Neiškenčiu nepasidalijęs su gerbiamaisiais elektroninio laikraščio www.bernardinai.lt skaitytojais kalėdine dovana, netikėtai gauta iš Hamburgo. Bičiulis prelatas Wilm Sanders atsiuntė naują savo parengtą knygą Beten für morgen: Malda už rytojų, paantraštė: Melstis už tuos, kurie ateis po mūsų – Jėzaus meldimosi pavyzdžiu. Labai savita ir įdomi knyga.

Knygos autorius (ir autoriai, nes tai straipsnių bei studijų rinkinys) stebisi tuo, kad nūdienis krikščionių religingumas pernelyg nukreiptas į praeitį, o vertėtų labiau įsisąmoninti ateitį. Jau knygos pratarmė skleidžia plačią perspektyvą: “Dievas mus pasitinka iš ateities. Iš ten Jo karalija įauga į dabartinį senąjį pasaulį, keičia jį iš vidaus ir teikia jam ateinančio, naujojo pasaulio pavidalą. Ateinantis reiškia ne tik vėlesnis, bet ir artėjantis į mus. Ateinantysis sudaro dalį mūsų pačių ir to [dieviškojo] pasaulio, į kurį esame įpinti ir kuriam patys priklausysime, būdami pakeisti ir prikelti”.

Toliau pats knygos sudarytojas kritiškai kalba apie besikuriantį pasaulietiškąjį futurologijos (ateities tyrinėjimo) mokslą. Remiantis statistiniais tiksliųjų mokslų bei technikos vystymosi rodikliais, mėginama numatyti tolesnes žmonijos, gyvūnijos, augalijos ir išvis planetos perspektyvas (dažniausiai liūdnas). Tyrinėjimai sveikintini, tačiau jie šlubuoja. Viskas traktuojama kaip technokratija, technikos vystymasis ir techninės priemonės planetos gyvavimui išlaikyti, o užmirštama klausti, kokie žmonės gyvens ir tas priemones naudos. Rūpinamasi, kaip nors gelbėti natūralius žmogaus namus – jo paties naikinamą gamtą ir išlaikyti joje nesvarbu kokios žmonijos egzistavimą: protingos ir doros ar neteisingos ir žiaurios. Puikiausi išradimai, galingiausios techninės priemonės lygiai gali tarnauti žmonijos klestėjimui ir sunaikinimui. Esminiams Žemės ir žmonių pasaulio ateities klausimams išspręsti reikia sutartinių žmonijos pastangų, bet ir patys drąsieji futurologai nenumato, kad tai kada nors galėtų įvykti.

Krikščioniui svarbu kas daugiau: kokie žmonės ateis, kaip klostysis asmenų, lyčių ir tautų santykiai tarpusavyje ir su Kūrėju. Tuo pat metu krikščionis iš Šventojo Rašto, iš Apreiškimo žino, kad Visagalis Kūrėjas nėra pasitraukęs į nežinomybę. Jis gali bet kada galingai apsireikšti. Kiekvienose Mišiose po Viešpaties maldos kartojame, jog laukiame garbingojo Kristaus atėjimo. Todėl krikščionis meldžiasi ir darbuojasi ne bet kokios žmonijos išlikimui, o jos tobulėjimui, jos ryšiui su Dievu.

Per Paskutinę vakarienę Jėzus meldėsi ne tik už susispietusius apie Jį apaštalus, bet ir už tuos, kurie per jų žodį Jį įtikės (plg. Jn 17,20), t. y. už visus žmones, kurie įtikės Evangelija ir priims Dievą į savo gyvenimą. Taip ir mums dera daug ir stipriai melstis už ateinantį pasaulį, už ateinančias kartas. Ar ši malda gali ką padėti? Krikščionis tuo neabejoja (neturi teisės abejoti).

Leisiu sau praplėsti autoriaus užuominą į prenatalinį ugdymą. Motinos įsčiose esantis kūdikis (nors nesąmoningai) gerte sugeria į save aplinkos garsus ir nuotaikas, ir tą pagrindinį šeimos nusiteikimą, kuris sako, kad jis yra mylimas ir laukiamas ar nelaukiamas, nemylimas, našta. Nuo šių įspūdžių, įsitvirtinusių kūdikio pasąmonėje ir jauslėse, daug priklausys naujojo žmogaus charakteris, gyvenimo džiaugsmas ar atmetimas.

Ką žinome apie emocinio, psichologinio lauko poveikį ateisiančiam į pasaulį žmogui, tai galime savotiškai taikyti dvasinio bei antgamtinio “lauko” poveikiui visuomenės vystymuisi, ateinančioms žmonijos kartoms.

Knygoje plačiai pristatomos pastoracinės futurologijos pradininko Heinricho Heescho mintys. Šis teologas pastoralistas jau 1957 m. sutelkė dėmesį į tai, kad Bažnyčios maldos daugsyk paveda Dievo globai tuos, kurie dar neįtikėję arba tuos, kurie dar tik kažkada į pasaulį ateis, o teologija atsilieka nuo maldos praktikos ir nėra išsamiau nagrinėjusi tokio meldimosi pagrindų ir išvadų. Juk patys Išganytojo žodžiai įsteigiant Eucharistiją: taurė mano Kraujo, kuris už jus ir daugelį (visus) išliejamas taiko net ir į tolimiausias žmonijos kartas. Prisimintinas ir sielvartingas Jėzaus klausimas: Ar atras atėjęs Žmogaus Sūnus žemėje tikėjimą? (Lk 18,8). Kaip paprastai, Viešpats nesiima visko ant savo pečių, o šaukiasi savo bičiulių talkos. Jam rūpi ateities kartos, net ir tolimiausios, jų likimas privalo rūpėti ir Jo sekėjams bei draugams.

Senojo Testamento žmonių tikėjimas telkėsi į Ateisiančio Gelbėtojo laukimą, į troškimą bent per palikuonis pasiekti Mesijo dienas. Naujojo Testamento išpažinėjams negana dairytis į atėjusį ir dangun iškeliavusį Išganytoją. Jis ir pasilieka su mumis Eucharistijoje, ir drauge yra didysis Ateisiantysis visų dalykų Išbaigėjas. Prof. Heesch sako: “Kas ateina į pasaulį Dievo tautos užtarimu išmelstas, yra panašus į Jėzų, kuris buvo Išmelstasis. Šio panašumo stinga tiems, už kuriuos, prieš jiems ateinant, nebuvo melstasi, kurie ateina ne maldingai laukiami. Verta tad melstis už visus ateisiančiuosius, kad laimėtume jiems šį panašumą su Jėzumi”.

H. Heescho bendraminčiais yra buvę žymūs teologai Franziskus Stratmann OP, Linus Bopp ir Reiner Kaczynski. Dabar jų siekimus yra paveldėjęs minimosios knygos sudarytojas ir pagrindinis autorius prof. Wilm Sanders. Jis cituoja šv. Augustino išgarsintą Bažnyčios sąvoką: Kristaus Kūnas yra teisiųjų bendrija nuo pasaulio pradžios iki visų laikų pabaigos. Ir teigia: “Iš šis sampratos kyla lig šiol neišsemtos krikščioniškojo meldimosi galimybės asmenine ir liturgine forma. Kaip Bažnyčia daug šimtų metų žino, praktikuoja ir skatina maldą už mirusiuosius, taip mūsų laikais vis geriau suvokiama, jog reikia melstis už ateisiančiuosius”.

Išvardijęs keliolika Senojo ir Naujojo Testamento vietų, skatinančių maldoje žvelgti į ateitį, ir nemaža tokio meldimosi pavyzdžių Bažnyčios istorijoje, autorius primena, kad ir II Vatikano Susirinkimas pabrėžia eschatologinį maldos momentą. Drauge nurodo paprastą tiesą: reikia maldos, kad geresni žmonės sukurtų geresnius laikus.

Mūsų dienomis didėja žmonėse supratimas, jog šiuolaikinė karta atsakinga už gamtos būklę, kokią paliekame būsimoms kartoms. Meldimasis už ateisiančiuosius suteiks dvasinę gelmę visokios gyvybės gynimui ir veiklai aplinkos labui.

Mes jau žinome, kad Žemės išsaugojimas būsimoms kartoms toli gražu neišsemia maldos už rytojų tikslų. Aukščiausias tikslas – kad žmonės joje tobulėtų, su Dievu gyventų, į Kristų panašėtų.

Knygoje pateikiama speciali šio pobūdžio malda, Kelno katalikų vyskupo aprobuota privačiam kalbėjimui dar 1956-11-15:

Viešpatie Jėzau Kristau, Tu meldeisi už visus, kurie Tave įtikės. Su nuolankia meile aš jungiuosi prie Tavo maldos. Tave juk privalo tikėti ne vien tikinčiųjų šeimų palikuonys, bet ir visi, kuriuos Tu pašauksi gyventi.

Pirmiausia meldžiu Tavo malonės būsimiesiems mano šeimos nariams, kad jie Tau būtų mieli, ir meldžiuosi už visus, kurių gyvybę sukursi šiandien ir ryt. Teužsimegs ji tyrume ir meilėje. Meldžiuosi taipogi už visus ateityje gimsiančius ir gyvensiančius žmones.

Ateis geresni laikai, jei mes tapsime geresni ir jei ateities žmonės bus geresni už mus.

Tokį žmonijos pakilimą Nesuteptos Prasidėjusiosios Marijos užtarimu tesuteikia Tėvas, kuris su Tavimi ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja per amžius. Amen.

Views All Time
Views All Time
1060
Views Today
Views Today
1
0 0