Mohamedui religija nebuvo vien tik individualios praktikos reikalas, bet tuo pačiu ir gyvenimo būdas, štai dėl ko Jam vadovaujant Medina klestėjo. Medinos valstybės valdymo modelis paremtas teisingumu, pagarba, orumu bei dievobaimingumu, įgyvendino būtent tokį valstybės valdymo modelį, kurio to meto žmonės ilgą laiką ieškojo. Pranašas sukūrė pirmąją pasaulyje konstituciją, kurioje buvo ginamos religinių mažumų teisės, bei buvo nustatyti santykiai (paminėtos įvairios sutartys bei sąjungos) su kaimyninėmis gentimis. Jis nusiuntė laiškus Persijos, Egipto, Abisinijos bei Bizantijos vadovams pranešdamas, kad jis skelbia monoteizmą ir kviečia juos taipogi priimti Islamą. Pirmą kartą pasaulio istorijoje moterims, vaikams, našlaičiams, užsieniečiams bei vergams buvo suteikta nemaža teisių bei apsauga. Daugelis Pranašą dominusių klausimų net ir šiais laikais atrodo modernūs bei tinkantys mūsų kultūrinei terpei bei čia kylančioms problemoms. Jis pasmerkė rasizmą bei nacionalizmą, sakydamas: “Nėra jokio skirtumo tarp arabo ir ne arabo, juodaodžio ir baltaodžio, išskyrus jo teisingumą”.

Jis taipogi išleido įstatymus ginančius (saugančius) gyvūnus, medžius bei gamtą (aplinką). Jis skatino laisvąją prekybą, dorus sandėrius bei investicijas, gynė darbininkų teises ir uždraudė išnaudojimą. Jis dirbo dėl taikos, tačiau taipogi nurodė ir tuos atvejus, kuomet teisiškai galima panaudoti jėgą, kai to labai reikia. Jis įtikino žmones atsisakyti alkoholio, narkotikų, prostitucijos bei nusikaltimų darymo, bei skatino sveikos gyvensenos būdą. Jis pasmerkė smurtą šeimoje, skatino žmonas išsakyti savo nuomonę ir užgarantavo musulmonėms moterims daugelį teisių, apie kokias Europos moterys galėjo tik pasvajoti…(tuo metu), kaip pavyzdžiui, teisę į nuosavybę, teisę atmesti iš anksto suplanuotas vedybas bei teisę į skyrybas dėl charakterių nesuderinamumo. Pranašas taipogi skatino savo pasekėjus siekti žinių bei naudos visur, kur tik yra įmanoma, ir niekados nesupriešinti mokslo bei religijos, ko pasekoje musulmoniškasis pasaulis buvo pralenkęs likusį daugeliu šimtmečių į priekį. Nors Pranašo palikimas gali būti pastebimas bet kokioje sferoje, pradedant menais ir baigiant politika, didžiausias Mohamedo pasiekimas yra laikomas monoteizmo atstatymas. Kaip kad yra paprasta suprasi vieno branduolio buvimą atome, taip ir visa islamiškoji kultūra yra persisunkusi vieno Dievo sąvoka. (t.y. tik vieno Dievo garbinimu). Musulmonai kreipiasi į savo Kūrėją ir prašo jo paramos be jokių tarpininkų pagalbos.

Visa tai Pranašas pasiekė tik savo tvirto charakterio dėka ir savo elgesio pavyzdžiu; jis įkvėpė žmones savo meile, pasišventimu ir pagarbios baimės jausmu, kurį jis jautė Dievui. Mohamedas, priešingai negu kiti jo amžininkai, tuo metu sėdėję valdžioje, išliko nuolankus ir paprastas: “ Aš esu tik Dievo tarnas, ir esu siustas čia tik kaip mokytojas”.

Nors visas savo dienas jis praleisdavo padėdamas žmonėms, o naktis – maldose, jis skatino religinį balansą, t.y. jis uždraudė savo pasekėjams gyventi atsiskyrėlišką vienuolio gyvenimą, ir liepė jiems kurti stiprias šeimas, sėti gėrį aplink save ir tuo pačiu likti pasišventus Dievui.

Taigi, galima apibendrintai pasakyti, kad mažiau kaip per pusšimtį metų Pranašas Mohamedas sugebėjo visiškai transformuoti arabų religiją, metalitetą bei kultūrą. Nepraėjus nei tūkstančiui metų ši monoteizmo idėja išplito po visą pasaulį ir pasiekė daugelio žmonių širdis Afrikoje, Azijoje bei Europoje. Pranašas sakė, kad kiekviena ateinanti karta bus vis blogesnė už prieš ją buvusią, ir kaip atsakas į tai jis bei jo mokymas ne visada buvo teisingai suprastas. Tačiau Pranašo Mohamedo mokymai, kalbos bei elgesio įpročiai buvo kruopščiai užrašomi jo draugų ir sudedami į knygas, kurios dabar yra išverstos į tūkstančius kalbų. Kartu su Šv.Koranu, visos šios knygos sudaro bendrą visumą, kuria ir remiasi musulmonai savo religijoje, kai tuo tarpu kiti iš tolo žavisi šia išskirtine asmenybe, iš kurios daug ko galima pasimokyti.

Views All Time
Views All Time
3012
Views Today
Views Today
1
0 0