Sostinės centre jau yra įstaigėlė, kurioje nelaimingas žmogus padaromas laimingas. Ir ieškoti tos laimės kalvės per pažintis ar rekomendacijas nereikia. Gedimino prospekte į rankas brukami lapeliai su adresu ir kvietimu „ateiti tiesiog dabar“.

„Ekstrai“ irgi buvo įbruktas kvietimas užeiti į Testavimo centrą ir, atlikus Oksfordo asmenybės analizės testą, sužinoti, kaip pasijusti laimingam. Kvietimu pasinaudojome, testą pasidarėme. Pasirodė, kad organizacija, vedanti laimės link, – tai Dianetikos centras.

Kas tokiuose „laimės fabrikėliuose“ vyksta? Apie tai ne tik įspūdis, bet ir šis tas daugiau.

Kur laimė, ten paslaptis

Į Dianetikos centrą „testuotis“ ėjome kartu su fotografu. Mus pasitikusi jauna mergina atsisakė oficialiai prisistatyti ir kategoriškai uždraudė bet ką fotografuoti. Išpešėme tik tiek: „Esu administratorė Jurgita“. Iš jos gavome tą reklamuojamą Oksfordo asmenybės analizės testą (su 200 klausimų), ant kurio reikia užrašyti savo vardą, pavardę, adresą, telefoną. Nepatingėjome ir atsakėme į visus 200 klausimų. Ankštame laukiamajame, be „Ekstros“, testavosi dar trys jauni žmonės. Jiems buvo pasiūlyta atsakymo ateiti kitą dieną, o „Ekstros“ žurnalistės teste atlikta „išpažintis“ buvo tuoj pat įkišta į kompiuterį ir gautas atsakymas. Tas atsakymas – tai kreivė, iš kurios sužinai, koks esąs: ar stabilus, ramus pasitikintis ir laimingas žmogus, ar pasyvus, bevalis atsiskyrėlis.

„O ką siūlote laimės ieškotojui daryti toliau, kai jis gauna savo kreivę?“ – klausinėjome administratorę Jurgitą. Anot jos, tai tik pirmas (nemokamas) žingsnis. Kai žmogus papasakoja, ką jis nori pakeisti ar patobulinti savo gyvenime, jam pasiūloma įsigyti ir išstudijuoti knygą „Dianetika“. Toliau visos su dianetika susijusios paslaugos jau mokamos.

„Esame oficialiai registruota visuomeninė filosofinė švietėjiška organizacija. Žmogus, norintis užsiiminėti dianetika, tampa mūsų organizacijos nariu ir, priklausomai nuo to, ką nori studijuoti, moka atitinkamą mokestį. O dianetika – tai mokslas apie psichikos sveikatą ir žmogaus protą“, – nesiveldama į diskusijas, aiškino gražiai besišypsanti Jurgita.

Organizacijos nariams rengiami mokami seminarai, pratybos, paskaitos. Administratorė teigė, kad centre besilankantys ir dianetiką gyvenime taikę žmonės pasiekė labai gerų rezultatų. Kas tie laimingieji, pasiekę labai gerų rezultatų, – paslaptis. Nieko nesužinojome ir apie tuos, kurie per paslaptingąją dianetiką veda į laimę, patobulina žmonių gyvenimą. Kokios jų specialybės? Gal gydytojai, psichologai, filosofai?

„Tai ne filosofai. Tiesiog žmonės, kurie padeda studijuoti šią taikomąją filosofiją, tai yra dianetikos procedūrą. Dirba entuziastai, šios srities specialistai, mokęsi užsienyje. O aukštesnio lygio organizacijos, artimiausios mums, yra Kopenhagoje, Rusijoje, Anglijoje. Mūsų darbuotojai tobulinasi ten“, – aptakiai kalbėjo Jurgita.

Dvasios tobulintojai

Kaip pasakojo Vilniaus miesto savivaldybės Rejestro tarnybos darbuotojos, Dianetikos centro atėję registruoti žmonės buvo labai malonūs, teigė turį itin kilnius tikslus. Tad 1995 m. rugpjūčio mėnesį Dianetikos centrą, kaip visuomeninę švietėjišką organizaciją, savivaldybė oficialiai įregistravo. Registruojant organizacijos vadovas buvo Sergejus Abramenkovas, o įstatuose įrašytas pagrindinis tikslas: Rono Habardo filosofinių idėjų ir mokymo propagavimas bei jo darbo metodikos įgyvendinimas siekiant visapusiško žmogaus intelekto ir gabumų ugdymo.

Vėliau savivaldybė susigriebė, kad vis dėlto reikėtų pasidomėti, kas tas Habardas, ir paprašė, kad organizacija aprašytų jo filosofinį mokymą. 1999 m. šiek tiek buvo pakeisti įstatai, bet principas, kad tai ne pelno organizacija, vienijanti piliečius ir kolektyvus, turinčius interesą dvasiškai tobulėti, tam „plačiai panaudojant R.Habardo filosofiją ir metodiką“, – išliko.

Iš pateiktų savivaldybei ataskaitų matyti, kad per Dianetikos centrą su dianetikos „technologija“ jau susipažino apie 1000 žmonių.

Rejestro tarnybos darbuotojos aiškino, kad centro įstatai atitinka visuomeninių organizacijų veiklos statusą, todėl jis ir buvo oficialiai įregistruotas.

Dianetika – prieangis į sektą

Oficialios institucijos, susirašinėdamos tarpusavyje, dabar jau bando aiškintis, kas slypi po Habardo filosofijos propagavimu ir Dianetikos centru. Tačiau daug kas jau yra surinkta vienoje vietoje – Informacijos apie religinius judėjimus ir sektas centre, veikiančiame prie Dvasinės paramos namų. Dvasinės paramos namų įkūrėjas Kazimieras Andriuškevičius surinkęs gausybę oficialių dokumentų ir kitokios medžiagos, demaskuojančios Habardo tariamą filosofiją, jo įkurtą sektantišką scientologų bažnyčią. Lieka tik stebėtis, kad tuo nepasinaudoja oficialios institucijos ir nesuveda galų, kas yra bendra tarp Dianetikos centro ir scientologų.

Pirmiausia K.Andriuškevičius demaskavo Dianetikos centro reklamuojamą Oksfordo asmenybės analizės testą. Pasirodo, kad šis testas nei su Oksfordu, nei su jo universitetu nieko bendra neturi. Jo autorius – buvęs jūrininkas, rašytojas fantastas Ronaldas Habardas (1911-1986 m.): viena vertus, nevykėlis, kita, didžiausios naujos religijos – scientologų bažnyčios – įkūrėjas.

Fantastiškas Habardo populiarumas prasidėjo nuo 1950 m., kai jis išleido knygą „Dianetika“, kurią dabar norintiems tapti laimingiems ir tobuliems pirmiausia (po atlikto asmenybės analizės testo) siūlo studijuoti Dianetikos centras. K.Andriuškevičius pasakojo, kad Habardo knygos pusiau mistiniai samprotavimai, sudurstyti iš įvairių teiginių, pasiskolintų iš psichologinės, filosofinės, teologinės ir ezoterinės literatūros, plito. Kūrėsi institutai, akademijos, centrai, iš kurių veiklos Habardas susikrovė daugiau kaip 640 mln. dolerių turtą.

Pagrindinis scientologų veiklos tikslas – psichologiškai paveikti žmogaus mąstymą ir jį valdyti, kontroliuoti. Dabar scientologai skelbiasi 107 šalyse turį daugiau kaip 3 tūkst. vadinamųjų bažnyčių, misijų, filialų ir apie 8 mln. narių, kurie siekia užimti svarbius verslo, politikos postus, kad pasauliui galėtų diktuoti savo sektos taisykles.

Po Habardo mirties visa scientologų veikla virto itin gerai organizuotu bizniu. Scientologai skelbiasi galį be jokių vaistų išgydyti visas kūno ir sielos ligas. Įtraukimas į scientologų organizacijas dažniausiai prasideda nuo to, kad žmogus perskaito įdomaus turinio skelbimą, paskui susitinka su scientologų atstovais, kurie pasiūlo praktinę „dvasinio apsivalymo“ techniką.

Kaip pasakojo K.Andriuškevičius, paprastai žmogus, atlikęs tariamąjį Oksfordo analizės testą, gauna atsakymą, kad turįs bendravimo bėdų. (Kad taip būna, rodo ir „Ekstros“ žurnalistei Dianetikos centre atliktas testas.) Tada turinčiajam bendravimo problemų pasiūlomi kursai, kaip to atsikratyti. Pirmoji kursų pakopa kainuoja apie 100 dolerių. Baigus vieną pakopą, siūloma aukštesnė, kurios kaina, žinoma, irgi kyla. Yra duomenų, kad už visą scientologų sugalvotą mokymo kursą, per kurį ateinama į „visišką laimę ir laisvę“, žmonės sumoka šimtus tūkstančių dolerių.

„Tai kas yra tas Vilniuje įregistruotas Dianetikos centras?“ – klausėme K.Andriuškevičių. Jo atsakymas buvo nedviprasmiškas: „Tai scientologijos bažnyčios pirmoji pakopa. Vilniuje dar tokios bažnyčios kaip institucijos nėra, tačiau bus, kai atsiras daugiau įtakingų sekėjų“.

K.Andriuškevičius teigė, kad Dianetikos centre dirba ir vadinamąsias psichologines paslaugas teikia, „gydo“, daro „auditingą“ (sąmonės išvalymą) be jokio išsilavinimo, iš gatvės surinkti tariami specialistai. Tai, anot jo, didelis pavojus, nes centre lankosi jauni, dažnai problemų turintys žmonės. Scientologai įteigia, kad, studijuojant dianetiką, visas problemas galima „ištrinti“, tapti švariu žmogumi – „kliru“, supermenu. O terminai „dianetika“, „auditingas“, „scientologija“, „kliras“ – tai specialiai sukurti žodžiai žmonėms mulkinti. Kaip perspėjo pašnekovas, vienas iš sektų požymių yra tai, kad jos turi savo kalbą.

„Kodėl jūs taip kategoriškai teigiate, kad scientologai – tai sekta, o Dianetikos centras – pirmoji to pakopa?“ – klausėme K.Andriuškevičiaus. „Kad tai sekta – sakau ne aš, o įvairių šalių įvairios institucijos“, – dar kategoriškiau atrėmė pašnekovas ir paskleidė daugybę dokumentų.

Štai prieš porą metų Graikijoje triukšmingai baigėsi teisinis, daug visuomenės pastangų pareikalavęs procesas prieš scientologijos bažnyčią ir jos propaguojamą Habardo mokymą. Graikijos apeliacinis teismas paskelbė, kad scientologinė Graikijos skyriaus organizacija yra totalitarinė, nes jos tikslas – manipuliuoti žmonėmis, siekiant gauti kuo daugiau valdžios ir pinigų, o scientologų darbo su žmonėmis metodai ir visas jų mokymas yra pavojingi. Šios organizacijos archyvuose buvo aptikta daug karinių objektų nuotraukų, slaptų brėžinių ir Graikijoje šis pavojingas kultas, kuris ruošėsi daryti valstybinį perversmą, buvo uždraustas.

K.Andriuškevičius rodė 1995 m. Lenkijoje išleistą raportą apie religinius judėjimus, kur aiškiai parašyta, kad scientologija yra pavojingas kultas ir religinė mafija. Vokietijoje scientologų veikla irgi apribota. „O pas mus Vilniuje važinėja scientologų organizacijos atstovai su mašina po miestą ir kviečia į kursus. Kai pasakai, kad tai pavojinga, prašo pateikti dokumentus. Pateikėme savivaldybei, bet rezultatų negirdėti“, – kalbėjo K.Andriuškevičius.

Kad dianetika paremta apgavyste ir iš to padaromas biznis, „Ekstrai“ liudijo ir Sociologijos ir filosofijos instituto vyr. mokslinė bendradarbė daktarė Liliana Astra, kuri yra analizavusi scientologų veiklą. Jos nuomone, Lietuvoje yra didelė pelkė, kurioje kaip grybeliai veisiasi sektos, nes tam itin palankios sąlygos. „Palanku teisiniu požiūriu, nes nėra svertų, ribojančių sektų veiklą, o antras palankus dalykas – Lietuvoje nėra tokio mokslo kaip psichologija. Tad ir susidaro sąlygos kristi į šarlatanų, medžiojančių sielas, glėbį“, – taip viską apibendrino L.Astra.

Ištrinta žmogaus sąmonė

Dianetikos centro paslaptingoji administratorė Jurgita („Ekstros“ duomenimis, ji dabar vadovauja centrui) nesutiko supažindinti su žmonėmis, kurie po dianetikos kursų tapo tobuli ir laimingi. Bet „Ekstra“ surado Iriną Keizo, kuri buvo pakliuvusi į scientologų organizacijos tinklą, Lietuvoje žinomą kaip Dianetikos centras. Irina, kaip pati sako, trejus metus sėjo velnio sėklą, tačiau sutiko „Ekstrai“ duoti interviu apie darbą Dianetikos centre ir nelengvą pasitraukimą iš jo.

Kaip jus užverbavo?

– Tai buvo 1996 m. Laikraštyje radau skelbimą, kad siūlomas darbas visuomeninėje organizacijoje ir žadamos didelės perspektyvos – mokslas užsienyje. Man buvo 21-eri, darbo neturėjau, išsilavinimas tik vidurinis, todėl užkibau. Atėjusi į centrą pirmiausia išklausiau paskaitą apie dianetiką. Buvo kalbama apie žmogaus sąmonę, pasąmonę, tai pasirodė įdomu ir iš smalsumo pasilikau. Paskui perskaičiau Habardo knygą „Dianetika: šiuolaikinis mokslas apie psichinę sveikatą“, išklausiau kursus už 220 litų, išmokau taikyti metodiką.

Koks buvo jūsų darbas centre?

– Buvau atsakinga sekretorė ryšiams su visuomene. Pakliuvau į užburtą ratą: griežtas režimas, nežmoniškas darbo krūvis, nuo ryto iki vakaro ta pati aplinka. Ateini į darbą, ten treniruotės, kaip pagal Habardo metodiką privilioti „kūnus“, tai yra užverbuoti žmogų, atvesti jo „kūną“ dvasiai tobulinti ir pasąmonei „išvalyti“. Tokios organizacijos kaip Dianetikos centras, tokie religiniai judėjimai kaip scientologija yra sukūrę metodus, kaip manipuliuoti žmogaus sąmone.

Kaip tai konkrečiai daroma?

– Vienas metodų – vadinamasis „auditingas“, kurio tikslas – ištrinti nemalonius prisiminimus ir emocijas. Žmogus pasodinamas, liepiama užsimerkti, prisiminti skausmingus įvykius ir juos pasakoti, pasakoti „auditoriui“. Su visomis smulkmenomis. 5, 10, 20 kartų, kol atmintis jau nustoja reagavusi. Rezultatas pasiektas tada, kai pasakojama istorija pasakotojo jau nebeveikia. Būna, kad žmogus iš patirto skausmo, apie tai papasakojęs 10 kartų, ima juoktis. Įsivaizduokite, sėdi su jumis žmogus „auditorius“, jūs jam pasakojate savo skausmingus išgyvenimus. Paskui pasikeičiate vietomis ir „specialistu“ klausytoju tampate jūs. Taip dirbama, kol dėl nieko, buvusio praeityje, jau neskauda, kol imi nereaguoti.

Bet gal tokie išsipasakojimai padeda?

– Tai iškraipyta psichoterapija, nemokšų rausimasis ir kišimasis į žmogaus pasąmonę. Teko matyti, kaip žmogui po „auditingų“ ima „važiuoti stogas“, jį pykina, darosi bloga. Kitus ištinka šokas.

– Ar daug tenka dirbti, kol per „auditingus“ iš atminties ištrinami gyvenimo epizodai, susiję su fizinėmis ir dvasinėmis kančiomis?

– Dianetikų teigimu, programa įvykdyta tada, kai žmogaus prote nelieka neigiamų prisiminimų, o tam reikia 500-600 valandų „auditingo“.

Ir visos tos „auditingo“ valandos kainuoja pinigus?

– Trumpiausias 25 valandų kursas kainuoja apie 700 litų. Bet įteigiama, kad reikia eiti toliau, kad per visokius kitokius kursus atsiskleis jūsų asmenybė, nežinomi sugebėjimai ir tapsite tobuli, laimingi. Dianetikos centre yra 50 skirtingų kursų, o pasaulio scientologai turi jų begales. Įtraukti į tai žmonės sumoka milžiniškus pinigus. Bet svarbiausia, ko siekia scientologai, tai išmušti iš žmogaus kritinį mąstymą, įteigti, kad psichologija, medicina nieko neverti, o išgelbėti gali tik Habardo mokymas.

Papasakokite apie mokytojus, įkalančius Habardo tiesas.

– Sistema tokia, kad kitas žmogus negali dėstyti. Atėjęs ir prisipažinęs, kad turi vienokių ar kitokių problemų, žmogus turi mokytis savarankiškai. Duodamos knygos, medžiaga, programos. Yra „supervaizeriai“, kurie stebi, ar teisingai mokaisi, ar neiškreiptai suvoki Habardo tiesas, ar atlieki užduotis. Dianetikos centre yra labai griežta kontrolė. Habardas visada akcentavo ir darbuotojų, ir atėjusiųjų mokytis kontrolę. Jis rašė: kontrolė lygi pelnui.

Tai Dianetikos centre irgi yra tokie prižiūrėtojai?

– Jeigu ateisite į centrą ir pasakysite, kad, pavyzdžiui, jums nesiseka darbe, jums pasakys: yra nuostabus kursas. Mokėkite 200-300 litų ir santykiai darbe pagerės. Kai sumokėsite, palydės į klasę, ten rasite programą, ką skaityti, kokias temas parašyti. Jus kontroliuos, ar skaitydami nieko nepraleidote, ar nesiginčijate su knygoje išdėstytomis teorijomis. Jei ginčysitės, pastatys į vietą: pasakys, kad arba dinkite iš čia, arba studijuokite, kas parašyta.

Ar visi atėję į centrą elgdavosi kaip avinai. Nieko nekritikuodavo, tik mokėdavo pinigus ir studijuodavo padėtas knygas.

– Būdavo visko. Bet čia veikia gudri sistema. Pirmiausia atėjusiam į kursus pakišama pasirašyti popierius, kad neturėsi pretenzijų, neprašysi grąžinti pinigų. Už viską atsakomybę prisiimi pats. Nesvarbu, kokie rezultatai būtų. Be to, kiekvienas, pabaigęs kurso pakopą, turi parašyti „sėkmės istoriją“. Įsivaizduokite: visi kuo nors pasigiria, kad kažkas patobulėjo, pagerėjo, o jūs – ne. Atrodai nevykėlis, todėl visi ką nors sukuria, išsigalvoja, kad jau laimingesni. Žmogus užsideda kaukę, o kaukės priauga. Tiesa, nieko, kas susiję su scientologija, negalima kritikuoti. Jei kritikuoji organizaciją, Habardą, struktūrą ar mokslą, turi išpažinti, kad darai blogį, ir tą nuodėmę atpirkti. Tam skirtos „korekcinės programos“. Nusižengėlis iš naujo, žinoma, už savo pinigus, turi studijuoti Habardo tiesas, eiti per „auditingus“, dirbti viršvalandžius, privilioti naujų narių. Tokiu būdu ir įkalama, kad, kitaip galvodamas ar kritikuodamas, buvai neteisus.

Kaip ištrūkote iš Dianetikos centro?

– Man pavyko išsaugoti kritinį mąstymą. Nors būdavo draudžiama bendrauti su žmonėmis, išėjusiais iš centro ir mąstančiais kitaip, tačiau žinojau, kad pasaulyje nuolat vyksta teismai prieš scientologijos bažnyčią, jos mokymą, kad tai blogis, sekta. Susipažinau su žmogumi iš Paramos centro nukentėjusiems nuo religinių judėjimų ir sektų veiklos. Tai buvo Kazimieras Andriuškevičius. Jis davė dokumentus, įrodančius, kad scientologija – destruktyvus kultas, ir tada iš Dianetikos centro išėjau.

Ar nepersekiojo?

– Skambino, atvažiavo į namus, nenorėjo atiduoti darbo knygelės. Stengėsi sulaikyti. Jiems buvo šokas, nes laikė mane jau pasidavusia, turėjau tapti Dianetikos centro vadove. Dabar centre aš paskelbta antisocialia. Kiekvienas, kritikavęs scientologiją kaip destruktyvią sektą, tampa jos priešu.

Ką pasakytumėte visiems tiems, kurie pradeda žaidimus su Dianetikos centru, kad ir nuo asmenybės testo nustatymo?

– Žmonės privalo suvokti, kad tai verbavimo metodas. Kai pakliūsite, būsite išsunkti, neužteks nei pinigų, nei sveikatos visiems brukamiems kursams ir programoms išeiti. Įsidėmėkite: iš jūsų tereikia vieno – pinigų.

Vietoj pabaigos

Jau 1990 m. scientologai džiaugėsi, kad jų sektos plinta Rytuose – nuo Minsko iki Kamčiatkos. O 1998 m. internete skelbė 38 scientologijos sektų adresus Rusijoje, 3 – Kazachstane ir po vieną Baltarusijoje, Moldavijoje, Latvijoje bei… Lietuvoje. Kas išsiaiškins, ar tai ne tas pats laimės fabrikėlis, kaip jauką Vilniuje dalijantis Oksfordo asmenybės analizės testus?

Views All Time
Views All Time
4095
Views Today
Views Today
1
0 0