Ką at­sa­ky­tu­mė­te, jei kas nors jū­sų pa­klaus­tų: „Kas liu­di­ja ar įro­do, kad Die­vas ta­ve lai­mi­na?“ Pri­si­min­tu­mė­te pa­si­se­ku­sius dar­bus, ge­rą svei­ka­tą, sa­vo di­de­lį na­mą ar ge­rus san­ty­kius su ap­lin­ki­niais? Ne­nu­steb­ki­te, jei apie tai pir­miau­sia ir pa­gal­vo­jo­te, tai – na­tū­ra­lu.

 

Pa­sau­lio, ir, de­ja, kai ku­rių krikš­čio­nių stan­dar­tais, tur­tas, ge­ra svei­ka­ta, sėk­mė ver­sle ir pri­pa­ži­ni­mas yra aki­vaiz­dūs pa­lai­min­to gy­ve­ni­mo žen­klai. Ta­čiau pa­sau­lio stan­dar­tai vi­siš­kai ne­ati­tin­ka to, ką pa­lai­mi­ni­mais va­di­na Bib­li­ja.

Ką reiš­kia bū­ti Die­vo pa­lai­min­tam? Ma­nau, ge­riau­siai į šį klau­si­mą at­sa­ko Šven­to­jo Raš­to ei­lu­tės – evan­ge­li­jos pa­gal Ma­tą 5-7 sky­riai. Taip, tai  Kal­no pa­moks­las. Jė­zus su mo­ki­niais už­ko­pė į kal­ną ir pra­dė­jo juos mo­ky­ti, sa­ky­da­mas: Pa­lai­min­ti varg­šai dva­sia, nes jų yra dan­gaus ka­ra­lys­tė. Pa­lai­min­ti, ku­rie liū­di, nes jie bus pa­guos­ti. Pa­lai­min­ti ro­mie­ji, nes jie pa­vel­dės že­mę. Pa­lai­min­ti, ku­rie alks­ta ir trokš­ta tei­su­mo, nes jie bus pa­so­tin­ti. Pa­lai­min­ti gai­les­tin­gie­ji, nes jie su­si­lauks gai­les­tin­gu­mo. Pa­lai­min­ti ty­ra­šir­džiai, nes jie re­gės Die­vą. Pa­lai­min­ti taik­da­riai, nes jie bus va­di­na­mi Die­vo vai­kais. Pa­lai­min­ti, ku­rie per­se­kio­ja­mi dėl tei­su­mo, nes jų yra dan­gaus ka­ra­lys­tė. Pa­lai­min­ti jūs, kai dėl ma­nęs jus šmei­žia ir per­se­kio­ja bei me­luo­da­mi vi­saip pik­tžo­džiau­ja. Bū­ki­te links­mi ir džiū­gau­ki­te, nes di­de­lis jū­sų at­ly­gis dan­gu­je. Juk ly­giai taip per­se­kio­jo ir iki jū­sų bu­vu­sius pra­na­šus (Mt 5, 2-12). 

Už­li­pęs ant kal­no, nuo ku­rio at­si­vė­rė nuo­sta­bi Ga­li­lė­jos jū­ros pa­no­ra­ma, Jė­zus pra­dė­jo mo­ky­ti nu­ste­bu­sią mi­nią. Jo žo­džiai ir val­džia, su ku­ria Jis kal­bė­jo, trik­dė. Jis mo­kė vi­siš­kai prie­šin­gai, nei jie bu­vo įpra­tę gir­dė­ti mo­kant sa­vo re­li­gi­nius va­do­vus. Kas yra pa­lai­min­tie­ji? Varg­šai dva­sia, liū­din­tys, per­se­kio­ja­mi ir ro­mūs? Pa­sau­lis lai­ko juos ne­vy­kė­liais, o ne nu­ga­lė­to­jais! 

Ir kaip jie pa­lai­min­ti? Jų pa­lai­mi­ni­mai nie­ko ben­dra ne­tu­ri su ma­te­ria­liu tur­tu ir kles­tė­ji­mu! Tie pa­lai­mi­ni­mai at­ro­do ne­ap­čiuo­pia­mi, bent jau šiuo me­tu. Tai dau­giau dva­si­nės pri­gim­ties pa­lai­mi­ni­mai, tar­nau­jan­tys žmo­gaus šir­džiai, pa­ten­ki­nan­tys vi­di­nius jo po­rei­kius, o ne su­ku­rian­tys pa­to­gią bui­tį ir iš­tai­gin­gą gy­ve­ni­mą.

Kas tai per pa­lai­mi­ni­mai? Pa­mąs­ty­ki­te, ką apie tai sa­ko Jė­zus. Vi­sų pir­ma tai – dan­gaus ka­ra­lys­tė, pa­guo­da, pa­vel­dė­ta že­mė, pa­si­ten­ki­ni­mas ir gai­le­stin­gu­mas. Taip pat sa­ko­ma, jog pa­lai­min­tie­ji re­gės Die­vą, bus va­di­na­mi Die­vo vai­kais ir gaus at­ly­gį dan­gu­je. 

Kas gaus šiuos pa­lai­mi­ni­mus? Varg­šai dva­sia, tie, ku­rie liū­di, yra ma­lo­nūs, ku­rie alks­ta ir trokš­ta tei­su­mo, yra gai­les­tin­gi, ty­ros šir­dies, taik­da­riai, tie, ku­rie bu­vo per­se­kio­ja­mi, už­gau­lio­ja­mi ir šmei­žia­mi. Tie pa­lai­mi­ni­mai pri­klau­sys tik jiems, nes jie su­si­ta­pa­ti­no su Kris­tu­mi! 

Be abe­jo, mi­nios bu­vo nu­ste­bu­sios. Tai juk bu­vo vi­siš­kai prie­šin­ga ne tik tam, ko mo­ko pa­sau­lis, bet ir tam, ką mąs­tė, ko mo­kė ir sie­kė tų die­nų re­li­gi­niai va­do­vai. 

Pa­žiū­rė­ki­me, pa­vyz­džiui, kaip yra pa­lai­min­ti varg­šai dva­sia. Ką reiš­kia bū­ti varg­šu dva­sia? Šiek tiek švie­sos šiuo klau­si­mu įne­ša evan­ge­li­jos pa­gal Lu­ką 18 sky­riu­je už­ra­šy­tas pa­ly­gi­ni­mas apie fa­ri­zie­jų ir mui­ti­nin­ką (Lk 18, 9-14). Pri­si­min­ki­me: į šven­tyk­lą mels­tis at­ėjo du žmo­nės: fa­ri­zie­jus ir mui­ti­nin­kas. Fa­ri­zie­jus sto­vė­da­mas taip sau vie­nas mel­dė­si: ‘Dė­ko­ju Tau, Die­ve, kad ne­su toks, kaip ki­ti žmo­nės – plė­ši­kai, suk­čiai, sve­ti­mau­to­jai – ar­ba kaip šis va mui­ti­nin­kas. Aš pas­nin­kau­ju du kar­tus per sa­vai­tę, duo­du de­šim­ti­nę iš vis­ko, ką įsi­gy­ju’. O mui­ti­nin­kas, ato­kiai sto­vė­da­mas, ne­drį­so nė akių pa­kel­ti į dan­gų, tik, muš­da­ma­sis į krū­ti­nę, mal­da­vo: ‘Die­ve, būk gai­les­tin­gas man, nu­si­dė­jė­liui!‘ (Lk 18, 11-13).

Ne­ga­li­ma pa­mirš­ti Jė­zaus žo­džių, už­ra­šy­tų 14 ei­lu­tė­je: Sa­kau jums: ši­tas nu­ė­jo į na­mus iš­tei­sin­tas, o ne anas. Kiek­vie­nas, ku­ris sa­ve aukš­ti­na, bus pa­že­min­tas, o ku­ris sa­ve že­mi­na, bus iš­aukš­tin­tas. Ge­ras sa­vęs ver­ti­ni­mas su­truk­dė fa­ri­zie­jui pa­ma­ty­ti, koks iš tie­sų nie­kin­gas varg­šas jis yra Die­vo aky­se. Čia žo­džiu varg­šas iš­vers­tas įdo­mus žo­dis: jis ne­kal­ba apie tai, kad žmo­gus sto­ko­ja ko­kių nors pa­grin­di­nių gy­ve­ni­me da­ly­kų, bet reiš­kia, kad žmo­gus taip skurs­ta, kad ne­ga­li net gal­vos pa­kel­ti! Pa­lai­min­ti yra tie, ku­rie at­ei­na pas Die­vą, ne­tu­rė­da­mi ką Jam pa­siū­ly­ti. Jie ne­tu­ri vi­siš­kai nie­ko! Ko­dėl jie yra pa­lai­min­ti? Nes jie ži­no, kad tik dėl Die­vo ma­lo­nės – ma­lo­nės per ti­kė­ji­mą – jie ga­li at­ei­ti Die­vo aki­vaiz­don. Jie ne­si­re­mia jo­kiais sa­vo nuo­pel­nais ar ge­rais dar­bais. 

Jie ga­li sto­vė­ti Die­vo aki­vaiz­do­je tik dėl ty­ro, ne­pel­ny­to Die­vo pa­lan­ku­mo.

Kaip su­vo­kian­tys to­kią sa­vo būk­lę ir be­si­ar­ti­nan­tys prie Die­vo yra pa­lai­mi­na­mi? Ką jie gau­na? Dan­gaus ka­ra­lys­tę ir vi­sa, kas tai yra, įskai­tant ir tai, kad taip jie tam­pa Kris­taus, Ka­ra­lių Ka­ra­liaus, šei­mos na­riais.

Ar jūs dai­ro­tės ap­link ir ly­gi­na­te sa­vo ma­te­ria­lų­jį tur­tą su ki­tų tu­ri­mu tur­tu? Ar kar­tais pa­mąs­to­te, kaip bū­tų ge­rai, kad bū­tu­mė­te kaž­kas dau­giau, nei esa­te, ar tu­rė­tu­mė­te dau­giau, nei tu­ri­te? Ko­dėl? Jei jūs tu­ri­te Dan­gaus ka­ra­lys­tę ir ga­li­te į Ka­ra­lių kreip­tis: „Ab­ba, Tė­ve!“, ko dar jums rei­kia? Ar ne­sa­te pa­lai­min­ti? Ar su­vo­kia­te, ko­kią mei­lę jums Tė­vas pa­ro­dė, nes jūs ga­li­te va­din­tis Die­vo vai­kais?! Dė­ko­ki­te Jam už to­kią ne­pa­pras­tą mei­lę! Pra­šy­ki­me at­lei­di­mo už sa­vo mur­mė­ji­mą, pa­vy­dą, tuš­čias ir gei­du­lin­gas mū­sų pro­tą už­val­dan­čias min­tis.

Pir­mą kar­tą ty­ri­nė­ja­nt Kal­no pa­moks­lą ir čia iš­var­dy­tus pa­lai­mi­ni­mus ga­li pa­si­ro­dy­ti, jog var­gu ar tai pa­dės su­pras­ti, ką ir kaip Die­vas lai­mi­na. Ta­čiau čia, šio­je Raš­to da­ly­je, su­ra­šy­tos tie­sos mums įgy­ja nau­ją pras­mę, jei sa­vęs pa­klau­sia­me: „Kaip šios iš­var­dy­tos sa­vy­bės, ku­rios ve­da prie pa­lai­mi­ni­mų, pa­de­da man gi­liau ben­drau­ti su Vieš­pa­čiu?“

Pa­vyz­džiui, pri­si­min­ki­me ant­rą­jį pa­lai­mi­ni­mą: Pa­lai­min­ti, ku­rie liū­di, nes jie bus pa­guos­ti (Mt 5, 4).  Pa­gal­vo­ki­te apie liū­de­sio ir aša­rų ku­pi­nas si­tu­a­ci­jas sa­vo gy­ve­ni­me. Iš­gy­ven­da­mi iš­mė­gi­ni­mus ar sun­ku­mus dau­ge­lis nė ne­pa­gal­vo­ja, kad tai yra pa­lai­min­tas lai­kas. Ta­čiau tai tik­rai yra pa­lai­min­tas lai­kas, jei mes su­pran­ta­me, ką Jė­zus tu­rė­jo ome­ny, sa­ky­da­mas: Pa­lai­min­ti liū­din­tys, nes jie bus pa­guos­ti. Tik pa­gal­vo­ki­te, jei mes nie­ka­da ne­liū­dė­tu­me, jei nie­ka­da ne­lie­tu­me aša­rų, mes ne­pa­tir­tu­me iš Vieš­pa­ties at­ei­nan­čios pa­guo­dos pa­lai­mi­ni­mo!

Kart­kar­tė­mis ten­ka gir­dė­ti žmo­nes sa­kant: „Taip, tai bu­vo la­bai sun­kus, skaus­min­gas lai­kas, bet į nie­ką ne­keis­čiau to, ką to­je si­tu­a­ci­jo­je iš­gy­ve­nau su Vieš­pa­čiu“. Gir­dė­jau dau­gy­bę pa­sa­ko­ji­mų, jog iš­gy­ve­nę di­de­lius iš­mė­gi­ni­mus žmo­nės jau­čia­si pra­tur­tė­ję, nes gi­liau su­vo­kė tie­są, kad Die­vas yra su­ve­re­nus ir kad Jis tu­ri tiks­lą net iš­ban­dy­mų me­tu. Jie su ti­kė­ji­mu pri­ėmė iš­šū­kius ir ne­įsi­lei­do kar­tė­lio, to­dėl per iš­mė­gi­ni­mus jie ar­ti­miau pa­ži­no Die­vą ir bu­vo Jo su­stip­rin­ti. Jie pa­ži­no, ką reiš­kia bū­ti pri­sig­lau­dus prie Jo krū­ti­nės ir jaus­ti Die­vo El Shad­dai – Die­vo, ku­ris yra vi­sa, ko rei­kia, – šir­dies pla­ki­mą.

* * *

Ma­no šir­dis liū­di dėl to, ką, pri­si­den­giant krikš­čio­ny­bės var­du, aš ma­tau pro­pa­guo­jant per te­le­vi­zo­rių. Tai dar la­biau ma­ne įkve­pia mo­ky­ti žmo­nes stu­di­juo­ti Die­vo žo­dį, kad jie at­skir­tų tie­są nuo me­lo. Kaip daž­nai mes gir­di­me: „Die­vas yra toks ge­ras! Jis pa­lai­mi­no ma­ne svei­ka­ta, tur­tu ir pa­da­rė ma­ne lai­min­gą!“ 

Ar Die­vas yra ge­ras tik tuo­met, kai Jis su­tei­kia to­kius pa­lai­mi­ni­mus? Jei ne­ži­nai, kas sa­ko­ma Die­vo žo­dy­je, gir­dė­da­mas to­kį mo­ky­mą ir liu­di­ji­mus, ga­li pa­ma­ny­ti, kad ma­te­ria­lūs pa­lai­mi­ni­mai ar svei­ka­ta ir yra di­džiau­si Die­vo pa­lai­mi­ni­mai. Kai žmo­nės tik taip su­vo­kia pa­lai­mi­ni­mus, jie ne­be­ga­li su­pras­ti tik­rų Die­vo pa­ža­dų, ku­rie ne­ga­ran­tuo­ja, kad mums pa­vyks iš­veng­ti iš­mė­gi­ni­mų ir sun­ku­mų, bet ža­da, kad ir tuo mums sun­kiu me­tu Vieš­pats bus su mu­mis. Daž­nai jie nu­si­vi­lia ar net ima pyk­ti ant Die­vo, kad Jis ne­pa­de­da jiems iš­ei­ti iš ne­ma­lo­nios pa­dė­ties taip, kaip Jis pa­de­da ki­tiems…

Gir­dė­da­ma to­kį mo­ky­mą ir to­kius liu­di­ji­mus pa­gal­vo­ju: „No­rė­čiau jus nu­si­vež­ti į Ru­mu­ni­ją ar Ru­si­ją su­si­tik­ti su ten gy­ve­nan­čiais krikš­čio­ni­mis“. Man yra te­kę dar­buo­tis šio­se ša­ly­se dar prieš ko­mu­nis­ti­nės sis­te­mos žlu­gi­mą. Ir kar­tais sa­vęs klau­siu: ar ti­kin­tie­ji ten nė­ra la­biau Die­vo pa­lai­min­ti nei ame­ri­kie­čiai? At­ro­do, kad jie su­mo­kė­jo kai­ną ir da­bar iš­gy­ve­na to ver­tą ar­tu­mą su Die­vu ir sa­vo na­miš­kiais – ar­tu­mą, ku­ris gi­mė dėl ap­lin­ky­bių: skur­do, kan­čių, rau­dų… Ap­si­lan­kiu­si tų žmo­nių na­muo­se, pa­si­klau­siu­si jų is­to­ri­jų, aš pa­mąs­tau: „Mes ne­ži­no­me, kas yra tik­ra­sis tur­tas ir kas iš tie­sų yra tur­tin­gi“.

Ma­te­ria­lus ap­rū­pi­ni­mas daž­nai ga­li ne pa­lai­min­ti, bet iš­blaš­ky­ti, ati­trauk­ti dė­me­sį. Šie žmo­nės yra tur­tin­gi ki­taip. Ir be vis­ką ap­va­lan­čios ir iš­ty­ri­nan­čios Die­vo ug­nies mes to nie­ka­da ne­pa­tir­si­me! Jų ti­kė­ji­mas, iš­sau­go­tas ei­nant per ug­nį, yra bran­ges­nis už auk­są! 

Pa­slėp­tie­ji pa­lai­mi­ni­mai

Daž­nai tik­ruo­sius pa­lai­mi­ni­mus pa­ste­bi­me ne iš kar­to, mat jie tar­si už­del­sia ar ku­rį lai­ką sle­pia­si… po iš­mė­gi­ni­mais. Sū­nus ar duk­ra, dėl ku­rių da­bar jums skau­da šir­dį, ga­li tap­ti Die­vo įran­kiu, iš­trauk­tu iš ug­nies ir lieps­no­jan­čiu dėl Jo bei šlo­vin­gai Vieš­pa­ties nau­do­ja­mu Die­vo ka­ra­lys­tės la­bui.

Šį­ryt skai­čiau evan­ge­li­jos pa­gal Lu­ką 1 sky­rių ir gal­vo­jau apie Elž­bie­tą. Iz­ra­e­li­tei mo­te­riai ne­tu­rė­ti vai­kų bu­vo bai­si gė­da ir mil­ži­niš­kas skaus­mas. Jos am­žiaus mo­te­rys džiau­gė­si be­si­lau­kian­čios, o Elž­bie­ta vis lau­kė – mė­ne­sis po mė­ne­sio, me­tai iš me­tų. Kai ji ir jos vy­ras Za­cha­ri­jas su­lau­kė se­ny­vo am­žiaus, Die­vas pa­ša­li­no jos gė­dą. Elž­bie­ta tu­rė­jo pri­vi­le­gi­ją pa­gim­dy­ti Jo­ną Krikš­ty­to­ją, ku­ris ruo­šė ke­lią Gel­bė­to­jui. Ko­kia nuo­sta­bi jos is­to­ri­jos pa­bai­ga! Vieš­pats bu­vo nu­ma­tęs pa­lai­min­ti Elž­bie­tą dar prieš pa­sau­lio su­kū­ri­mą. Tik Elž­bie­ta to ne­su­vo­kė…

Apaš­ta­las Pau­lius mo­ko, kaip tu­rė­tu­me pri­im­ti pro­ble­mas, su ku­rio­mis su­si­du­ria­me kas­die­ną. Ant­ra­me Laiš­ke ko­rin­tie­čiams mū­sų pa­ti­ria­mus kas­die­nius sun­ku­mus jis va­di­na leng­vu siel­var­tu. Ir ne­svar­bu, ko­kios di­de­lės tos pro­ble­mos, tai tė­ra leng­vas siel­var­tas, jei žvelg­si­me į jas am­ži­ny­bės per­spek­ty­vo­je. Kai esa­me spau­džia­mi, kai mus sle­gia pro­ble­mos, Pau­lius ra­gi­na mus žvelg­ti to­liau – už tų sun­ku­mų, už to siel­var­to: To­dėl mes ne­pails­ta­me. Nors mū­sų iš­ori­nis žmo­gus ir nyks­ta, vi­di­nis die­na iš die­nos at­si­nau­ji­na. Mū­sų trum­pa­lai­kis leng­vas siel­var­tas ruo­šia mums vi­sa pra­noks­tan­čią am­ži­ną­ją šlo­vę. Tuo tar­pu mes ne­žiū­ri­me į tai, kas re­gi­ma, bet į tai, kas ne­re­gi­ma, nes kas re­gi­ma, yra lai­ki­na, o kas ne­re­gi­ma – am­ži­na (2 Kor 4, 16-18).

* * *

Die­vo pa­lai­min­tas gy­ve­ni­mas ne­reiš­kia to­bu­lo gy­ve­ni­mo, gy­ve­ni­mo be jo­kių pro­ble­mų. Ži­no­ma, tam tik­ra pras­me mes vi­si sie­kia­me to­kio gy­ve­ni­mo, nes mums da­ro įta­ką pa­sau­lis, ža­dan­tis, jog tai ga­li at­ras­ti čia pat, už kam­po. Kol bu­vau ne­iš­gel­bė­ta, to sie­kiau ir aš. Bu­vau tik­ra, kad toks ide­a­li­zuo­tas pa­sau­lis, ku­rį bū­da­ma pa­aug­lė ma­ty­da­vau pie­šia­mą fil­muo­se, iš tie­sų eg­zis­tuo­ja. Da­bar su­pran­tu, kad bū­ti pa­lai­min­tai reiš­kia bū­ti tuo, kuo Die­vas no­ri, kad aš bū­čiau, ir da­ry­ti tai, ką Jis no­ri, kad aš da­ry­čiau. Ir nors sa­vo gy­ve­ni­mo ke­ly­je mes su­si­dur­si­me su dau­gy­be iš­mė­gi­ni­mų, mes ga­li­me tai va­din­ti džiaugs­mu, kaip ir mo­ko apaš­ta­las Jo­kū­bas: Ma­no bro­liai, lai­ky­ki­te di­džiau­siu džiaugs­mu, kai pa­ten­ka­te į vi­so­kius iš­ban­dy­mus. Ži­no­ki­te, kad jū­sų ti­kė­ji­mo iš­ban­dy­mas ug­do iš­tver­mę, o iš­tver­mė te­sub­ręs­ta iki ga­lo, kad bū­tu­mė­te to­bu­li, su­bren­dę ir nie­ko ne­sto­ko­tu­mė­te (Jok 1, 2).

O su­si­dur­si­me mes su pa­čiais įvai­riau­siais iš­mė­gi­ni­mais, įvai­riau­sių for­mų ir spal­vų. Bet mū­sų ti­kė­ji­mo iš­ban­dy­mas ug­do iš­tver­mę, ir tai yra pa­lai­mi­ni­mas, nes taip mes vis la­biau pa­na­šė­ja­me į Kris­tų.

Kas yra pa­lai­min­tie­ji?

Vi­si tur­būt esa­me ma­tę, bent jau per te­le­vi­zo­rių, kaip vie­nai ku­riai spor­ti­nin­kų ko­man­dai lai­mė­jus rung­ty­nes be­si­džiau­gian­tys jos sir­ga­liai šau­kia: „Mes pir­mi! Mes pir­mi!“ Kai prie jų pri­ar­tė­ja ka­me­ra, šūks­niai gar­sė­ja. Ta­čiau ar bū­ti pir­mam yra pa­lai­mi­ni­mas? Ar to­bu­las „10″ yra Die­vo pa­lai­mi­ni­mo žen­klas? Ar šie lai­mė­to­jai ir yra tie, ku­rie gaus ap­do­va­no­ji­mą?

Jei žvelg­si­me iš Die­vo per­spek­ty­vos – ne. Že­mę pa­vel­dės ro­mie­ji. Pa­žiū­rė­ki­te į šių die­nų he­ro­jus, pa­sau­lio gar­se­ny­bes ar „žvaigž­des“. Žmo­nės no­ri vis­ką apie juos ži­no­ti, su jais bū­ti, juos imi­tuo­ti. Bet ar ma­to­te, kad jie alk­tų ir trokš­tų tei­su­mo? Ar, prie­šin­gai, jie nė ne­rau­do­nuo­da­mi pui­kuo­ja­si sa­vo nuo­dė­mė­mis? Jie at­ro­do pa­ten­kin­ti ar ieš­ko vis ko nors nau­jo, vis ko nors „ki­to­kio“? Jie no­ri vis dau­giau ir dau­giau – kaž­ko… bet ko! Ar jie pa­lai­min­ti?

Kas šia­me pa­sau­ly­je yra ver­ti­na­mi ir lai­ko­mi šau­nuo­liais: gai­les­tin­gie­ji ar tie, ku­rie li­pa per ki­tų gal­vas, kad tik gau­tų tai, ko jie no­ri? Ar vie­ną die­ną jiems ne­pri­reiks gai­les­tin­gu­mo? Ar jie jo su­si­lauks? Ar jie – tik­rai yra pa­lai­min­ti?

Šio­mis die­no­mis amo­ra­lu­mas kles­ti, jis ska­ti­na­mas, juo pui­kuo­ja­ma­si, o ty­ru­mas, skais­tu­mas yra že­mi­na­mi ir nie­ki­na­mi. Ar gy­ve­nan­tys ne­do­rai yra pa­lai­min­ti? Pa­sau­lio aki­mis žiū­rint, gal ir taip, kol kas jie at­ro­do pa­lai­min­ti. Jie links­mi­na­si: mer­gi­nos, vai­ki­nai, pa­si­ma­ty­mai, ro­ma­nai, aist­rin­gi su­si­ti­ki­mai, drą­sūs ir ne­do­ri po­el­giai… Ta­čiau jei jie ne­at­gai­laus, jie nie­ka­da ne­re­gės Die­vo… Liūd­na, tie­sa?

Ar ne­at­lei­džian­tys ir sau­gan­tys šir­dy kar­tė­lį yra pa­lai­min­ti? Pa­žiū­rė­ki­te į jų vei­dus. At­kreip­ki­te dė­me­sį į jų kū­no kal­bą. Ar jie pa­na­šūs į Die­vo vai­kus?

Die­vo pa­lai­mi­ni­mai taip ski­ria­si nuo to, kas pa­lai­mi­ni­mu yra va­di­na­ma pa­sau­ly­je, tie­sa? Ar da­bar leng­viau at­pa­žin­ti pa­lai­min­tuo­sius? Ar tarp Die­vo pa­lai­min­tų­jų esa­te ir jūs?

Iš kn. „Can a Bu­sy Chris­tian De­ve­lop Her Spi­ri­tu­al Li­fe?“
V
er­tė Ža­ne­ta La­zaus­kai­tė

Views All Time
Views All Time
1254
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn