Lamų budizmas

Lamų budizmas – šiaurės budizmo, paplitusio Tibete, Mongolijoje pavadinimas, priimtas Vakarų valstybėse. Patys jo pasekėjai savęs taip nevadina, o Jo Šventenybė XIV Dalai Lama pataria šios sąvokos atsisakyti kaip klaidinančios ir pabrėžia, kad vyraujanti Tibeto religija yra budizmas, tikra ir neiškraipyta Budos skelbtoji doktrina, kurios nederėtų vadinti jokiais naujais vardais. Lama (tibet. “aukštesnis”) – tai mokytojas, gilesne nei Vakaruose priimta, prasme. Nuo XX a. šeštojo dešimtmečio termino “lamaizmas” stengtasi nevartoti dar ir todėl, kad komunistinė Kinija, nuo 1959 m. naikindama budistinę kultūrą Tibete skelbė, kad čia vyrauja degradavusi budizmo forma, lamaizmas, kuris nevertas išsaugojimo ir neturi jokio išliekamos vertės.

Budizmas Tibetą pasiekė maždaug VII a. ir, karaliui padedant, pamažu pasklido visuose visuomenės sluoksniuose. Formavosi jis iš dviejų mokymo srovių: Mahayanos ir Vajrayanos , arba tantrizmo. Indijoje budizmui išnykus, Tibetas tapo jo skleidimo židiniu ir nuo XVI a. jo tibetietiškoji jo atmaina užkariavo visas Himalajų šalis bei Mongoliją.

Išskirtinis Tibeto budizmo požymis – tantrų vertinimas. Tibeto kanone –Gandžūre ir Dandžūre jų iš viso yra 2606. Tantrų kelias į nušvitimą laikomas greitesniu ir tobulesniu, jame naudojama jogų ir maginė, ezoterinė meditacijos praktikos, mantros. Teisingai pasirinkti metodą gali tik adepto dvasinis mokytojas, Lama, todėl ilgą laiką tantrizmas buvo slapta doktrina, perduodama iš lūpų į lūpas. Be to neteisingas tantrų naudojimas galėjo sukompromituoti šį mokymą. Ilgainiui apie jo pasekėjus paradėjo sklisti stebuklingos istorijos, visiškai neatitinkančios realybės, o populiariojoje Vakarų valstybių žiniasklaidoje iki šiol jis siejamas tik su seksu. Yra sukaupta daugybė literatūros apie tantrą ir dabar ji beveik visa prieinama.

Tibete labai vertinamos mantros – sakralinės frazės – kurias kartodamas žmogus savyje pažadina bei sutelkia vienokią ar kitokią dvasinę energiją, palengva keičiančią jo sielą. Tikima, kad mantrų sukuriama vibracija padeda įveikti vidines ir išorines kliūtis, apvalo ir perkeičia žmogaus kalbą. Gailestingumo Bodhisattvos Avalokiteshvaros mantra “OM MANI PADME HUM” (“Om, brangakmeni lotose, hum”), labiausiai žinoma Vakarų pasaulyje, yra skirta atjautai pažadinti ir Tibete dažniausiai kartojama. Yra ir kitų mantrų, pvz. Padmasambhavos – “OM AH HUM VADJA GURU PADMA SIDHI HUM” ar Taros – “OM TARE TUTTARE TURE SVAHA”. Mantros tariamos pašnabždomis, pusbalsiu ar progiesmiu, tantros siekėjai vizualizuoja magiškas raides energetiniuose savo kūno taškuose arba regi jas besisukančias švytinčiais ratais erdvėje. Su mantromis glaudžiai susijęs ir maldos malūnėlių atsiradimas. Tai tuščiaviduris, cilindro formos, aplink savo ašį besisukantis įtaisas, kurio viduje įdėtas ritinėlis su mantromis. Tikima, kad sukant malūnėlį pagal laikrodžio rodyklę, suaktyvinama mantrų energija, o tai teikia naudą šį darbą atliekančiajam ir jį supančiai erdvei. Ant medinės rankenos įtaisyti nedideli malūnėliai yra neatskiriamas kiekvieno tibetiečio maldininko atributas. Dideli maldos malūnai įrengiami šventyklų koplyčiose arba ištisos jų eilės, dažniausiai po 108, rikiuojasi išorinėse vienuolynų sienose. O taip atrodo internetiniai maldų malūnėliai 🙂

Dar vienas Tibeto budizmo išskirtinis požymis yra “gyvojo dievo” sąvoka. Tikima, kad Budos ir Bodhisattvos vadovaujantis reinkarnacijos teorija įsikūnija į realius gyvus žmones. Taip Tibeto dvasinis lyderis Jo Šventenybė Dalai Lama XIV laikomas Budos Avalokiteshvaros (sanskr. “Maloniai Žvelgiantis”) žemišku įsikūnijimu. Tokia inkarnacija, tibet. tulku, mongol. hubilgan, nustatoma pagal tam tikrus pirmtako prieš mirtį paliktus nurodymus, astrologinius tyrimus, naujagimyje įžvelgiamus slaptus ženklus. Šis metodas buvo pradėtas naudoti dar XIV a., tokiu būdu palaikant vienuolynų valdžios perimamumą ir tęstinumą. Gelugpa mokykla jį pavertė valstybine doktrina.

Tibete, Mongolijoje, Buriatijoje budizmas įgavo nemažai vietinių senųjų tikėjimų, bon, šamanizmo, specifinių bruožų. Budistinis panteonas buvo papildytas naujais, nacionaliniais dievais.

Tibeto budizmo kanonas, šventų kanonizuotų tekstų rinkinys susideda iš dviejų tomų ir vadinamas Gandžūras (108 tomai) ir Dandžūras (225 tomai). Didžiąją Gandžūro (tibet. “žodžių vertimas”) dalį galėjo skaityti tik Lamos. Kai kurie mongolų ir tibetiečių Gandžūro variantai skiriasi, bet dažniausiai jis skirstomas į penkias dalis, kurių turinys beveik identiškas Pali kanonui: Sutros, Abhidhamma, Dulva (Vinaya atitikmuo, vienuolių bendrijos normatyvai), Tantra ir kitų įvairių filosofinių, mokslinių tekstų rinkinys. Šį kanoną galima pavadinti savotiška Azijos kultūrinio gyvenimo enciklopedija. Antroje kanono dalyje, Dandžūre, sukaupti budistinių tekstų komentarai. Senovėje šie tekstai buvo prieinami tik labai turtingiems vienuolynams ir spausdinami tik Tibete, Lhasoje, todėl iki mūsų laikų išliko ne tiek jau daug Tibeto kanono knygų. Yra žinoma, kad pvz. Rusijoje XIX-XX a. prad. tebuvo 10 egzempliorių.

Tibeto budistinės mokyklos skirstomos į dvi grupes: Senųjų tantrų laikotarpio (Nyingma, Kadampa) ir Naujųjų tantrų laikotarpio (Gelugpa, Kagyu, Sakya ir kt.).

Senųjų tantrų laikotarpis (iki VI-VIII a.):

Kadampa- X a., ką tibetiečiai pavadino “Antruoju budizmo pasklidimu”, ėmė formuotis nauji budizmo judėjimai, kurie kvietėsi vienuolius iš kitų kraštų. Tikrasis reformatorius buvo Atisha (982-1054), garsus indų vienuolis, skelbęs Mahajanos budizmą ir atkūręs vienuolynų gyvenimo reikalavimus. Manoma, kad būtent jis paskleidė Avalokiteshvaros kultą, kuris nuo tų laikų yra Tibeto globėjas, jo mantra (maldos maginė formulė, šventieji skiemenys, kuriuose sukoncentruotos mistinės kosmoso galios): OM MANI PADME HUM, iki šiol be galo kartojama maldos malūnėlių, vėliavų, išraižytų akmenų. Jo įkurta nauja budizmo pakraipa, Kadampa, pasižymėjusi griežtomis taisyklėmis ir ypač vertinusi proto treniravimą, neišliko kaip savarankiška pakraipa.

Nyingma- (“senoji mokykla”) šis judėjimas buvo įkurtas Indijos tantrų meistru Padmasanghava (tibetiečiai jį vadina Guru Rinpoche), dar Trisong Detseno (742-798) valdymo metu. Nyingma pakraipos mokymo pagrindas yra tantrų studijavimas. Šio mokymo pasekėjai vertina ne tik Tibeto kanoną Gandžūrą ir Dandžūrą, bet ir kitus tekstus: Nyingma Gyud ‘Bum- senųjų tantrų 33-jų tomų rinkinys, Rin Chen Ter mdzods- 60-ies tomų veikalas pasrašytas Kong Рrul Yon Tan Gya Tsho (1813-1899) ir dar nemažai kitų. Didžioji dalis Tibeto vienuolynų, kadaise priklausiusių Nyingma, su laiku perėjo Gelugpa žinion. Šiuo metu Nyingma mokymas paplitęs Tibete, Nepale, Butane, jo bendrijų yra ir Vakarų Europoje bei JAV.

Naujųjų tantrų laikotarpis (po VI-VIII a.):

Gelugpa- Tibeto budizmo spartus plitimas šiaurės Azijos šalyse prasidėjo XIV a. atsiradus Gelugpa ,“Dorybingųjų mokymui”, įsteigtam Tsong-khapos (1357-1419), kuris rėmėsi itin griežtu ir asketišku tradicijos mokymu, atsisakymu mėsos ir alkoholio vartojimo, pastoviu sąmonės lavinimu. Gelugpa mokymo pasekėjai vadovaujasi lamrim (kelio etapų) šventais tekstais ir savo Lamos autoritetu. Jų Lamos dėvi aukštas geltonas kepures, todėl ši pakraipa dar vadinama “geltonkepurių”. Jai priklausė ir priklauso beveik visi Tibeto Dalai Lamos. Tsong-khapos 1409 m. pastatytą vienuolyną galima pamatyti ir mūsų laikais, jis yra Tibete, netoli Lhasos, ir vadinasi Gaden. Gelugpa praktikuoja tantrų ir sutrų mokymą, jos tradicija yra itin griežta. Iki XVII a. Gelugpa , su Mongolijos chanų pagalba gauna politinę valdžią, įsigali visoje šalyje ir ši religinio valdymo forma, nežymiai varijuodama, išlieka iki dabartinio, keturioliktojo Dalai Lamos. Gelugpa pakraipos budizmas paplinta ne tik visame Tibete, bet ir Mongolijoje, Buriatijoje, Kinijoje.

Kitos žinomos budistinės Tibeto mokyklos yra Kagyu, Sakya.

Kagyu- (“Mokymo perdavimo žodžiu tradicija”) ji skirstoma į du pagrindinius judėjimus: Shangspa Kagyu (įkurtas 978 m. Nal Byor – jogos meistru iš Khungpo), ir Dvagspo Kagyu (įkurtas apie 1012 m. Marpos, kurio mokinys Milarepa (1040-1123), Tibeto poetas, jogas, filosofas dar labiau išpopuliarino naują mokymą).

Karma Kagyu- labiausiai žinoma šiais laikais Kagyu pakraipos mokykla, kurios pirmasis dvasinis lyderis buvo Karmapa Dus Sum Kyen Pa (1110-1193). XIII a. šioje mokykloje, užtikrinant mokymo perdavimo tęstinumą, įvedama inkarnacijos , tulku, sistema ir visi vėlesnių laikų Karma Kagyu lyderiai , Karmapos, yra laikomi pirmojo mokytojo Dus Sum Kyen Pa dvasinėmis inkarnacijomis. Vėliau tulku metodas imtas naudoti Dalai Lamoms Gelugpa mokykloje. Kitas Karmapa, Karma Pakshi (1206-1283), tapo Mongolijos imperatorius dvasininku ir gavo iš jo titulą Karmapa Pakshi. Karmapos dar žinomi kaip Lamos Juodomis kepurėmis, nes vienas iš pirmųjų mokyklos lyderiu nešiuojo juodos spalvos galvos apdangalą, kuris nuo tada tapo tradiciniu. Karmapa laikomas ne tik Karma Kagyu mokyklos lyderiu, bet ir viso Kagyu judėjimo vadovu. XVI Karmapa Rigpei Dordže kaip ir Dalai Lama XIV pasitraukė iš Tibeto kiniečių okupacijos metu. Per pastaruosius du dešimtmečius Karma Kagyu mokyklos pasekėjai įkūrė daugybę centrų ir vienuolynų ne tik Azijoje, bet ir Vakaruose.

Yra ir kitų, mažiau žinomų Kagyu judėjomo mokyklų, pvz.: Phagru Kagyu, Barom Kagyu, Brigung Kagyu, Tag Lung Kagyu, Yamzang Kagyu ir kt.

Sakya- (“pilkos žemės mokykla”) pirmasis įkūrėjas buvo Khonkonchong Gyalpo (1034-1102), kurio 1073 m. pastatytas vienuolynas buvo ant pilkos spalvos dirvožemio, pagal ką pavadinimą gavo visa mokykla. Jos mokymo pagrindas- sutrų ir tantrų studijavimas.

***

“ …tulku nustatymo procedūroje yra žymiai daugiau logikos nei gali iš pradžių pasirodyti. Budistams reinkarnacija yra faktas, tad, suprantama, įmanoma identifikuoti kai kuriuos individualius atgimimo atvejus. Atgimusiam žmogui tai suteiktų galimybę gauti atitinkamą išsilavinimą bei užimti pasaulyje tokią vietą, kuri leistų greičiau tęsti savo veiklą- padėti visoms kenčiančioms būtybėms. <...>

Tulku nustatymo procesas vyksta visai ne taip paslaptingai, kaip kartais manoma. Jis pradedamas vadovaujantis paprastu galimybių atmetimo principu. Pavyzdžiui, mes ieškome kokio nors konkretaus vienuolio reinkarnacijos. Iš pradžių reikia tiksliai nustatyti, kur ir kada jis mirė. Turėdami galvoje, kad atgimėlis dažniausiai pradedamas maždaug metai po pirmtako mirties (tą laiko tarpsnį budistai žino iš patyrimo) sudaroma tam tikra laiko lentelė. Tarkim lama X mirė Y metais, tada kita jo inkarnacija gali gimti praėjus 18-24 mėnesiams. Prie metų Y pridėjus penkerius, vaikas tikriausiai būtų trejų keturių metų amžiaus- paieškos laukas visiškai susiaurėja.

Toliau ieškoma labiausiai tikėtina reinkarnacijos vieta. Paprastai tai būna pakankamai lengva. <...> Dažniausiai tai daroma atsižvelgiant į praėjusios inkarnacijos gyvenimą. Susiaurinus pasirinkimo ratą ir nustačius duomenis minėtu būdu, kitas žingsnis- suburti paieškos grupę. <...> Dažnai paieškoms padeda papildoma informacija – neįprasti reiškiniai vaiko gimimo metu ar kokie nors ypatingi jo bruožai. <...> Jei kandidatais atrenkami iš karto keli vaikai, tada paprastai galutinę apklausą vykdo tas, kuris gerai pažinojo atgimėlį ankstesniame gyvenime.

Aišku, tulku suradimo procesą gaubia tam tikra paslaptis. Aš tiesiog netikiu, jog tokie žmonės kaip Mao, Linkolnas arba Čerčilis “atsirado” iš niekur.”

Jo Šventenybės XIV Dalai Lamos autobiografija

“Laisvas tremtinys”

Pagal:

Microsoft Encarta Encyclopedia deluxe 2001

Jean Boisselier “Budos išmintis”, vertimas į lietuvių kalbą, Violeta Tauragienė, 1997, BALTOS LANKOS, Atradimai, Vilnius

Jurga Ivanauskaitė “PrarastaPažadėtoji žemė”, Tyto Alba, Vilnius, 1999

Jo Šventenybės Dalai Lamos XIV autobiografija “Laisvas tremtinys”, Gaivata, 2000

Evaldas Bakonis “Senovės civilizacijų istorija”, “Šviesa”, Kaunas, 1992

Straipsniai.lt

2000 m. gegužės 5 d. įkurtas elektroninis (ISSN) leidinys – mokslui, švietimui, pramogoms ir gyvenimiškoms aktualijoms skirtas portalas www.straipsniai.lt, kovojantis su kasdienine rutina. Šiandien portale paskelbta virš 15000 straipsnių ir naujienų.