KRITIŠKU ŽVILGSNIU: Apie vieną kvailystę
Prieš keliasdešimt metų Zenonas Rekašius „Santaros-Šviesos“ Čikagos skyriuje kalbėjo apie „kai kurias mokslo vardu skelbiamas kvailybes“. Tai buvo smagus pranešimas, kurio prisiminimas man tinka įvadui tam, apie ką šiandien norėčiau kalbėti – būtent, apie vieną kvailybę, skelbiamą religijos vardu. Tik bijau, kad skirtumas tarp tos kvailybės ir religijos dar didesnis negu skirtumas tarp vienos ar kitos Z. Rekašiaus aptartos nesąmonės ir mokslo.
Jei neklystu, Z. Rekašius kalbėjo apie, be kita ko, astrologiją. Aš norėčiau žvilgtelėti į scientologiją (dar žinomą „dianetikos“ vardu). Ją pažįstu jau nuo jaunystės Amerikoje (aišku, ne kaip išpažinėjas, bet kaip žurnalistas), ją neseniai Bernardinų interneto dienraštyje aptarė br. Arūnas Peškaitis OFM, o dar anksčiau portale religija. lt nagrinėjo Andrius Navickas.
Pasakysiu iš karto: religija su scientologija turi bendro tiek, kiek sveikas maistas – su vėmalais. Tas pats galioja ir Katalikų Bažnyčios bendrumui su „Scientologijos bažnyčia“. Tai sakau tvardydamasis, stengdamasis būti maksimaliai santūrus ir mandagus. Galėčiau vietoj „vėmalų“ vartoti donelaitišką žodį š…, prie jo dar pridėjęs, kaip mano a.a. tėvelis įpykęs sakydavo, – „su riebalais“. Tai būtų adekvačiau ir vaizdingiau. Bet tiek jau to.
Ką čia Katalikų Bažnyčia!.. Faktiškai su vadinamąja „Church of Scientology“ jokia bažnyčia ar mečetė neturi nieko bendro, nebent ta, kurioje meldžiasi ir palaiminimą gauna Osama bin Ladenas. Skirtumas tarp pastarojo sėbrų ir scientologų tik tas, kad pirmieji naikina visų pirma fiziškai, o antrieji – daugiausia moraliai (nors nesibaido ir fizinio smurto). Ir dar vienas – pripažinsiu, didelis – skirtumas: džihadistai niokoja gyvenimus iš idėjos, ne dėl pinigo, o scientologai (bent jų vadovai) – tik dėl jo.
Tiesa, skaičiau, jog kažkur JAV po etikete „Church of Love“ kurį laiką slėpėsi kekšynas. Jeigu šitoje „bažnyčioje“ dar būdavo ir šantažuojama, tai panašumas su scientologine – stulbinantis, net jei „dianetikos“ praktikuotojai nesiūlo sekso paslaugų, o šantažuoja tik dėl paslapčių, išgirstų per vadinamąjį „auditavimą“. Tai jiems pridėtinės pajamos prie pagrindinio pelno šaltinio – nuogo melo. Viešnamių bosai pelnosi iš vyrų noro „pirktis meilę“, o „Scientologijos bažnyčia“ – iš naivių žmonių troškulio greitai ir aiškiai išspręsti dvasines problemas ir gauti tvirtų nurodymų gyvenimo krypčiai. Pirmieji, ko gero, sąžiningesni, nes dauguma vyrų žino, kad prostitucinė meilė – saviapgaulinga, iliuzinė. O „dianetikos centrų“ lankytojai (ir galų gale aukos) paprastai nė nenutuokia, kad iš jiems teikiamų „savirealizacijos paslaugų“ riebiai pelnosi dar ciniškesni už sąvadautojus apgavikai, sukūrę paviršiuje pretenzingą, bet viduje tuščią, iš žargonizmų sudurstytą darinį, kartais vadinamą „mokslu“, bet dažniau „religija“.
O gal iš tikrųjų aš scientologiją tik šmeižiu? Visos religijos turi savo istorijos (ar net ir dabarties) tamsių puslapių: katalikai – inkviziciją, raganų teismus, žydų persekiojimą, Aleksandrą Šeštąjį ir kitų gašlių, žudikiškų popiežių, be to, turto geidžiančių, homoseksualių, pedofiliškų kunigų, jų niekaip nesudrausminančių, tik iš vienos parapijos į kitą kilnojančių vyskupų ir t. t. ir t. t., o protestantai… Bet apie kitų tikėjimus nekalbėsiu, užteks apie savąjį. Taigi, sakau, gal „Scientologijos bažnyčios“ spalvas per daug sutirštinu?
Gerai, bandykim pasižiūrėti iš pozityvios pusės. Apie scientologijos kūrėją L. Roną Hubbardą (1911-1986) galima įtempus jėgas pasakyti ir kai ką gero. Deja, labai nedaug. Jis nebaigė inžinerijos ar jokio kito aukštojo mokslo, bet gana sėkmingai vertėsi iš pigių fantastikos romanų rašymo, gerai mokėjo „pūsti arabus“, tarnavo JAV laivyne, čia pakartotinai konfliktavo, kas sykį kone šveikiškai išsisukdavo savo paties sugalvotomis istorijomis, o po karo, kai nusibodo rašyti romanus, atrado neužimtą „verslo nišą“ – parduoti nesaugiai besijaučiantiems žmonėms visiškai naują kelią į sėkmę dabar ir į amžinybę po mirties! Taigi jis, be jokios abejonės, sumanus verslininkas. Bet ar doras?
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad taip. Juk galėjo Hubbardas, keisdamas profilį, verstis marihuanos, kokaino ar heroino pardavinėjimu. Bet ne, tuo purvinu keliu jis nepasuko. Turbūt pabijojo jam tikrai nelaimingai pasibaigti galėjusios konkurencijos su italų mafija, o gal nenorėjo visąlaik slapstytis nuo policijos. Bet ties čia tas jo neva dorumą liudijantis „pirmas žvilgsnis“ ir baigiasi.
Taigi lengviau Hubbardui buvo rinktis „religijos“ kelią – čia jis galėjo toliau plėtoti savo neabejotiną talentą malti š…, be to, Amerikoje, griežto religijos atskyrimo nuo valstybės sąlygomis, religija džiaugėsi didžiuliu prestižu ir visiška laisve, įskaitant laisvę nuo mokesčių. O Hubbardas, oficialiai įsteigęs „bažnyčią“, galėjo jos vardu dangstyti savo „negražius darbelius“ (kabučių nereikėtų): jei teisėsaugos organai į juos atkreipdavo dėmesį – o tai įvykdavo dažnai, nes darbeliai iš tiesų būdavo negražūs (įsilaužimai į valstybines įstaigas, dokumentų klastojimas, kritikų tildymas šantažuojant), – tai Hubbardas galėjo šaukti – ir šaukdavo: persekiojate religiją! (Visus šiuos ir kitus mano teiginius patvirtina lengvai randami šaltiniai Internete, tarp jų Rüdigerio Hautho straipsnis Prizmėje 2000/1-2.)
Bet gal ta „religija“ tikrai ko verta? Abejoju. Savo nuomonę grindžiu paties Hubbardo pagrindine knyga Dianetika, kuri man (ir daugeliui kitų, negailėjusių jai įsigyti pinigų, o perskaityti – laiko) atrodo tikras jovalas. Ji pilna nepaaiškinamų naujadarų, neaiškių, gramatiškai ir semantiškai ydingų konstrukcijų, sakiniai daug kur tarsi pusinteligenčio parašyti, o argumentacijos minimo neįžiūriu jokios – tik teiginiai, teiginiai, teiginiai, niekuo – nei empiriniais bandymais, nei teoriniais samprotavimais – nepagrįsti. Hubbardas, necituodamas jokių šaltinių, remiasi grynai tik savo autoritetu, be jokių nuorodų į kitus. Nežinau jokios į fundamentalios reikšmės traktatą pretenduojančios krikščioniškos knygos (musulmoniškų ar budistinių nesu skaitęs), kuri būtų panašiai lėkšta, neprasminga, pretenzinga. Užeikite į biblioteką, išsiimkite tą knygą ir įsitikinkite patys.
O jeigu kas sakytų, kad ir Biblija necituoja jokių šaltinių, išskyrus Jėzų, apaštalus, pranašus, kitus šventus vyrus, ir ištisai remiasi Dievo autoritetu, tai pastebėčiau, kad Hubbardas nė nepretenduoja kalbėti Dievo vardu ar remtis kokiu nors dieviškuoju Apreiškimu. Jis rašo tik kaip žemiškas neva mokslininkas, tačiau, kitaip nei tikri mokslininkai, jis su jokiais kolegomis (šalininkais ar priešininkais) nesileidžia į jokias diskusijas. Jis tik Freudą ir psichoanalitikus pakeiksnoja, bet jų minčių necituoja ir nė nebando įrodinėti, kur jie klysta. Tuo atžvilgiu už Hubbardą nelyginamai didesnis mokslininkas buvo net ir Leninas, nebijojęs su kitais marksistais susidurti poleminėmis špagomis, kol pats dar neturėjo valdžios (o ją gavęs, žinoma, keršijo visiems kur kas žiauriau už Hubbardą).
Užtat kai A. Peškaitis teigia, kad „viena iš žymiausių pozityvistinės mąstymo sistemos sukurtų religinių – filosofinių koncepcijų yra scientologija, kurią propaguoja Scientologijos bažnyčia ir vadinamieji dianetikos centrai“, mielasis brolis stipriai klysta: nei ji „viena žymiausių koncepcijų“, nei ji „pozityvistinės mąstymo sistemos sukurta“. Pozityvizmą galima ir reikia kritikuoti, bet tikrai ne už kritiškos dvasios stoką. Ta stoka pasižymi kaip tik scientologija, kurią sukūrė ne „pozityvistinė mąstymo sistema“, o tik vieno pseudomokslininko ambicija pasipelnyti iš patiklių žmonių dvasinio alkio.
Scientologijos nereikia painioti su scientizmu. Pastarasis teigia, kad visas problemas galima išspręsti mokslu, kad mokslas yra „visų daiktų matas“, todėl religijos nereikia. Scientizmą iš tiesų pagimdė pozityvizmas (dėl to jis, mano manymu, ir kritikuotinas), o scientologija, atvirkščiai, yra prieš mokslą. Tai kas, kad ji realiai nepripažįsta Dievo, o kalba tik apie žmogų, jo buvusius gyvenimus ir būsimą amžinybę, kurios užtikrinimą galima išgauti „technikos“ būdais, išklausius brangius „kursus“ – tai scientologijos nepadaro nei moksliškos, nei iš pozityvizmo kilusios, nei tuo labiau religiškos.
Ir dar žodelis apie „kritikos dvasią“. Ji taip pat skiria Katalikų Bažnyčią (ir pozityvizmą!) nuo „Scientologijos bažnyčios“. Katalikai vienas kitą, net ir save, kritikuoja, atsiprašo už savo klaidas, išpažįsta savo kaltes – ne tik kunigui, bet (tiesa, rečiau) ir viešai. Disidentai, nors ir neskatinami, Bažnyčioje nebėra absoliučiai draudžiami. Katalikai pasauliečiai tarp savęs ir viešumoje gyvai diskutuoja opias Bažnyčios problemas. Net ir pati Bažnyčia Šv. Tėvo asmenyje yra viešai atsiprašiusi už beveik visus minėtus nusižengimus, o kai kurie vyskupai tai kartoja net dažnokai.
Bet ar yra nors vienas aukšto rango scientologijos pareigūnas, bent kartą atsiprašęs už kokį nors scientologų padarytą nusižengimą ar suklydimą? Ar yra prisipažinęs ką nors padaręs ar net pasakęs ne taip?
Beje, ar egzistuoja scientologų bendrijoje to vardo verta nuodėmės sąvoka? O gal nuodėme ten laikoma tik per mažų įplaukų generavimas ar bandymas iš „bažnyčios“ pabėgti?
Galop, ar puoselėja scientologai dorybės sąvoką? Kas jiems yra doras žmogus? Ar tik tas, kuris jiems atveria pinigines? Kokios, pagal scientologus, yra žmogaus dorybės ir kaip jų siekti?
Manau, kad į šiuos klausimus jie rimtų atsakymų neturi, todėl visa jų „filosofija“ yra tik tuščiažodžiavimas.
