Tikėjimas neatskiriamas nuo maldos. Ji tikinčiam žmogui turėtų būti tas pats, kas oras. Biblijoje dažnai kalbama apie maldą, joje apstu maldos pavyzdžių, o viena iš jos knygų, Psalmynas, yra ištisa malda. Iš Evangelijos pagal Luką sužinome, kad ir Jėzus dažnai, ypač svarbiausiais savo gyvenimo momentais, melsdavosi. Gal kiek ir keista, bet maldos instrukcijų Jis paliko labai nedaug. Vos vieną kitą. Du evangelistai, Lukas ir Matas, yra užrašę Viešpaties maldos žodžius, tačiau patarimą kaip melstis randame tik Evangelijoje pagal Matą. O vis dėlto tai neturėtų stebinti – Jėzus melstis mokė ne instrukcijomis, o savo pavyzdžiu.

Šiaip ar taip, tačiau Matas vieną tokią konkrečią instrukciją perdavė ir mums. ,,Kai meldžiatės, nebūkite tokie kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins. Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip, kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia.“ (Mt 5,5–8).

Visų pirma, Jėzus primena, kad melstis turime ne tam, kad pasirodytume prieš kitus ar netgi prieš patį Dievą. Malda turi būti nuoširdi, be jokios veidmainystės. Todėl Jėzus ir ragina melstis ne ten, kur galime atkreipti į save dėmesį, ne demonstruodami savo maldingumą, o slaptoje, nuošaliai nuo žmonių akių. Beje, Jėzus taip ir pats elgėsi. Evangelistas Lukas pastebi: ,,Tomis dienomis Jėzus užkopė į kalną melstis. Ten Jis praleido visą naktį, melsdamasis Dievui “ (Lk 6, 12–13); ,,Kartą, kai Jėzus nuošaliai vienas meldėsi, su Juo buvo ir mokiniai“ (Lk 9, 18); ,,… Jis pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis“ (Lk 9, 28). Tiesa, Biblijoje kalnas visuomet reiškia susitikimo su Dievu vietą, bet tuo pačiu tai yra ir nuošali vieta, kurioje būdamas esi toliau nuo žmonių šurmulio ir nuo jų akių.

Iš konteksto matome, kad Jėzus nedraudžia melstis sinagogose ar netgi aikštėse, bet akcentuoja, kad malda turi būti skirta Dievui, o ne žmonėms. Malda bažnyčioje ar netgi viešoje vietoje savaime, be abejo, nėra bloga, ir Viešpats jos neatmeta – bloga yra veidmainiška malda, kuomet tai, ką žmogus laiko malda, viso labo tėra tik reklama. Jėzus labai konkretus: ,,Iš tiesų sakau jums: jie [veidmainiai] jau atsiėmė savo užmokestį“. Savo maldingumu norėjai pasipuikuoti prieš kitus, laukei dėmesio ir pripažinimo? Prašom, ko norėjai, tą ir gavai.

Toliau Jėzus įspėja savo mokinius nedaugiažodžiauti. Ne nesimelsti, bet nedaugiažodžiauti, o tai yra visiškai skirtingi dalykai. Manau, tai labai aktualu mūsų dienomis, kai daugelis stengiasi kalbėti kuo garsiau, perrėkti vienas kitą, kad tik būtų išgirsti, kol galiausiai kalbos virsta erzelyne. Deja, įsiklausyti nedaug kas moka. Įpratęs be perstojo kalbėti žmogus šio įpročio neišsižada ir maldoje. Todėl tai, ką jis laiko malda, pokalbiu su Dievu, tėra tik jo monologas.

Ne paslaptis, žmogus, kuris gyvenime vadovaujasi dėsniu, kad, norėdamas būti išklausytas, privalo kuo ilgiau zyzti, dažnai šiuo dėsniu vadovaujasi ir maldoje, tarytum maldos rezultatas priklausytų nuo žodžių gausumo. Sorenas Kierkegaardas yra sakęs: ,,Malda keičia ne Dievą, o tą, kuris meldžiasi“. Malda reikalinga ne Dievui, tarytum Dievas be mūsų nežinotų, ką ir kaip reikia daryti, o mums patiems, kad augtume tikėjimu, viltimi ir meile. Daugiažodžiavimas maldoje byloja apie žmogaus netikėjimą, kad Dievas jį labai gerai girdi, supranta ir nori jam padėti.

 Tiesa, Evangelijoje pagal Luką randame, regis, visiškai priešingą Jėzaus mokymą apie maldą: ,,Jėzus pasakė jiems palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti“ (Lk 18, 1). Lukas atpasakoja Jėzaus palyginimą apie tai, kaip viena suvargusi našlė nesiliovė prašiusi nedoro ir jos išklausyti nenorėjusio teisėjo, kad šis apgintų ją nuo skriaudiko. Nors šis ir ilgai spyriojosi, nenorėdamas ,,terliotis“, vis dėlto neatsispyrė jos įkyrumui. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad šiuo atveju Jėzus prieštarauja Evangelijoje pagal Matą esančiam mokymui apie nedaugiažodžiavimą maldoje. Vis dėlto palyginimu apie našlės atkaklumą Jėzus moko ne daug kalbėti, o nenuleisti rankų, būti atkakliems ir daugiau pasitikėti Dievu, kuris nėra toks, kaip nesąžiningas teisėjas minėtame pasakojime. ,,Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie Jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?!“ (Lk 18, 7).

Žinoma, malda nėra tik prašymas. Maldoje turime ne tik prašyti, bet ir dėkoti, ir garbinti Viešpatį. Dėkojimui ir garbinimui, jei tai darome tikrai nuoširdžiai, laiko visuomet bus per mažai. Lygiai taip pat, kaip ir žodžių savo dėkingumui išreikšti arba deramai pagarbinti (beje, ar žmogus pajėgus deramai pagarbinti Viešpatį?) Greičiausiai todėl, berods, Antanas Maceina yra sakęs, jog autentiškiausia žmogaus laikysena Dievo akivaizdoje – pagarbi tyla. Juk ir artimiems žmonėms buvimas kartu yra svarbiau už skambiausias frazes.

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2008 Nr.1

Views All Time
Views All Time
1312
Views Today
Views Today
1
0 0