Su kunigu, rašytoju, Paberžės klebonu SKAIDRIUMI KANDRATAVIČIUMI kalbasi Zita Zokaitytė

Jūsų vardas ir pavardė atrodo labai suderinti. Skaidrius Kandratavičius – puikus sąskambis, gausu jų ir Jūsų poezijoje. Ir prasminiu požiūriu vardas tarsi įpareigoja gyventi kuo švariau, skaidriau.

– Už viską turiu būti dėkingas Kūrėjui didžiąja raide, kuris lyg Menininkas žiedžia / žaidžia mūsų likimus gimtinės, protėvių, šeimos, bet ir visuotinesnių, individualesnių kontekstų, aplinkybių žaizdruose. Didžiuojuosi savo žemiška, paprasta, „ne iš ponų“, o drauge (per krikštą) dangiška, mistine kilme, mūsų sena skambia kalba, žeme, kultūra, drauge dėdamas pastangas įžvelgti, išgirsti, užčiuopti giliau, plačiau, daugiau. Nežinau, turbūt tik netiesioginė, analoginė giminystė, bet miela, kai vienas žydas istorikas iš Kauno pavadina mane kunigu Sirokomle, susiedamas su lenkų poetu Vladislavu Sirokomle (Liudviku Kondratovičiumi), Vilniaus universiteto profesoriumi XIX a.

Kaip ir į viską, taip ir į atsineštus vardažodžius žiūriu nevienpusiškai, kritiškai: žinoma, Skaidriaus vardas įpareigoja būti perregimam, „transparency international“ skleidėju, kita vertus, tas „rrr“ tratėjimas, griaudėjimas tarsi verčia būti tarp girnų, rastis ir ritinėtis per galvą neįprastai „normaliems“ žmonėms. Būdamas ant slenksčio tarp jauno ir vidutinio amžiaus, jaučiuosi dar tik tolydžio atsikratantis paaugliškų iliuzijų, su daugeliu jaunatviškų iššūkių tenka dar dorotis ir priimti, kad „jaunam dera paklausyti“ tėvų, mokytojų, vadovų, tačiau sprendimus, nusvylant pirštus, privalu daryti pačiam, grūdinantis ir bręstant.

Tikiu, kad atsižadėjimai, apsimarinimas, santūra, apribojimas ar net atsiribojimas nuo visuotinio besaikio vartojimo veda į autentiškesnę, gilesnę, „amžinesnę“ laimę, o Dešimties Dievo įsakymų laikymasis, atitinkantis prigimtinį žmogaus moralinį įstatymą – sąžinę, rytietišką karminį dėsningumą, yra ramstis gyvenimo kelionėje. Gimtoji nuodėmė – mūsų įgimtas palinkimas ne tik į gera – pritemdo teisingas natūralaus proto įžvalgas, apsunkina evangelinį radikalumą, maksimalistiškumą, dermės ir harmonijos puoselėjimą. Kita vertus, vis mažiau norisi ką nors kategoriškai teigti ar neigti, verčiau jau laikytis betarpiško, laipsniško pažinimo principo, nes visada yra galimybė pažvelgti iš įvairiausių perspektyvų, todėl mūsų „pažinimas dalinis“, reliatyvus, patirtinis.

O kas Jūsų tėvai, kur gyvena, ar dažnai juos aplankote? Kur gimėte, augote, kokią įtaką Jums turėjo aplinka?

– Istorinio Alytaus plytos, pilki sovietiniai blokai, bet ir dzūkiškos Dailidės daila, aukštaitiškos Upytės pynės, lietuviška ne itin išraiškinga gamta formavo, šlifavo, liejo ir lydė mano lemtį, vaizduotės gausą ar stygių, nelygu kaip paveizėsi, iš kurio atskaitos taško, būties daugiabriauniškumo ar esminės it kristalas vienovės. Tėvai manieji darbštūs, kuklūs žemės varguoliai, tikri, bent ne „naujieji“ lietuviai, tuo panašūs, tačiau turi ir begalę skirtingų, net priešingų bruožų, turbūt susipynusių manyje. Mamytė, ir kaip moteris, ir kaip knygos žmogus, gilesnė, jautresnė, bet ir valingesnė, ryžtingesnė, gal kad aukštaitė, o tėvelis, ir kaip vyras, ir kaip visų galų meistras, dar ir dzūkelis, lėtesnis, žemiškesnis, nors abudu labai kantrūs, atviri, per daug pažeidžiami, tarsi „ne šio pasaulio“ žmonės.

Mama, iš kurios paveldėjau daugiau, taip pat ir literato dalią, baigusi klasikinę filologiją, senąsias graikų ir lotynų kalbas, pagret su lietuvių literatūra, tad šį nelengvą mokytojos kryžių ir nešė provincijoje, augindama du sūnus, tapo gerbiama ir reikalinga savo darbo ekspertė, net pensijoje turinti mokinių. Tėvas, anksti netekęs tėčio, turėjo uždirbti šeimai, tebaigė pagrindinę mokyklą, tačiau, būdamas ir stalius, ir staklininkas, ir dailidė, tapo savo darbo meistru, nuolat skaitė, domėjosi, „vijosi“ Mamą. Jaunėlis brolis anksti vedė, tad yra jaunas dviejų dukrų tėvas (o aš tapau „jaunu“ dėde, iš viso turiu du krikštavaikius, kuriuos myliu kaip savus), kartu dirbo ir studijavo, tapo darbo teisės magistru, vadovauja Kalbų mokymo centro Kauno skyriui.

Kapitalizmas visus verčia perdėtai daug „dirbti, pirkti ir mirti“, nuvertindamas asmens orumą, tad artimųjų lankymui, giminiavimuisi turime valingai norėti rasti laiko, išplėšti save iš mums primestos matricos ir išlikti žmonėmis, tai ir stengiuosi daryti, rodydamas pavyzdį kitiems. Šeima, melancholiška lietuvių tradicija perdavė aukščiausiojo išsipildymo geismą, įrašė į prigimtį siekį „iššokti aukščiau bambos“, nes „niekada negana“ ir „didesniems dalykams esu gimęs“. Tėvai, sekdami pasakas, dainuodami dainas, rasdami laiko sūpuoti, žaisti, susidraugauti, lavinti pojūčius, pažadino asmenybės šerdyje tūnantį religingumą – antgamtinį Dievo ilgesį, artumo su visom „jaučiančiom būtybėm po saule“ troškulį, to patys gal net nesitikėdami. Net prigesęs ar prigesintas pragmatiškumo, nerandantis tinkamos formos, tas ilgesys ilgainiui prisipildė konkretaus tikėjimo turinio, idealų ir ritualų grožio, apeigų ir tiesų prasmės.

Kada, kaip supratote, kad būsite kunigas?

– Leiskite savikritiškai pajuokauti: kad būsiu kūningas, apkūnus, o taip senovėje vadindavo kunigą – „kuningas“, supratau nuo mažens, kai pajutau, paskui ir suvokiau, jog mano pašaukimas, kad ir kokią formą įgautų, bus „knyginis“, kūrybiškas, meditatyvus skraidymas „padebesiais“, trokštant ir siekiant perkurti, pakeisti, pagerinti (tikiuosi) pasaulį. Dvasinio, anapusinio, materialųjį viršijančio prado atpažinimas, pripažinimas, išpažinimas, regimosios visatos realybės laikymas tik neregimosios, didesnės tikrovės dalimi, mistinės, perkeltinės, prasmingesnės visa ko reikšmės pojūtis, durų „iš čia į ten“ paieškos, pastangos ar bent apatija, alergija išimtinai buitiniam buvimui mane lydi nuo mažumės. Konkrečios to išskirtinai reflektyvios, būtinai būtinės egzistencijos realizacijos vartaliojosi it kaleidoskope, keisdamos pavidalus, it dėlionėje įgydamos vis apčiuopiamesnį, tvarkingesnį, kartais spontaniškesnį, neaprėpiamesnį vaizdą.

Svajojau apie žurnalisto, rašytojo, filosofo, vėliau ir teologo, teoretiko ir praktiko, mokslininko atradėjo ir revoliucionieriaus išradėjo bendrą vardiklį, žodžiu, kūrėjo, graikiškojoje tradicijoje įgavusio prometėjiško mito įvaizdį, nešančio žmonėms ugnį, pavogtą iš dievų, romantinėje tradicijoje virtusio dvasinio vedlio tipu, aro kaip šliužo priešingybe, atsiskyrėlio ar / ir bohemos liūto kontroversija. „Anoniminiam krikščioniui“ (K. Rahneris), „autonominiam marksistui“ tapus krikščioniu, kataliku, net jėzuitu, po keleto virsmų, periodų, kai prijaučiau „laisvos“ rinkos liberalams, tautininkams konservatoriams, buržuaziniams / miesčioniškiems vartotojams, jaučiuosi pribrendęs nepriklausomam požiūriui, laisvai laikysenai, nuosaikiam nuosekliam veikimui anarchistinės krikščionybės linkme tiek savo viduje, tiek Bažnyčioje, tiek pasaulyje.

Esu tikras, kad apsisprendimas būti kunigu, krikščioniu, būti žmogumi yra nuolatinis ir sudėtingas vyksmas, tapsmas, tenka nepaliaujamai judėti, kryptingai ir užuolankomis, klupti ir keltis, kovoti ir pasiduoti, tvirtai laikytis ir nusižeminti. Pašaukimo tarnauti savityrą seminarijoje, vienuolyne, universitete, pasaulietiniame gyvenime, įsimylėjimuose ir nusivylimuose, mokytojo darbe užbaigė Šventimų sakramentas, priesaika, teigiamų ir neigiamų impulsų davė ir tebeduoda geros ir prastos knygos, sutikti įkvepiantys autoritetai ir nuviliantys autoritarai. Bet didžiausias darbas su savimi, vidinio gyvenimo kovos vyksta dabar, maldoje dedant išbandymų pliusus ir minusus, „taškus ant i“ konkrečioje kunigiškoje veikloje, mokantis iš sėkmių ir nesėkmių, Dievo padedamam.

Katalikų kunigo ir vienuolio gyvenimas panašus – reikia atsisakyti šeimos, būsimų vaikų. Ar lengva buvo, drįsčiau klausti, ar ir dabar nėra per sunku?

– Apie apsisprendimo tvirtumą, juolab lengvumą ar sunkumą, kalbėti nekuklu ir įtartina, nes „tik idiotas visada šypsosi laimingas“, bet pasirinkimą įgalina faktas, kad krikščionio tvirtybė paradoksaliai esti silpnume, pažeidžiamume, savojo Aš pažinime ir nepervertinime, atsidavime gyvojo, veikiančio Dievo dispozicijai, Kristaus Dvasios vedimui, vadovavimui, mokinystei. Visose religijose, kultūrose buvo, yra ir bus vyrų ir moterų, pašauktųjų celibatui, vienuolystei, ypatingesniais atvejais net atsiskyrėlio būčiai. Racionaliai sekdamas protu, patirtimi ir istorija, drįstu abejoti, nors visiškai neatmetu, nūdieniu madingu požiūriu, kad seksualumas yra esminis gyvenimo akcentas, žmogaus meilės ir vaisingumo vienintelė raiška.

Visada bus žmonių, siekiančių trumpalaikį buvimą šioje „ašarų pakalnėje“ įprasminti didesniu dėmesiu vidiniams ieškojimams ir atradimams / praradimams, tauresniais atvejais – pasiaukojančiu rūpinimusi vargingiausiais ir meilės stokojančiais. Ar būtinai tikėjimo bendruomenės vadovas turi būti vienuolis, nevedęs, vyras, kitaip normatyvus – atskira kalba, dėl skirtingų požiūrių skilinėja Anglikonų Bažnyčia, nesutaria konservatyvesni ir liberalesni teologai, tikintieji, bet bent Katalikų Bažnyčios mokyme tai pavesta spręsti popiežiui ir vyskupams, o pastarieji laikosi minties, kad pats Kristus išsirinko apaštalus ne vien dėl kultūrinių, antropologinių priežasčių, ir todėl tai patenka Apreiškimo, tikėjimo visumos ribosna.

Būti vienam ir vienišam – anaiptol ne tapatūs dalykai, vienatvė galima ir dviese, ir bendrijoje, o ypač ji paaštrėja susvetimėjusioje minioje, civilizacijoje be kultūros, gyvenimo būde be Dievo. Jam pasidavęs, nebeįgalus pasipriešinti asmuo yra vienišas egzistencine prasme, jaučia nuobodulį ir beprasmybę, ieško to nerimo slopinimo priemonių, nesigilindamas į priežastis, gydydamas ne šaknis, o vaisius. Neneigsiu, kad tai nepaveikia stipriau ar menkiau, ilgiau ar trumpiau ir kunigo, juolab manęs, abstrakcijų alchemiko, linkusio į melancholiją, rezignaciją, būdingas rašto, kūrybos žmogui. Tačiau iš prigimties linkęs į pesimizmą, net apokaliptines nuojautas (rašytoja Voynich dėvėjo juodai, „gedėdama pasaulio“), esu Apvaizdos apdovanotas blaiviu protu, filantropišku humanizmu, tikėjimo patirtimi. Ugningas emocijas, polinkį į nuotaikų kaitą, kraštutinumus, choleriko bruožus dažniausiai pavyksta atsverti sveika nuovoka, žemės ženklo stabilumo poreikiu, kančios užgrūdinta valia, kaskart brandesniu mąstymu ir elgsena. Asmeniškai žinau, įsitikinau (nors anaiptol ne visada taip jaučiuosi) esąs pašauktas viengungystei, todėl tą intymumo stoką, buvimą tremtyje, o ne rojuje priimu, nors skausmingai, kaip natūralią, tačiau nebūtinai fatališką savo misijai. Vaisingumo poreikį išreiškia ir kunigystės misiją papildo tarsi vaikai sunkiai gimdytos jau dvi knygos, visuomeniškai angažuota veikla, meilė krikštavaikiams, nors „niekada nesakyk niekada“, „Deus semper maior“.

Turėjau stebuklingų patirčių – akimirkų, kai laiminant kunigui lyg Dievas būtų palytėjęs viršugalvį. Ar kunigas visada junta, kad per šv. Mišias įvyksta stebuklas? O gal Dievo jutimas tėra ne kasdien ateinanti akimirka?

– Pašventintojo Bažnyčios tarno esmė – buvimas kitu, antruoju, Kristumi – niekada nenutrūksta, jokiomis aplinkybėmis, nes ši tikėjimo tiesa išreiškia ontologiškai netiesinį, biplaninį krikščionio buvimo būdą pasaulyje apskritai: čia ir jau nebe čia, viena koja Danguje, kita dar žemės skaistykloje. Tai ne darbas, ne profesija ar specialybė, o būsena, panašiai kaip ir poeto, todėl dažniausiai, bet ne visada, sielovadinė ar administracinė kunigo veikla padeda atrasti Dievą visuose dalykuose, nepamesti jo pulso, girdėti Jo šnabždesį ir pačiam, ir aplinkiniams. Kasdienybė, rutina: Dievo žodžio skaitymas, šv. Mišios, krikštynos, santuokos, laidotuvės, patarnavimai ligoniams, pamokslų ir sužadėtinių rengimas, išpažinčių klausymas, net buitiškiausi rūpesčiai – remontų, buhalterijos, raštvedybos kazusai, padorios laisvadienių pramogos ar bendravimo su stovyklautojais „viršvalandžiai“ turi transcendentinį, mistinį „prieskonį“. Tam būtina mankšta sielai greta mankštos kūnui, „darbo terapijos“, ne iškart ir ne visuomet ateinantis supratimas, kad „visa, kas žmogiška, man nesvetima“, jeigu perkeista, sukilninta Kristaus, kas ir yra vadinamojo sakramentalumo – tarpininkavimo, pašventinimo, stebuklingumo, buvimo ženklu – esmė.

Liturgijoje, kaip ir Tėvas Stanislovas, stengiuosi kuo gausiau vartoti smilkalų, žvakių, švęsto vandens, inklinacijų, žegnonių, tylos pauzių, neskubėti, laikytis senosios tradicijos priimti šv. Komuniją klūpant, giedant psalmes, tai anaiptol nestabdo bažnytinės gyvybės, sakyčiau, atvirkščiai – ją palaiko. Tai tarsi baltoji magija, kasdienybės apvalymas, šarvo nuo piktojo ir blogų minčių už(si)dėjimas, viso asmens su kūnu ir siela įtraukimas į Dievo garbinimą, viso kosmoso perkeitimas į „naująją kūriniją“, noosferą (proto, dvasios epochą), apokalipsė, antrasis Kristaus atėjimas, stovėjimas po Kryžiumi, sėdėjimas Paskutinės vakarienės kambaryje, viskas čia ir dabar.

Aš ir sąmoningai, ir jau pasąmoningai stengiuosi išgyventi apeigas ir kaip kunigas, ir kaip poetas: kaip žynys, dvasininkas sulaužo, atidalija auką ir vėl sudeda daiktan kaip pasaulėkūros simbolį, taip kalbininkas ar, kiek kitaip, poetas (abu liežuvio žyniai) suaižo kalbą, idant detalėje atrastų visumą, materijos struktūroje – Dvasią, garse – prokalbę, akimirkoje – absoliutų Laiką, eksperimentuose – amžinųjų problemų išblukimą, apmarinimą, gal net sprendimą.

Dalis kunigų – kaip Jūs – rašo eilėraščius ar randa kitą „laisvalaikio“ užsiėmimą. Gal poezija – tiesiog būtina saviraiška?

– Juokauju, kad kiekvienas „užsibovija“ savaip, tačiau, anot kaimyno kolegos, negalima sulyginti medžioklės ir literatūros, „popso“ ir klasikos, būtina skirti kūrybą kaip terapiją, laisvalaikio žaidimą ir kaip sunkų, alinantį darbą, balansavimą ant skustuvo ašmenų, ant įtempto lyno. Minėtas kunigas teigia, kad poetui kunigu būti nebūtina, bet kunigui būtina būti poetu, negana užsiimti vien vadybininko, statybininko veikla, ką užsienyje senokai atlieka pasauliečių parapijos tarybos, kunigui palikdamos būti tiesiog kunigu, nesubernėti, nesusmulkėti.

Aktyvią kultūrinę veiklą su kunigyste dėl šių priežasčių suderinti ir sunku, ir lengva, nes kultūra ir kultas kildinami iš tapačios šaknies, bendras humanitarinis lavinimasis yra neatsiejama kunigo nuolatinės formacijos dalis, tačiau, kaip minėjau, rimtoji kūryba yra vaikščiojimas paribiais ir užribiais, važinėjimasis požeminių vandenų ir debesijų liftais, dvipusis eismas, Babelio bokšto griovimas ir statymas drauge, tad sekina, degina žmogiškuosius išteklius, nors paradoksaliai juos ir akumuliuoja, kaupia, papildo. Rašymas yra ir terapija, minties ir žodžio gludinimas, dvasinės rankos treniravimas, „dviašmenio kalavijo“ aštrinimas, nors gal ir paralelinis, net nepavykęs gyvenimas, antrinis gyvenimo produktas, nors tikrai ne atlieka.

Savo tekstuose, nesyk minėta, derinu, integruoju žaismę ir giliamintiškumą, neoavangardą ir neoklasicizmą, viešumą ir privatumą, eksperimentą ir tradiciją, prokalbės paiešką (pseudoetimologizaciją) ties panašių indoeuropietiškų žodžių šaknimis (kvazimorfemomis, paronimais) ir naujadarų, dūrinių darybą, turinį ir tarinį, net tyrinį, kaip madinga dabar sakyti, „trys viename“. Tai, manding, Dievo dovana, arba ji yra, arba nėra, arba leista girdėti, arba ne, kaip su muzikine klausa, net nesvarbu, ar užrašai, svarbu, ar zvimbia ausyse bent „skambantys cimbolai ir žvangantis varis“, o gal net kaip Ostijoje kunigo iškelta visa žmogiškoji prigimtis su savo „vaivorykštinės koalicijos“ sandais.

Šventajame Rašte originalo kalbomis randame begalę poetinio, ženkliško, koduoto, metaforizuoto bylojimo, tos pačios numerologijos, alfabetinio žaismo, tantrinio kartojimo, taigi nieko nėra nauja, kas nėra gerai pamiršta sena. Literatūrinėmis formomis pasakoma ta pati, o neretai ir didesnė tiesa apie tikrovę, žmogų, pasaulį ir Dievą, tad sekdamas įkvėptųjų autorių pėdomis visada dirbu daug ir rimtai, nes tikslas – ne šiaip išsisakyti, bet bent per nago juodymą paėjėti į priekį kalbos ir mąstymo srityje.

Paberžė po gyvenimo Kaune yra lyg vienuolio celė. Beveik nėra vietinių žmonių, rajono pakraštys, tarsi tremtis, kur žmogus nusiųstas daug ką apmąstyti. Ar nebūna ten sunku žiemą, vėlų rudenį? O gal ta atskirtis žmogui šiandien kaip neįkainojama vertybė?

– Sakoma, kad yra laikas maištauti ir laikas dirbti, laikas griauti ir laikas statyti, laikas ilsėtis ir laikas kurti, tad net neabejoju, kad gerasis Dievas („piktas Dievas yra miręs“) žinojo, ką daro, nes yra mums be galo kantrus, turi greta visuotinių taisyklių atskirą, savitą, tik man ir tau tobulėti, realizuotis skirtąjį ritmą, tempą. Tai teologija vadina Malone, gailestingumo perviršį teisingumui, nes „kantrybė laimi pasaulį“, kad, atėjus laiko pilnatvei, grūdai bus atskirti nuo pelų, kviečiai nuo raugių, visavertės žuvys nuo pašvinkusių, plaukiančių pasroviui, bet kol kas mums leidžiama laisvai rinktis, klysti ir taisytis, nes niekas taip nestabdo dvasios jaunatvės, polėkio, paskatos žengti pirmyn, kaip inertiškumas, prisitaikėliškumas, abejingumas, beje, ir Foucault atrastas „disciplinuoti ir bausti“ principas, ne mažinantis, o tik didinantis korumpuotumą, sugedimą, baimės įvarytus kompleksus, neurozes.

Esu daugiau rašto, knygos negu viešumos žmogus, tad man tinka Tėvelio ritmas: žiemą kaupti išmintį ir dvasines jėgas, o vasarą dalytis su atvykstančiaisiais. „Viskas išeina į gera mylintiems Dievą“, deja, kai per mažai myliu, atsiranda ir kartėlio, ir nuoskaudų, ir nepasitenkinimo, norėtųsi gal kaip rašytojui ir ramesnio, privatesnio darbo kambario, ir bibliotekos, jaukesnės buities. Bet dažnai tai tik „lėkštas lėkščių daužymas“, nes pranašiškas buvimas visada šaukiasi konflikto, pats jį atranda, susikuria, kaip rodo Biblijos pavyzdžiai, neretai pats esu per lėtas, per tingus ką nors keisti, užuot dejavęs ar nukentęs. Nauja informacija, renginiai, tekstai, žmonės veja kits kitą, nebespėju nei apdoroti, nei susisteminti, nei sutvarkyti tiek išorės, tiek vidaus, tada nebekreipiu į tai dėmesio, darau, kas atrodo svarbiausia, būtiniausia, judu ritmu bažnyčia–kompiuteris–knygos–lova arba Paberžė–Kaunas–Kėdainiai–Vilnius, nesismulkinu ir nesusmulkėju ties detalėmis, dulkėmis. Metams bėgant, tikiu, ateis dar daugiau sėslumo, tvarkos, ramybės, aiškumo, praktikos, skirtybių ar net priešybių sangulos, nebe sankirtos, o jei ir neateis, tai teks priimti kaip postmoderniam nanotechnologijų, fragmentuotų santykių žmogui nebepasiekiamą, neduotą esatį, tikriau, nesatį.

Kai kas gal pavydi išgarsėjimo: plačiai pristatėte dvi knygas, esate priimtas į rimčiausią Rašytojų sąjungą, kviečiamas į kultūros renginius, akcijas šalyje. Gal to rezultatas – po langais į klozetą įgrūsta Jūsų „Metareligija“? Negražiai pajuokavau, kad tai kaip meninė instaliacija. Sėdėsi tylom, ir tai gali gauti per galvą, jei išsiskirsi iš minios – tada tai jau tikrai?

– Šiais milžiniškos, o kartu ir paradoksaliai apribotos pasiūlos laikais ir lengviau, ir sunkiau sykiu, kuo, kokiam, o svarbiausia – KAIP būti, kaip nugyventi, kuriuo keliu pasukti, kiekybę ar kokybę pasirinkti. Kurį laiką viliojo sukti ratais, eiti labirintais, plaukti pasroviui, gal net „daryti karjerą“, būti kaip visi, kilti ir kristi su minia arba, priešingai, užsidaryti savyje, perdėtai individualizuotis, atmesti visuomenės spaudimą, jos štampus, stereotipus. Tačiau anksčiau ar vėliau tenka sąmoningiau rinktis, supratus, kad „koks tu vienas, vienišas esi / meilėj, laimėj, baimėj ir mirty“. Krikščionišku, taigi nuosaikiu kairuolišku mano požiūriu, elitas – ne tie, kurie ieško ne bendrojo gėrio, o vien asmeninių ar klanų interesų, kurie siekia valdžios ir valdo išnaudodami, kvailindami, užuot tarnavę žmonėms. Nelengva likti ištikimam jaunystės idealams, širdies kalbai, sąžinės balsui, todėl man svarbu ugdytis ne vien „profesinius“ gebėjimus, siauros specializacijos žinias, bet dar labiau – dorybes ir platų, gilų, jautrų, atidų požiūrį į save, į žmogų, į gyvenimą. Manau, kad toks atsakingas žvilgsnis ir jo vedamas veiksmas visada buvo ir yra tikro inteligento žymė, teoretiko ar praktiko, dvasininko ar žemiškesnio profilio tarnautojo įdagas.

Tam, kad atliekamas darbas, pareigos, kad ir menkiau atlyginamos, teiktų džiaugsmą ir ramybę, būtų ne kančia, o šventė ar bent pakeliamas kryželis, stengiuosi rinktis ne kitų primetamą nuomonę, o savo sielos šauksmą, iš meilės ir su meile vykdomą tiesą, kuri kartais nėra patogi, saldi, nėra vien taika, o gali būti ir kalavijas, ugnis, apie ką kalbėjo Kristus. Nerimstu matydamas stambaus kapitalo, korporacijų, versluočių, „prichvatizavusių“ net Dievo visiems dovanotą žemę, ir valdžios institucijų suokalbius, įtraukiančius net menininkus ir dvasininkus. Pardavusieji „dūšią“ velniui ir patys viską perkantys / parduodantys, net gražiausius dalykus, prisidengdami tai kairiųjų, tai dešiniųjų vardais, tai Maskvos, tai Briuselio, tai Vašingtono interesais arba baimėmis, fobijomis, užsiima piliečių girdymu, priklausomybinimu nuo vaistų, narkotikų, sekso industrijos, skurdinimu, mulkinimu mirties ir popantikultūra ir veda mus į „prakaito krautuvių“ ir masinės psichozės pragarą. Todėl drąsiai ir atvirai noriu tai stabdyti dėdamasis prie idealistų, kuriančių profsąjungas, ginančias ne darbdavių, o darbuotojų interesus, kuriančių tikros, ne susimuliuotos kairės diskursą Lietuvoje (leidinius ir kritinės minties institutus, laisvas nuo kapitalo erdves) kaip alternatyvas oficiozinėms pinigų plovimo ir politikos darymo mašinoms – „Europos kultūros sostinių“ ir pan. projektams, – vykdysiančių meno streiką, kurio centras – mano tėviškė Alytus, kuriame, pasak istorikų, kritiniam diskursui jau 1000 metų, pasipriešinus tuo metu svetimos eurokultūros nešimui prievarta.

Girdėjau apie Jus labai gražių atsiliepimų: kad sutariate su parapijiečiais, sakote labai įdomius pamokslus. Pati mačiau, kaip stengiatės pastebėti žmones, juos įvertinti. Kodėl svarbus paprastas žmogus, sakėte, kad krikščionybė visada turi būti arčiau varguolių? Tokios kairuoliškos mintys gali kai kam ir nepatikti?

– Pamoksluose kalbu, kaip sakoma, „apie ūkį ir bites“, tai, kas žmonėms skauda, kas opu, apie socialinę atskirtį, piktnaudžiavimus, nuodėmes ir dorybes, bet nevengiu ir globalių temų, Bažnyčios ir pasaulio įvykių, ekonomikos, politikos ir meno reiškinių aptarimo, svarbiausių datų ir asmenybių minėjimo, viską susieju su Dievo žodžiu, su savo apmąstymais, tik paprastesne kalba. Šiuolaikinėje visuomenėje Bažnyčios vieta, įtaka turėtų nekisti, gal tik formos keistis, varijuoti, mažėjant dvasininkų, daugėti pasauliečių apaštalavimo, įsipareigojimo liudyti Evangeliją, socialinį Bažnyčios mokymą apie žmogaus asmens orumą, teises ir pareigas, nelygstamą vertę nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties, santuoka grįstą šeimą, sąžinės formavimo būtinumą, lyderių kritiškesnį pasirinkimą. Kristaus Bažnyčios misija yra iš dalies utopiška, kaip ir anarchistų, – kurti mažiau pragaro, daugiau rojaus žemėje, mažiau vertikaliais, hierarchiškais santykiais, labiau horizontaliais, asociatyviais, savanoriškais ryšiais grįstą bendruomenę – komuną, suvienytą Komunijos, ne laukiančią, bet jau gyvenančią komunistiškai, t. y. broliškai.

Tačiau iš dalies Bažnyčia yra dvasingų realistų Bendrija, tikinti tik apgadinta, pikto atakuojama, bet iš esmės gera, dora, viltinga žmogaus prigimtimi, nuolat besireformuojančios ir išnaudojimą, vartojimą, nesaugumą mažinančios, brandesnės visuomenės galimybe ir būtinybe. Krikščionių tikslas – būti kelio ženklais žmonijai, būti žemės druska, nešti šviesą, tarnauti buvimu dėl kito žmogaus, ginti ir ugdyti žmogystės pilnatvę per santykį su gamta, savimi, kitais ir Kitu / Dievybe.

Visuomenė kinta, kinta ir Bažnyčia, sudaryta iš skirtingų narių, kurių tapatybės susipynusios, priklausymas tautai, partijai, klubui, giminei įpareigoja, skiria, bet esminė – religinė egzistencinė dimensija yra bendra, vienijanti ir turėtų grįsti bei tobulinti, aktyviai keisti visas kitas gyvenimo sritis. Bažnyčios veiklos pobūdis labai platus: socialinis, labdarinis, šviečiamasis, kultūrinis, psichologinis, bet svarbu neprarasti dvasinės, net mistinės ašies, stuburo, nes tai yra magiškoji, transcendentinė, vertybinė esmė, be kurios visa kita išskystų, tik antrintų kitų institucijų darbą ar net prarastų prasmę. Krikščionybė turi didžiulę ir dažnai nevisiškai panaudojamą potenciją ne tik gydyti žaizdas, balzamuoti randus, bet ir šalinti jų priežastis, žmogiškąsias ydas, ugdydama toleranciją kitoniškumui ir tvirtą savo tapatybę, negana to, idant sekuliarioji, antropocentrinė (į žmogų tenukreipta) tolerancija netaptų savo pačios parodija, nevirstų abejingumu artimui, krikščionybė gali ir privalo liudyti Meilę, kuri viršija toleranciją, aktyviai priešindamasi nelygybei, neteisybei, nuodėmės struktūroms.

Kas dabar lanko Paberžę? Minėjote alkoholikus, menininkus, anarchistus, vaikus, būna ir žinomų žmonių. Kaip manote, ką jie čia atranda? Ar Paberžė vis dar ta pati kaip Tėvo Stanislovo laikais, o gal kiekvienas laikas – vis kitoks, koks buvo – jau negali būti?

– Paberžė – ištisa kritinės, nevalstybinės, neoficialios minties, revoliucijų ir sukilimų, pervartų, žinijos ir epochų lūžių bei virsmų istorija, asmenybių kilnumo ir žmogiškojo trapumo, įkvėpto pavienio ir organizuoto veikimo bei nevilties, išdavystės, sielvarto liudininkė. Tuo ji ir ta pati, ir kitokia, ir sena, ir nauja, lankoma ištikimųjų mylėtojų ir naujai atrandančių šį sakralųjį užkampį, Dievo užantį, geografinį ir dvasinį Lietuvos centrą, traukianti savo atokumu ir laukiniškumu, muziejinių kolekcijų – saugotuvių gausa, milžiniška trijų asmenybių: S. Šilingo, kun. A. Mackevičiaus ir Tėvo Stanislovo – sukaupta dvasine energetika. Dedu pastangas, kad tęsiant jų įvairiakryptę veiklą drauge su visa bendruomene, vadovais ir geradariais rėmėjais čia dar daugiau rastųsi aukštosios ir mėgėjų kultūros, o per ją ir šalia jos – ir opozicinės, kairiosios, anarchistinės, jaunatviškos, kokybiškai naujos kartos gimimas, palydėjimas, palaiminimas. Piligrimystės vieta, neatsiliekanti nuo Kryžių kalno, gausėjanti stovyklautojų, besigydančiųjų priebėga, atsivėrusi „Poezijos pavasariui“, antikapitalistų aktyvistų sambūriams, kontrkultūros asmenybėms, lieka ir liks atvira susitikimo ir susitaikymo šventovė tiek šauliams, tremtiniams, tautininkams, tiek kosmopolitams, avangardistams ir visiems žmonių, valdančiųjų ar kitų, „nurašytiesiems“.

Nebijau ir nepabūgsiu nei anoniminių grasinimų, nei šmeižtų ar šantažo, nei minėtųjų pavyduolių, išpuikėlių, nebrendilų ar dvasios ligonių „instaliacijų“ po langais ar internete. Nebijojau atvykti į Paberžę, kur nė vienas kunigas nedrįso kelti kojos, nors nujaučiau, kad tai rimtas išbandymas, labai sunkus kelias, nors ir abejojau savo jėgomis, tačiau išbandymai nesugniuždė, o nuveikti darbeliai ir ateities planai užgrūdino, subrandino, skatino. Ramina ir padeda tai, kad kiekvienas turime eiti savuoju autentišku keliu, asmeniška charizma, sekdami mokytojais, bet jų neimituodami, nekopijuodami, o dar labiau įkvepia ir gaivina žmonių dosnumas, atvirumas, gerumas, dalijimosi, solidaraus buvimo dvasia. Šaunūs kaimo šviesuliai, „liktarnos“, vyrai ir moterys, veteranai ir jaunieji, stojantys į išeinančiųjų vietą, kad tik mes, suaugėliai, jų nesugadintume, nesuklaidintume, nepapiktintume. Dievo malone ir Paberžė, ir aš, ir parapija, ir Lietuva vis labiau tiesiasi dar kilnesniam, žmoniškesniam gyvenimui, vis sąmoningiau suvokdami, kad tik kartu, sutelktomis pastangomis atsispirsime visiems masinių informavimo priemonių klaidinimams, tuštiems pažadams ir netikroms materialinės gerovės viltims. Pagaliau patys imsimės atsakomybės saugant ir puoselėjant šį mūsų vienintelį gyvenimą ir Gyvenimą, bendruomeniškai, draugiškai, krikščioniškai skubėdami į pagalbą silpniausiajam, ne paspirdami, o prilaikydami klumpantį, melsdamiesi ir dirbdami, saikingai, blaiviai švęsdami ir pranašiškai kurdami nebe „buržujų ir bomžų“, „elito ir runkelių“, o laisvų, padorių, laimingų žmonių šeimyną / komuną: „beržynėlyje pabiržėje ant rubežiaus po birželinių žiburiuojant buržuikai žiežirbų bižuterijoj“.

O kas Paberžė Jums pačiam? Minėjote, kad dar iki atvykimo čia Jūsų parašytame eilėraštyje vietoj „Pabiržės“ kažkas perrašė ir perskaitė „Paberžė“, sakėte, kad tai lyg lemtis.

– Kad ir kur būčiau, Paberžėje, Pabiržėje ar Faberge / Paryžiuje, trokšte trokštu atpažinti, pamilti ir įvykdyti Dievo valią man, suvokti ir atlikti savo pašaukimą, uždavinį, misiją žemėje, pagriebti už uodegos tikros, ne iliuzinės, laimės paukštę, pereiti pasaulį, darydamas gera kitiems. Pripažįstu, kad kol kas tai tik prakaituota siekiamybė, karščiuojanti vizija, alpinantis geismas, kuriam bėgu ar nuolankiai seku iš paskos, tik čiuopiu tarsi rūko miglose tekančią saulę, lyg veidrodžių karalystėje mirguliuojantį šešėlį.

Svarbiausias dalykas bet kuriame gyvenimo etape, skirtingiausiose patirtyse, kintant kūno ir sielos ląstelienai, nepailstamai gryninti meilės auksą, valyti nuo stingulio rūdžių ir sustabarėjimo apnašų. Tik taip, esu tikras, įmanoma nesenti be laiko, anot garbingojo Pirmtako Paberžėje Tėvo Stanislovo, „nesusilituoti“ su senstančiu, „neištikimu“, neklusniu, suirti ar, krikščioniškiau sakant, išganyti, prisikelti skirtuoju kūnu ir pasauliu, kartais nesunkiomis, o kartais ir beveik neįmanomomis, titaniškomis dvasios pastangomis. Ištikimybės tėvų žemei, kalbai, papročiams, kultūrai ir dorai, sąžiningam darbui ir pareigai, savo žodžiui ir Dievo balsui – to reikalauju, maldauju iš savęs ir savo artimo.

Didžioji programa – likti žmogumi, siekti šventumo visomis aplinkybėmis, o daliniai, mažesnieji siekiniai, tikslai būtų sielovados didesnis uolumas, aukos dvasia, sveikatos stiprinimas, kunigo ir pranašo, mokytojo ir menininko, sistemos ir charizmos, stabilios struktūros ir šviežios raiškos suderinamumas, perimamumas, asmenybės ir veiklos integralumas, tolydumas, vienovė, gal net šedevro artėjimas. Todėl godžiai, bet santūriai, „plačiai užmerktomis akimis“ atsilapoju kaskart naujoms patirtims, nes Dievas visuomet didesnis negu mūsų planai ir dėlionės, ekvilibristikos ir svajonės, bet jose Jis leidžiasi randamas, nešiojamas kaip monstrancijoje procesijoje ir taip ištikimybe savo Pažadui išlaiko visatos ir asmens trapią pusiausvyrą, artina dangų žemėje, sutaiko ir suteikia jėgų iš aukštybių, ypač savo mažutėlaičiams, kurių mažiausias esu ir aš.

noksta vikšras it Nykio vinkšna
ir plaštakė Itakės ieško
į šią naktį įstumtas inkšte
nyksta vaškas ant plaštakos iešmo

ak Paberžė mana Faberge
iš Lažų susilažinta liaudis
švintant Kruostu it skruostu grįžai
švinksta šventas rytas prie Liaudės

Views All Time
Views All Time
2317
Views Today
Views Today
1
0 0