Apeiginis tikėjimas ir tikėjimas Dievo Dvasioje. Koks yra mūsų tikėjimas? Tikėjimą paliudija žmogaus santykis su ženklais, kuriuos paliko Kristus. Koks mūsų santykis su tais ženklais? Ar mes tinkamai priimame sakramentus? Apie Atgailos arba Susitaikinimo sakramentą „Bernardinai.lt“ skaitytojams pasakoja kun. Aušvydas Belickas.

Atgaila daugeliui yra tik išpažintis. O tai yra tik viena iš penkių Susitaikinimo sakramento dalių, kurios visos yra labai svarbios. Dar vysk. Paltaroko Katalikų Bažnyčios Katekizme parašyta: kad atgaila būtų gera, reikia nuodėmes atsiminti, jas apgailėti, pasiryžti nekartoti, atlikti išpažintį, atsilyginti ir taisytis. Jei tinkamai neišpildoma kuri nors dalis, vadinasi, atgaila nėra gera.

Kartais pokalbyje žmogų paklausiu, kokį sakramentą priima eidamas išpažinties. Dažnai sutrinka. Atsakymas būna – „išpažintį“. Tokio sakramento nėra. Yra Atgailos arba Susitaikinimo sakramentas. Klausiu: kokios yra dalys? Ir ne kiekvienas žino, kaip atsakyti. Žmonės dažnai nežino visų Atgailos sakramento dalių ir pamini tik vieną dalį – ketvirtą – išpažintį. Žinoma, mes galime suponuoti, kad jis išpildo ir kitas dalis – formaliai prisimena savo nuodėmes ir t.t., tačiau dažniausiai ir prisiminti nėra ko – nuodėmių sąrašas seniai sudarytas ir visąlaik kartojasi. Tariamai pasirengta priimti Atgailos sakramentą jau labai seniai, dabar viskas tik aklai kartojama. Taip būna ir žmonės tai daro vedami to „apeiginio“ tikėjimo, kurio net tikėjimu nepavadinčiau. Tuomet nenuostabu, kad nėra nei vidinių, nei elgesio pokyčių. Iš esmės Susitaikinimo sakramentas nieko nekeičia – nes aiškiai yra užbrėžta riba, kurios Dievas negali peržengti, ir žmogus Jo neįsileidžia į dvasios gelmes. Ta riba – tai žmogaus širdis. Ten žmogus Dievo neįsileidžia visiškai. „Jeigu Dievas nori ar gali, tegul jis ją perkeičia“, – to dažnai prašoma. Bet pats žmogus nenori nė piršto pajudinti. Dar blogiau – daugelio dalykų jis nenori atsisakyti, o blogiausia, kad daug ko jis net blogiu nelaiko, nors nuo jų kenčia. Visa tai yra sukrauta į žmogaus vidų.

Atgailos sakramentas visų pirma yra dvasią gydantis sakramentas, skirtas išvalyti iš žmogaus vidaus viską, kas komplikuoja gyvenimą,  apsunkina jį. Tai sakramentas, kuris įvesdina į prisikėlimą, į naujo žmogaus gimimą. Atgailos sakramentas gali labai daug ką duoti ir moderniam žmogui. Bet kai iš šio sakramento išplėšiama tik išpažintis, tai apsiribojama tik Dievo atleidimu. Esminis perkeitimas neįvyksta, nors Dievas yra pajėgus tai padaryti – išvaduoti iš ydų, silpnybių, visokio blogio ir vidinių problemų. Dievas paliko šį ženklą būtent tam, kad vyktų esminis asmenybės perkeitimas – minčių, jausmų, elgesio. Tačiau žmogus eina pas psichologus ir net šarlatanus, kad šie padėtų spręsti jo vidines problemas. Nors tam yra skirtas Atgailos sakramentas. Tai kaip dabar yra? Ar šis sakramentas nepajėgus to padaryti, ar jis pasenęs ir netinkamas moderniam žmogui, ar čia slypi kokia kita priežastis? Bėda ta, kad visas darbas suverčiamas tik Dievui. Aš atlieku tik man patogų minimumą, o visa kita turi padaryti Dievas. Taip Dievo malonei yra užkertamas kelias įeiti į žmogaus dvasią ir lydėti jį tobulėjimo keliu, kadangi juo eiti net nesirengia. „Aš noriu, kad Dievas pakeistų mane taip, kaip aš noriu, pagal mano planą, o ne pagal jo, man nieko nedarant“. Štai koks sandėris yra daromas – tokia realybė. Kartais net po nuoširdžiausiu gailesčiu, pilnu ašarų, glūdi būtent šis užsispyrimas, slypintis žmogaus viduje. Žmogus slepia daugelį savo blogybių, o kitas pateisina. Daugelis iš patirties žinom, kokie būna pirmi žodžiai, padarius sunkesnę nuodėmę – juk ne „atsiprašau, suklydau, ar – kokia nelaimė atsitiko, ką dabar daryti“. Ne. Pirmi žodžiai būna – „nemanyk, kad aš toks blogas, kaip atrodo“. Pirmiausia žmogus puola teisintis, sumenkinti blogį, kurį padarė, nes žmogus pilnas baimės, puikybės, jis kuria savo įvaizdį arba, kitaip tariant, savo melagingąjį „aš“. O kiekvienas į viešumą iškilęs netobulumas tą įvaizdį pažeidžia ir kildina vidinį skausmą. Tokiu būdu žaidžiamas gyvenimo teatras, o iš tiesų viduje, žmogaus sieloje, klesti tikra skausmo gamykla, tačiau jis kaip užburtas ten nieko nenori keisti, nieko nenori daryti. Tuomet prasideda visokie kompleksai, nesusipratimai, baimės; galų gale žmogus susipainioja ir pats nebesusigaudo, kas yra kas, nebepažįsta savęs.

Dievas duoda nuostabią ir labai veiksmingą priemonę. Tereikia rimtai ja pasinaudoti. Ženkime pirmą žingsnį. Pirma dalis – sąžinės sąskaita. Kas tai yra? Kas bando nuoširdžiai priimti Atgailos sakramentą, sako, kad tai – prisiminti nuodėmes arba konkrečius nedorus darbus. Jie yra nuoroda į problemą, glūdinčią viduje. Nuodėmę paskui įvardysime išpažintyje, kur – suteiks atleidimą ir pagalbą keistis. Iki tol dar reikia daug padirbėti – kartu su Dievu ištirti save: visas savo baimes, netobulumus, visą savo blogį iškelti iš slapčiausių dvasios gelmių ir be baimės, teisinimosi, išsisukinėjimo visa tai pamatyti. Būtina įvardyti savo dvasines problemas ir ieškoti jų priežasčių. Savęs tyrimas – ne 5 minučių darbas, bet savaičių ir mėnesių. Tirdami klausiame ir ieškome atsakymo: kodėl pavydžiu, pykstu, esu pagiežingas ar tingiu? Kaip tas blogis veikia mano savijautą, mintis, santykius su žmonėmis ir t.t.?  Kai pradedam raizgyti tą kamuolį, atsiskleidžia visokių dalykų. Dievas pagelbsti surasti vidinės kančios, problemų šaknis. Dievas neateina pasakyt man – „koks tu blogas“ arba įvertinti mano blogybes. Ne, jis jas mato, žino, bet jam kur kas svarbiau, kad aš pamatyčiau tas sudedamąsias dalis. Tuomet Jis klausia: „ką darom?“. Jis neateina vertinti manęs. Ne tai Jam svarbu. jam rūpi mano gyvenimo kokybė ir realūs asmenybės pokyčiai. Būtent jis padrąsina pamatyti ir peržengti per daugelį mitų, per savo puikybę, susikurtą įvaizdį, nebijoti pamatyti, koks iš tikrųjų esu, kur mano dvasioje išsislapstęs gyvenimą komplikuojantis blogis.

Toliau vadinamas gailestis už padarytas nuodėmes. Tai suvokimo įtvirtinimas, kad visas manyje esantis blogis kenkia pirmiausia man, o po to ir kitiems, griauna asmenybę ir trukdo gyventi visavertį, džiugų gyvenimą. Tai pokalbis su Dievu, atnaujinant su Juo ryšį, prašant Jo pagalbos, priemonių, pajėgių keisti vidų. Kadangi jau kartu su Dievu pradėjome rimtai dirbti, jau nebežaidžiame kaip anksčiau, užversdami jį savo maldomis ir stebuklų prašymais, bet pradedame rimtą darbą ir einame į trečią dalį, kuri vadinama pasiryžimu nebenusidėti. Dabar pasirenkame priemones, būdus, kuriuos Dievas siūlo, priimame atsakymus į savo problemas, kuriuos pritaikysime savo konkrečiame gyvenime. Mes jau mąstome apie priemones: kaip reaguosim, elgsimės. Apie visa tai Dievas kalba Evangelijoje – atskleidžia, kartu pasiūlo priemonių, kurias padeda surasti konkrečiose mano gyvenimo situacijose. Štai šį įdirbį padarę, po dviejų trijų mėnesių, kaip kam pavyksta – kai kam gal ir greičiau, jau galime atlikti išpažintį. Tada vyksta išpažinimas – blogio įvardijimas, ištarimas ir atidavimas į Dievo rankas, kad išvaduotas, išvestas iš tamsos galėčiau įžengti į šviesą. Jis suteikia man atleidimą, atleidimas būtent ir yra išvedimas į naują būtį.

Atsilyginti ir taisytis. Pagal galimybes atitaisau blogį, kurį padairau. Tas priemones, kurias aš trečioje dalyje apmąsčiau, įgyvendinu. Pateiksiu pavyzdį. Tarkim, labai susinervinu vairuodamas. Jei kas nors sukelia avarinę situaciją, kyla didelis pyktis. Tą vairuotoją miniu pusę dienos ir ne pačiais gražiausiais žodžiais, palinkėjimais ir t.t. Sąžinės sąskaitos metu aš prisimenu tą situaciją, bandau ją įvertinti. Ką man Dievas pasako? Pirma, aš negaliu kontroliuoti ano vairuotojo elgesio, aš negaliu jo paveikti ir tai, ką jis padarė, nuo manęs nepriklauso, bet mano reakcija į jo elgesį yra neigiama, pikta. Jo elgesys sukelia man pyktį. Ką tai liudija? Kad man kyla pyktis. Aš pradedu tirti jo šaknis, kilmę, raiškos būdus ir t.t. ir pamatau, kad jis man kenkia. Pradedu suprasti, jog mano audringa reakcija sukelia nerimą, padidina nervingumą. Pusė mano dienos – sugadinta. Negana to, kad jau aš vaikštau piktas, tai dar ir kiti nuo manęs kenčia. O tas žmogus nuvažiavo ir nei jis girdėjo, nei jis žino, net nenujaučia, kad įvyko toks dalykas. Kuo jis kaltas? Jis kaltas dėl avarinės situacijos, bet dėl tokios reakcijos kaltas aš. Aš pats į pykčio žarijas, kurios ruseno, įpyliau žibalo, ir jis suliepsnojo. Ištyręs visą šitą situaciją, aš renkuosi priemones, kaip nekartoti tokio dalyko. Dievas padeda suprasti, kad aš negaliu kontroliuoti jo elgesio. Kokia turėtų būti mano reakcija? Rami. Jeigu man kyla nepasitenkinimas, suvokiu jo kėslus prikaustyti mano dėmesį prie konfliktinės situacijos, kurios negaliu pakeisti, įkalinti mane pagiežoje ir kildinti priešiškumą, įtampą. Todėl nukreipiu dėmesį į kitą kokį nors dalyką, neleidžiu pykčiui per mintis, per keiksmus, per to žmogaus elgesio vertinimą užsiplieksti. Atrandu ir kitokių būdų.

Taisytis. Tai reiškia, kad, jau konkrečiame gyvenime patekęs į tokią situaciją, aš iš karto galiu kontroliuoti savo elgesį, ir mano pirma reakcija bus gynybinė. Kitas sukėlė avarinę situaciją, bet aš nepuolu jo keikti, o iš karto rūpinuosi, kaip man palaikyti ramybę viduje. Ne įvertinti, keikti, mokyti, ką nors šalia esančiam aiškint ir t.t., bet iš karto susitelkiu į save – išlaikau normalią reakciją, o visą inventorių jau turiu. Jis apmąstytas trečiojoje dalyje.

Keturios Susitaikinimo sakramento dalys yra mano kruopštaus darbo baras. Tuo tarpu aš esu gundomas viso šito nedaryti, atmesti pirmą, antrą, trečią, pasilikti ketvirtą ir atmesti penktą, pasilikti išpažintį ir – viskas, aš – jau katalikas. Atlikau išpažintį per atlaidus, priėmiau Komuniją, ir einu namo patenkintas. Bet jokio džiaugsmo nėra, kadangi niekas nepasikeitė. Aš eilinį kartą apgavau Dievą, nes nedirbau, nenoriu dirbti ir nedirbsiu. Aš noriu Jo stebuklo. O stebuklo nėra, nes Dievas nesiduoda tampomas už virvučių. Jis man davė visą eigą, jis davė išganymo kelią ir turiu arba priimti, arba ne. Bet aš labai gudriai padarau – pasiimu tik išpažintį. Noriu greitai, pigiai ir gerai, o pokyčių kaip nėra, taip nėra. Susikuriu sau tokią religiją ir pats paskui kenčiu. Ta religija neveikia, gyvenimas nesikeičia, ir lieka ta pati kančia, tas pats skausmas, nes tos priemonės, kurios duodamos, jos nepanaudojamos, arba, kitaip tariant, savo abejingumu, atsakomybės stoka, tamsumu užkertu kelią Dievo malonei veikti, o būtent per nuoširdžiai priimtą Susitaikinimo sakramentą Dievo malonė ir gali veikti.

Užrašė Dalia Žemaitytė

Views All Time
Views All Time
2689
Views Today
Views Today
1
0 0