„Reinkarnacija“ (lot. reincarnatio – sugrįžimas į kūną) reiškia tikėjimą, kad esminė žmogaus dalis (siela, dvasia, Aš) po jo mirties įsikūnija į kitą žmogų ar gyvūną. Kiti šio reiškinio pavadinimai: persikūnijimas, sielos keliavimas, metempsichozė (gr.) arba (dviprasmiškai) atgimimas.

Tikėjimo reinkarnacija šaknys glūdi Indijoje, induizme. Upanišados (VIII a. pr. Kr.) moko, kad kitame gyvenime reikia laukti atpildo už šio gyvenimo darbus. Žmogaus karma („darbas“) nulemia, į kokią būtybę įsikūnys jo siela ir kokį likimą reikės iškentėti.

Remiantis vėlesniais raštais, Vedanta, meditacijos ir pažinimo dėka žmogus gali pažvelgti į reinkarnacijų grandinę, suprasti savo ankstesnius įsikūnijimus.

Budizme irgi yra išlikęs tikėjimas reinkarnacija, kur į kitą gyvenimą perkeliamas ne Aš ar siela, o psichinių ir dvasinių energijų kompleksas. Persikūnijimo ratas gali būti nutrauktas tik meditacijos pagalba, kai karma ar tuo pačiu kitas gyvenimas pagerinami gerais darbais (pavyzdžiui, aukojant vienuoliams).

Antikinėje Graikijoje reinkarnacijos mokslui atstovavo tokie filosofai, kaip Pitagoras (maždaug 500 m. pr. Kr.), Empedoklas (apie 450 pr. Kr.) ir pirmiausia Platonas (apie 400 pr. Kr.), kuris šį mokslą iš esmės suformulavo. Naujajame platonizme ir naujajame pitagorizme reinkarnacijai visi pritarė.

Su reinkarnacijos mintimi susiduriama ir kitose religijose bei kultūrose: gnosticizme ir manicheizme pirmajame amžiuje po Kristaus, taip pat keltų ir kinų tradicijose.

Biblijoje nėra jokių užuominų apie reinkarnaciją. Po mirties žmogaus siela patenka į mirusiųjų karalystę (hebr. šeolis, gr. hadas). Evangelijos pagal Luką 16,19–31 aiškiai pasakyta, kad miręs žmogus negali iš mirties grįžti į gyvybės karalystę. Vieną dieną žmogus turės mirti, o po mirties jo laukia teismas (Žyd 9,27). Jėzus atmeta bausmę už nuodėmes prieš gimimą ir tokiu būdu – induistines mintis apie karmą (Jn 9,1). Pažadas, kad pranašas Elijas vėl ateis (Mal 3,23–24), išsipildė per Joną Krikštytoją (Mt 11,14; 17,12–13), o tai susiję ne su reinkarnacija (plg. Lk 1,17), o su jo misija. „Atgimimu“ (Tit 3,5; plg. Jn 3,3) Naujasis Testamentas pažymi žmogaus atsinaujinimą per Dievo Dvasią, o ne per reinkarnaciją.

Ankstyvoji krikščionybė mintį apie reinkarnaciją visiškai atmetė, kai Justinas, Ireniejus ir Tertulijonas iškėlė prieš ją į viešumą svarius argumentus. Origenas (miręs 254) mokė ne apie reinkarnaciją, kaip dažnai tvirtinama, o apie sielų priešegzistenciją, kuri 553 metais Konstantinopolio visuotiniame Bažnyčios susirinkime buvo pripažinta klaidamoksliu. Vėlesnioji teologija nerodė net menkiausio artumo reinkarnacijos minčiai.

Tačiau daugelis Europos mąstytojų atstovavo reinkarnacijos mokymui ar rodė jam simpatiją. Tai buvo D. Bruno, I. Kantas, G. E. Lesingas, J. K. Lavateras, J. V. Gėtė, Fridrichas Didysis, V. Humboltas ir D. Humė. Ypač ryški budizmo įtaka A. Šopenhaueriui ir R. Vagneriui. Teosofijai ir antroposofijai taip pat turėjo įtakos indiškos idėjos, kurios naujaisiais laikais buvo daugiau propaguojamos Vakarų pasaulyje ir pažintos pagal „New Age“ suformuluotą mokymą.

Torvaldas Detlefsenas siūlo „reinkarnacijos terapiją“, kurios metu bandomuosius asmenis jis tariamai perkelia į ankstesnįjį gyvenimą.

Tarp žinomų asmenybių, kurios naujausiais laikais atstovavo reinkarnacijai, yra aiškiaregys Edgaras Keisas, įkūręs „Krikščionių mokslo“ (angl. Christian Science) judėjimą, Ronas Hubartas, mirties tyrinėtoja Elizabeta Kiubler?Ros ir aktorė Šerli Maklain. Tos pačios krypties buvo ir šitokie judėjimai kaip: „Krikščionių sąjunga“ (vok. Christengemeinschaft), „Ciūricho dvasingoji ložė“, „Universalus gyvenimas“ („Jėzaus Kristaus grįžimo judėjimas“) ir įvairūs spiritistiniai bei naujojo apreiškimo judėjimai.

Dažnai buvo bandoma reinkarnaciją įrodyti moksliškai. Reikia pasakyti, kad per hipnozę sukelti vadinamieji „reinkarnacijos prisiminimai“ dažnai buvo fantazijos, nors patys užhipnotizuotieji tikėjo jų pranešimų teisingumu. Parapsichologija nurodo, kad vadinamieji „reinkarnacijos prisiminimai“ gali būti paaiškinami ir kitaip, pavyzdžiui, melu, saviapgaule, nesąmoningais prisiminimais (ko nors perskaityto), galimos kolektyvinės minties pasiekimais, pasąmoniniu suvokimu (atspėjant kito žmogaus mintis) arba apsėdimu. taigi „reinkarnacijos prisiminimus“ galima paaiškinti ir bibliniu požiūriu: šalia melo, saviapgaulės ir nesąmoningo suvokimo, jie pasireiškia kaip Dievui priešiškos jėgos, siekiančios apgauti žmogų, kad jis netikėtų galutine mirtimi, bei Dievo teismo realumu.

„Prizmės“ redakcija

Views All Time
Views All Time
6141
Views Today
Views Today
1
0 0