija neatsitiktinė, nes tai numatyta Gailestingumo darbe. Jo darbas dar neužbaigtas,-  manau, kad po to, kai bus pripažintas palaimintuoju, žmonės gal ir per jį gaus daugiau malonių, plačiau pasklis pati žinia.

Kalbėjosi Saulena Žiugždaitė

Views All Time
Views All Time
1444
Views Today
Views Today
1
0 0