Mahayana – (sanskr.”Didysis kelias, Didžioji Važiuoklė”). Tai yra vadinamos šiaurės budistų mokyklos, paplitusios Kinijoje, Tibete, Mongolijoje, Korėjoje, Japonijoje, Vietname ir Taivanyje. Pirmieji nesutarimai tarp tradicinio Theravada budizmo pasekėjų prasidėjo dar po Pataliputroje apie 250 m. pr. Kr. įvykusio trečiojo budistinio Susisrinkimo, Sangiti. Galutinai naujasis Mahayana judėjimas susiformavo I a. po Kr. ir greitai tapo labai populiarus. Pagrindinis skirtumas, skiriantis Mahayana pakraipos budistines mokyklas nuo Tharavados yra požiūris į Nušvitimo tikslą. Mahayana idealas yra tapti Bodhisattva (“būtybė pakeliui į Nubudimą, būsimasis Buda”), kurio žygdarbis yra tas, kad būdamas taip arti Galutinės Realybės suvokimo, nirvanos, jis pasilieka samsaros rate, kupinas begalinės užuojautos ir padėdamas visiems gyviems sutvėrimams siekti išsigelbėjimo ir tobulėjimo, tuo tarpu Theravada mokymas skirtas pasiekti arhanto būsenai (asmeniniam Nušvitimui) ir jau nebegrįžti.

Mahayana lanksčiau žvelgia į tradiciją, dabar Nušvitimo siekimui nebūtina būti vienuoliu. Pats Buda čia yra tik užbaigimas ilgos moralinės Bodhisattvos raidos. Mahayana budistai įsteigė visą Bodhisattvų panteoną, jų kelias prieinamas kiekvienam, o patys Bodhisattvos egzistuoja ne tik šioje Žemėje , bet ir tūstančiuose kitų pasaulių. Populiariausi ir žinomiausi Bodhisattvos yra šie: Avalokiteshvara, Mandjushri (Taurioji išminties dievybė), Vajrapani (įkūnijantis neįveikiamą jėgą) ir kiti.

Iš kanoninių tekstų Mahaynana pasekėjų vertinamos įvairios sutros. Mahayana budizmo pakraipai dabar priklauso Tibeto, Mongolijos, zen ir kitos budistinės mokyklos. Nagarjuna, Indijos budistų filosofas (apie III a. po Kr.), įkuria Madhyamika (“Vidurio Kelio”) judėjimą, tapusį Mahayana judėjimų pavyzdžiu. Jo sukurti raštiški tekstai Mula-Madhyamika Karikas ir Vigrahavyavartani tapo naujojo judėjimo klasikiniais raštais. Mahayana budistai labiau vertina įvairias sutras, kartais net neįtrauktas į kanonus, nei patį Pali kanoną. Žymiausia Mahayana sutra yra apie 125 m. po Kr. nežinomo autoriaus sukurta “Lotoso Sutra”- Saddharmapundarika Sutra, buvo manoma, kad tai pilnas Budos mokymo išdėstymas. Kinijoje ir Japonijoje ši sutra tapo pagrindiniu kanoniniu Mahayana pakraipos budizmo tekstu.

Yra ir kitų vertingų tekstų, tokių kaip Sukhavativyuha Sutra. Dominuojančiu šiaurės ir vakarų Azijoje Mahayana budizmas tampa tik VII a. Jo pagrindu kuriasi naujos mokyklos: Kinijoje Dhyana, Japonijoje zen, Korėjoje Son, Tibete (jau žymiai vėliau) Gelugpa ir pan. Ši Mokymo kryptis puikiai integruojasi į valstybės valdymo sistemą, kas ir įvyko Kinijoje Tangų dinastijos laikais VII-VIII a., Tibete teokratinio Gelugpa mokyklos valdymo metu (nuo XIV a. iki mūsų laikų), Japonijoje Kamakuros (1192-1333) ir Muromachi epochos metais.

Views All Time
Views All Time
3811
Views Today
Views Today
1
0 0