Superlatyvai
Didysis
Sukėlęs daug ginčų
Per mažai skaitomas
Evangelikai ir žiniasklaidos reakcija
Asmenybė ir sistema
Kančia

Popiežiaus Jono Pauliaus II mirtis milijonų milijonus europiečių lyg pakerėjo – staiga visi tarsi virtų „Unae Sanctae“ nariais, katalikais. Garsusis žmogus iš Pietų Lenkijos Vadovicų miestelio pabaigė savo žemiškąją kelionę. Pasaulis dar nematė tokių laidotuvių, o Italija tiek užplūdusių piligrimų (spėjama, apie 4 milijonus).

Kaip ir visa kita, nesuskaičiuojamą galybę kartų minėtos ir svarbiausios jo gyvenimo datos: 1920 gimė, 1946 įšventintas į kunigus, 1958 paskirtas Krokuvos arkivyskupu metropolitu, 1967 – kardinolu, 1978 spalio 16 aštuntuoju balsavimu netikėtai išrinktas popiežiumi. Karolis Wojtyla – pirmasis Petro įpėdinis slavas, po 455 metų nuo olando Adrijono VI, pirmas popiežius neitalas. Jo pontifikatas – vienas ilgiausių, ryškiausių ir prieštaringiausių pontifikatų, pavertęs Romos vyskupą pasaulio piligrimu ir žiniasklaidos žvaigžde.

Superlatyvai

Jono Pauliaus II pontifikato metais katalikų bažnyčia peržengė milijardo narių ribą – šiandien beveik 1100 mln. katalikų popiežius laikomas Kristaus vietininku žemėje. Popiežiui pavyko pasiekti ir kitų pasaulio rekordų: nė vienas XX a. žmogus nėra kalbėjęs didesnei žmonių miniai – 500 000 Managvoje, 1995 į mišias susirinkusiems 4 mln. Maniloje. Spėjama, kad gyvą popiežių pamatė apie 250 mln. žmonių. Net agnostikai kaip Timothy Gordonas Ashas drąsiai vadino jį „pirmuoju pasaulio vadovu“, o Elie Wieselis – „dvasiniu pasaulio vadovu“.

Jonas Paulius II buvo nepaprastai aktyvus – iki jo tiek keliavęs nebuvo nė vienas popiežius. Per 104 keliones sukarta kone pusantro milijono kilometrų, žemė pabučiuota 129 šalyse. 482 katalikai paskelbti šventaisiais, 1338 – palaimintaisiais – daugiau negu visi iki jo buvę popiežiai kartu sudėjus. Parašyta 14 enciklikų, 44 apaštališkieji laiškai, šimtai įvairiausių raštų ir knygų – bendrai 80 000 puslapių! Gabus kalboms, literatūrai, sportiškas, visapusis, intelektualus ir kartu žmogiškas – dar vienas rekordas šio žmogaus asmenyje.

Didysis

Pontifikas žavėjo pasaulį visų pirma savo asmenybės vientisumu. Tai buvo principų ir įsitikinimų, moralės ir tikėjimo tvirtybės žmogus. Mėgstamas jaunimo dėl to, kad įtikimai ir pavyzdingai įkūnijo aukštuosius gyvenimo idealus, nekaitaliojo savo nuomonės – tiesiog buvo visiškai kitoks nei europietiški ir liberalūs jų tėvai.

Peteris Kreeftas, Bostono universiteto profesorius, prieš 45 metus konvertavęs į katalikybę, popiežių jau seniai vadino „Jonu Pauliumi Didžiuoju“ ir „didžiausiu blogiausio istorijos šimtmečio žmogumi“ („How to Win The Culture War“). Apie tai jis rašo savo knygoje „Ecumenical Jihad“:

„Romos katalikų bažnyčia turi popiežių, kuris žino, kur vyksta mūšiai, ir kuris grumiasi kaip didis ir meilės vertas lokys – naujasis Grigalius Didysis. Galima tvirtai teigti, kad pastarąjį šimtmetį, gelbėdamas pasaulį nuo komunizmo ir branduolinio karo, jis nuveikė tiek, kiek nė vienas kitas pasaulio žmogus. Savo kovose jis sugebėjo pasinaudoti stebėtina gausybe įvairiausių ginklų: šventumu, valios tvirtybe, inteligentiškumu, pamokslo, filosofinės minties galia, raštais, politikavimu bei pranašišku įžvalgumu. Jis – dvasinis Periklis, nenugalimų kovų laimėtojas.“

Atrodo, kad praėjus 1400 metų po Grigaliaus I, Didžiuoju bus pavadintas dar vienas popiežius, kol kas tik trečias – Jonas Paulius II – „tikėjimo titanas“, šimtmečio popiežius.

Sukėlęs daug ginčų

Tačiau kaip vieniems jis buvo naujasis Grigalius Didysis, taip kitiems – galvos skausmas. Neturtingose Pietų šalyse, Centrinėje Europoje, savo gimtinėje jis buvo nepaprastai mylimas. Vakaruose, Šiaurės Amerikoje – draugų turėjo ne tiek daug.

Vokietijoje tikri jo šalininkai buvo tik konservatyvieji vyskupai kaip Meisneris (Kelno) ir Dyba (jau miręs Fuldos vyskupas). Su katalikų vadovu Mainzo kardinolu Lehmannu gerų santykių neturėjo (pvz., popiežius jį privertė atšaukti katalikų įsteigtas nėščiųjų konsultacijas, teikiančias leidimus abortams kardinolui ir visai Vokietijos vyskupijai teko paklusti). Kitas pavyzdys, kai Lehmannui demonstratyviai vėlai buvo suteiktas kardinolo titulas.

Populiariausias Vokietijos katalikų autorius E. Drewermannas, vienas aršiausių Vatikano ir popiežiaus kritikų, sugebėjo užkurti tokį konfliktą, kad prarado teisę kunigauti ir galimybę dirbti katalikų teologijos dėstytoju. Kitas labai žymus katalikas konfrontatorius – šveicarų teologas H. Küngas, suabejojęs ir viešai kritikavęs popiežiaus neklystamumo doktriną, teisę dėstyti prarado dar 1979. Küngas, aišku, jokiu būdu nelaiko Jono Pauliaus II Didžiuoju, greičiau „prieštaringiausiu XX a. popiežiumi“. „Tai gausybės didžių dovanų ir gausybės klaidingų sprendimų popiežius,“ – įsitikinęs teologas („Der Spiegel“ 13/2005).

Amerikietis jėzuitas ir Vatikano ekspertas T. Reese’as reziumuoja: „Daugelio teologų ir popiežiaus santykiai šiandien vieni blogiausių nuo reformacijos laikų“ („Im Inneren des Vatikans“). O. Kallscheueris dar labiau paaštrina manydamas, kad Vatikano intelektualu vadintasis popiežius „tarp pagrindinių šių laikų vakarietiškųjų katalikų intelektualų… yra vienas nekenčiamiausių šio šimtmečio popiežių“ („Gottes Wort und Volkes Stimme“).

Pažvelgę į nekatalikų pasisakymus, rastume galybes dar griežtesnių vertinimų. Štai kiek nuosaikesnis buvusio Vokietijos kanclerio H. Schmidto susitikimo įspūdis su, anot jo, „didžiu, tačiau kietakaktišku žmogumi“. Ypač griežtas aštrialiežuvis Vokietijos krikščionybės priešininkas Nr. 1 Karlheinzas Deschneris, laikantis popiežiaus požiūrį į santuokos moralę viduramžiška ir pašaipiai apibūdinęs ją šūkiu „Kuo daugiau skaistybės, bet kuo daugiau vaisingumo!“. Nuoseklų popiežiaus priešinimąsi abortams jis apskritai laikė veidmainišku: „‚Pagrindinė žmogaus teisė yra teisė gyventi!’ – ir šitai sako žmogus, kurio vadovaujama bažnyčia tiesiogiai ar netiesiogiai pražudė šimtus milijonų…“ („Das Kreuz mit der Kirche“).

Tiesa, popiežiaus remtos seksualinės moralės nuostatos audrino ne tik bedievius, bet ir nemažai Vakarų katalikiškosios visuomenės. Prancūzijos benamių pagalbos organizacijos „Emmaus“ įkūrėjas tėvas Pjeras įsitikinęs, kad „prezervatyvų draudimas buvo viena didžiausių jo tarnystės metų klaidų, kadangi nebuvo įvertintas AIDS paplitimas“ („Die Zeit“, Nr. 15, 2005). Apie pagrindinę kunigų trūkumo priežastį bei celibatą vienuolis kalba dar griežčiau:

„Tikrai džiaugčiausi, jei būtų reformuotas celibatas. Juk jis be jokio biblinio pagrindo. Kaip galima manyti, kad dvylika apaštalų, buvusių nuo 30 iki 40 metų, laikėsi celibato? Be to, juk Evangelijoje netgi sakoma, kad Jėzus pagydė sergančią Petro uošvę – tai kaip šis galėjo būti nevedęs? Dėl kunigų trūkumo juk jau daug kur nėra eucharistijos…“

Per mažai skaitomas

Jonas Paulius II į istoriją įeis kaip vienas didžiausių Romos katalikų bažnyčios mokytojų. Jis nebuvo proideologiškas, vienodai priešinosi tiek komunizmui, tiek nežabotam kapitalizmui. Drąsiai ir be išlygų pasisakė prieš abortus, terapinį klonavimą, eutanaziją bei naftos karus. Šis popiežius buvo vienas atkakliausių krikščionių tikėjimo apologetų.

Nemažu skaičiumi, tačiau žymiai per menkai įvertintų enciklikų „Laborem exercens“, „Centesimus annus“ ir „Sollicitudo rei socialis“ jis suteikė naujos šviesos katalikų socialiniam mokymui: pripažino laisvąją rinką, bet ir perspėjo dėl galimų pavojų. (Šiuo požiūriu evangelikų teologų darbai nei gausa, nei kokybe nė iš tolo neprilygsta.) Enciklikoje „Fides et ratio“, išleistoje prieš dešimtmetį, popiežius apibūdino tikėjimo ir proto santykį – tai labai įdomi ir siūlytina paskaityti medžiaga! Greta jos, žinoma, eina didžioji „Evangelium vitae“ su puikiomis mintimis apie bioetinius klausimus, gyvybės apsaugą bei „mirties kultūros“ pažabojimą. Vykstant aršiems debatams apie dirbtinį apvaisinimą, popiežiaus mirties proga visų vyriausybių premjerams ir ministrams pirmiausia patartina ne vien dalytis gražiais ir poetiškais žodžiais, bet ir perskaityti pastarąją popiežiaus encikliką! Savaitraštyje „Die Zeit“ J. Rossas apie didįjį mąstytoją popiežių rašo:

„Žmogus yra ne ‘kažkas’, o ‘kas nors’, jis yra ‘asmuo’… Tai Wojtylos mąstymo šerdis. Karolio Wojtylos, kuris kaip kunigas, filosofas ir vyskupas formavosi pokario Lenkijoje ir išsiugdė gebėjimą pasipriešinti komunistų partijos doktrinoms, teigdamas, jog žmogus ir Dievas tarpusavyje vienas kitą savotiškai remia ir gina kad religija yra ne priebėga, o žmogiškosios laisvės bastionas, ginantis žmogaus paslaptį nuo ją visiškai atskleisti ir užvaldyti siekiančių ideologijų.“

„Nebijokite!“ – tai vienas jo šūkių. Išties drąsos reikia tikrai daug, kad būdamas krikščionis šiais postmoderniais laikais galėtum, kaip popiežius savo raštuose, suformuoti ir įtvirtinti aiškias ir vienareikšmes nuostatas.

„Tie, kurie mane myli, klauso mano žodžio ir skaito mano raštus“, – maždaug taip perfrazavę Jėzaus žodžius iš Jn 14, 15, galėtume pritaikyti ir popiežiui Jonui Pauliui II – ypač po jo mirties kilusioje visuotinėje isteriškos panegirikos akivaizdoje!

Evangelikai ir žiniasklaidos reakcija

Reformatoriai savo laikų popiežius vadino antikristais. Ir ne be reikalo. Bet pasišlykštėjimo verto, nė kruopelytės dvasingumo neturėjusio ir kalto dėl Vakarų krikščionijos skilimo renesanso popiežiaus Leono X laikai, dėkui Dievui, seniai praėjo. Šiandien evangelikai gali džiaugtis, kad, kaip niekada, iš paskutiniojo popiežiaus apie Liuterį buvo galima išgirsti daug gero. Žymusis Amerikos evangelistas Billy Grahamas, beje, irgi sergantis Parkinsono liga, Joną Paulių laiko „be abejonės įtakingiausiu pastarojo šimtmečio balsu moralės ir pasaulio taikos klausimais“.

Tačiau labai gaila, kad po popiežiaus mirties žiniasklaidos sukeltame šurmulyje susidarė įspūdis, kad visiškai visiems popiežius yra ir „vienybės pradmuo bei pagrindas“, ir „teisėtas Kristaus vietininkas ir visos Bažnyčios ganytojas“, ir „turintis Bažnyčioje pilnutinę, aukščiausią ir visuotinę galią…“ (KBK 882).

Buvo pamiršta, kad yra krikščionys evangelikai, kurie ypač skeptiški dėl paskutiniojo popiežiaus smarkiai sustiprinto Marijos kulto kad Evangelijos dvasiai prieštaraujančiu laiko jo moto „Totus tuus“ (visas tavo) kad neigiamai vertina testamente „Bažnyčios, savo tautos ir visos žmonijos“ pavedimą Marijos globai (taip pat ir „M“, ant karsto dangčio besipuikavusią greta kryžiaus).

Neseniai Pilietinės visuomenės instituto direktorius D. Kuolys savo straipsnyje ragino žiniasklaidą „išlaikyti ir kritinę distanciją“analizuojant bei vertinant dalykus, o atsitiko priešingai. Būtent žiniasklaida, žymiai labiau negu kas kitas, leidosi pagaunama įvykių ekstazės ir nunešama į išimtinai vienpusius vertinimus. Nieko nuostabaus, kad už tai jai pats kardinolas Bačkis ir visa katalikų bažnyčios vadovybė dosniai atseikėjo pagyrų ir garsių liaupsių.

Ir kaip kitaip, kai LTV visą balandžio pradžią iš visuomeninės buvo pavirtusi privačiu katalikų TV kanalu. Pritilo net laidos „Visuomenės interesas“ (04 04) vedėjai, nutarę tokiais atvejais ir tokiomis temomis geriau nediskutuoti: apie popiežių nediskutuojama! Kodėl? Suprantama, iš kataliko didelių diskusijų tokiu metu nėra ko tikėtis. Bet kodėl neleidus nuskambėti sekuliariam kritiškam žodžiui? Juk gerus santykius su katalikų vadais galima rodyti ne vien tik vargonams gaudžiant… Galų gale kiekvienas liaupsintojas nenuneigtų, kad popiežius buvo dar ir žmogus, taigi logiška manyti, su bent šiokiais tokiais trūkumais, prieštaringom nuostatom bei principais – argi tai neįdomu patiems žurnalistams, argi nenaudinga visuomenei? Būtų buvę visai neblogai, kad LTV būtų prisiminusi, jog nemaža dalis Lietuvos didmiesčių aktyvių krikščionių yra evangelikai.

Evangelikams nepasitenkinimo sukėlė ne tik televizijos laikysena, bet ir kai kurių labai aukštų valstybės vadovų pasisakymai, pvz., Seimo Pirmininkas A. Paulauskas pavadino Joną Paulių II „tiltu tarp dangaus ir žemės“. Išties popiežiaus titulas pontifex, katalikų supratimu, reiškia tiltų statytoją tarp žmogaus ir Dievo, bet pagal evangelikus ir Bibliją ši teisė ir privilegija priklauso vien Kristui.

Liūdesio valandą kai kurias liaupses galima pateisinti, priskiriant jas prie spontaniškų dėl didelio emocinio krūvio. Tačiau kai tokių daug, atsiranda viena blogybė – nyksta atskirtis tarp žmogaus ir Dievo. Formuojasi viršžmogio su antgamtiškomis galiomis įvaizdis: „Kalbama, kad jis [Jonas Paulius II] turėjo išskirtinę Dievo dovaną žvelgdamas į minią tarsi matyti kiekvieną joje esantį žmogų“ („Šiaulių kraštas“, 04 05). Vakarų bulvarinė spauda net išdrįso paspekuliuoti apie „slaptuosius popiežiaus stebuklus“.

Vienas iš Jono Pauliaus II šūkių buvo „Liudykime Kristų!“ Popiežius išties tą ir darė. Tačiau jam mirus, panegirikos cunamio triukšmas beviltiškai užgožė ne tik Kristų, bet ir jo liudijimą. Argi tai neverčia susimąstyti? Jei pats Jėzus Jn 14 akcentuoja savo ryšį su Tėvu – „kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ – jei Sūnus yra nuoroda į Tėvą, tai ar tikintiesiems nevertėtų pasistengti bent retkarčiais paminėti ir Kristaus vardą? Todėl, perfrazuojant cituotą eilutę, būtų galima pasakyti, kad visi, kurie šiandien kalba apie popiežių, kalba… deja, tik apie popiežių!

Asmenybė ir sistema

Iš evangelinių pozicijų reikia pridurti, kad nors popiežius Jonas Paulius II buvo tikrai įspūdinga asmenybė, tačiau veikė klaidingoje sistemoje, kurią jis pats įkūnijo ir stiprino. Dar prieš tris dešimtmečius katalikų teologas H. Küngas vienoje savo knygų rašė apie bažnyčios istoriją:

„Nuolat gausinamomis centralizmo ir absoliutizmo priemonėmis vykdoma visuotinės bažnyčios statyba, apmokėta ėmusios nesutikti su šia absoliutistine sistema bei jos ataugomis krikščionijos skaldymu… Jos valdžios bastionai visąlaik buvo ne šlifuojami ir žeminami, o pristatomi ir plečiami“ („Christ sein“).

Tas vyko ir Jono Pauliaus II pontifikato metais. Ne veltui Thomas J. Reese’as vadina šį popiežių „paskutiniuoju absoliučiu Europos monarchu, savo rankose suėmusiu visą legislatyvinę, egzekutyvinę bei judikatyvinę galią“. H. Küngas apgailestauja, kad daug anksčiau nebuvo pradėti tiesti kitoki keliai:

„Juk būtų buvę įmanoma Romos bendruomenei kartu su savo vyskupu pasistengti įtvirtinti tikrą pastoralinį primatą, kaip dvasinę atsakomybę, pašaukimą ir aktyvų rūpestį visuotinės Bažnyčios gerove… Kitaip tariant, primatą, grįstą ne valdžia, o nesavanaudišku tarnavimu, su nuolankiu brolybės jausmu ir atsakomybe Viešpačiui bei Bažnyčiai“.

Nemažai evangelikų jaučia ir pripažįsta tam tikrą pasaulio krikščionijos vienybės poreikį. Neseniai vienas Vokietijos liuteronų vyskupų net siūlė, kad popiežius galėtų būti savotiškas ekumeninis krikščionių atstovas, arba tiksliau, balsas. Tam jis susilaukė vos ne visuotinio kolegų pritarimo. Praeitais metais buvęs liuteronų vyskupas Lohse’ė tiesiai konstatavo, kad „de facto popiežius ir yra visos krikščionijos atstovas“. Ir pats Liuteris 1537 „Šmalkaldo straipsnuose“ (str. 4) svarsto apie galimą kitokį popiežiaus vaidmenį, jeigu šis sugebėtų atsisakyti didžiosios dalies savo valdžios. „Jis būtu reikalingas kaip galva, kurios visi klausytų, idant pasipriešinime eretikų gaujoms išsilaikytų krikščionijos vienybė. Toks vadovas turėtų būti renkamas žmonių [Liuteris čia turi omeny bendruosius konsiliumus] ir žmonių galioje bei jų pasirinkimu keičiamas arba atšaukiamas“. Tačiau Liuteris buvo realistas ir šitokią mintį laikė absoliučiai hipotetine bei nepakankamai naudinga: „Bet ir šitaip krikščionijai nebūtų pagelbėta“.

Jonas Paulius buvo tarnas, tačiau buvo ir valdovas, niekada nenorėjęs atsisakyti nei valdžios, nei galių. Vienintelė išeitis yra ignoruoti tokį valdžios laikymąsi, norint pritarti Taizė įkūrėjo evangeliko R. Schutzo norams: „Negalima tikėtis regimos visų tikinčiųjų bendrystės žemėje, jei nėra ganytojo. Ne ganytojo piramidės viršūnėje, ne galvos – Bažnyčios galva yra Kristus, – bet ganytojo tarp tikinčiųjų.“ Šiandien katalikai šiuo klausimu de jure nepajudėjo nė per plauką, hierarchijos piramidė kaip stovėjo, taip ir tebestovi. Ir, pavyzdžiui, evangeliškos bendruomenės iki šiol nėra laikomos lygiavertėmis bažnyčiomis. Tai puikiai atsispindi ir katalikų vartojamoje leksikoje, kaip, pvz., balandžio 26 iš Vatikano grįžusio kardinolo A.J. Bačkio pasakyme apie santykius su „kitomis krikščionių bendrijomis“ (ne bažnyčiomis).

Todėl bent jau evangelikai mirusiojo popiežiaus tikrai nevertina vienareikšmiškai. Supranta, kad daug kas priklausė ne nuo jo, o apskritai nuo katalikų Bažnyčios, kurios valdymo piramidės viršūnė jis buvo. R. Macaulay, Anglijos „L’Abri“ draugijos įkūrėjas (bei knygos „Būti žmogumi“ bendraautoris) rašo: „Jono Pauliaus II asmenyje, regis, egzistuoja du vienas kitam prieštaraujantys įvaizdžiai – tradicionalistinis ir progresyvusis. Toks daugiareikšmiškumas, mano nuomone, sąlygotas daugiareikšmės pačios katalikybės sistemos“ („The counter-reformation of Pope John Paul II?“, Cambridge Paper, Sept. 2000).
Modernumas ir atvirumas, konservatyvumas ir dogmatiškumas kartu eina tik dėl to, kad tam sąlygas sukuria pati sistema. Pavyzdžiui, Macaulay pateikia išganymo klausimą: viena vertus, tvirtai laikomasi tradicinių dogmų, kita vertus, „humanistinis autoritetas“ (mokymas, vadovaujamas popiežiaus) sukuria sąlygas dogmas aiškinti ir taikyti pagal poreikius. Pavyzdžiui, nekatalikų klausimu išganymas gali būti aiškinamas vienu atveju inkliuzyviškai (ir evangelikai bei netgi nekrikščioniškų religijų atstovai gali būti išgelbėti), kitu ekskliuzyviškai (kad būtum išganytas, turi priklausyti katalikų bažnyčiai arba kodėl konfesiškai mišriose santuokose iki šiol būtina pasižadėti vaikus auklėti katalikiškai?). Macaulay teisingai pastebi, kad lig šiol vienas didžiausių skirtumų tarp katalikų ir evangelikų yra autoriteto suvokimas:

„XVI a. kilusių debatų esmę sudarė ne tiek nuteisinimo per tikėjimą klausimas, – nors jis tikrai buvo vienas svarbiausių – kiek autoriteto klausimas. Tiek tada, tiek dabar pagrindinis dalykas yra principų, pagal kuriuos vertinamas kiekvienas Bažnyčios gyvenimo ir mokymo aspektas, klausimas. Ar tai yra vien Biblija, ar Biblija ir Tradicija? Katalikybės prisirišimas prie Tradicijos smarkiai numenkino Šventojo Rašto autoritetą. Autoritetais laikomi mokymai, kurie neturi jokio pagrindo Biblijoje. Tik šia prasme, šia vienintele prasme katalikų Bažnyčia turi humanistinį autoritetą. Katalikai šiems teiginiams, be abejo, prieštarautų… Žinoma, kaip R. J. Neuhausas teigia, visos krikščionių Bažnyčios turi savo mokymus, kuriuos laiko autoritetingais ir jiems paklūsta. Tradicijos reikalingos ir jų nėra ko neigti. Tačiau evangelikų tradicijos kilusios iš Biblijos ir paklūsta vien jos autoritetui, todėl neturi beveik nieko bendra su Romos Tradicija.“

Kančia

Pastaraisiais metais, o ypač vasario 24 popiežiui atgulus į Džemelio ligoninę, sukilo kalbos apie kančią. Popiežius tapo kančios žmogumi. Daugelį metų pontifiką kankino įvairios ligos, labiausiai Parkinsono. Gyvenimo pabaigoje joks darbas ar normalus bendravimas tapo neįmanomas. Kamerų akivaizdoje pirmą kartą popiežiaus sveikata smarkiai sustreikavo 2003 m. beviešint Slovakijoje, po metų Lurde.

Daugeliui kilo klausimas, kodėl popiežius neatsistatydina? Juk Bažnyčios teisė nuo 1983 (CIC can. 332 § 2) tai leidžia? Tuo labiau, kad vienas popiežius, Celestinas V, tiesa, XIII amžiuje, jau parodė tokį pavyzdį? Regis, modernioji medicina atveria ne tik naujas galimybes, bet ir sukuria naują problemą: Vatikanas, Bažnyčia nenori prarasti vadovo, bet ką daryti, kai vadovas jau nieko nebegali?

Ir, pasirinkdamas sąmoningą kančią, popiežius pasiliko. Bet tai nebuvo PR kančia, kaip Dianos ir Arvydo Gaičiūnų, paskutinėmis popiežiaus gyvenimo dienomis užsišaldžiusių lede. Jų kančia buvo kančia LNK kameroms ir absoliučiai joks ne didvyriškas žingsnis, kaip bandoma teigti. Viskas buvo daroma vardan garbės, išgarsėjimo, pinigų ir ego. Popiežiaus kančia buvo kas kita: tai buvo drąsos kančia, nesigėdijimas kentėti ir pasirodyti silpnam – drąsa pasitinkant mirtį. Visai priešinga moderniojo žmogaus ištižimui tokią sunkią akimirką. Filosofas R. Safranskis pastebi: „Jis mirtį sugražino į žmogaus gyvenimo natūralybę.“

Visas Karolio Wojtylos gyvenimas buvo nusėtas kančios: „Būdamas 20, aš praradau visus, kuriuos mylėjau“. Anksti mirė mama, tėvas, sesuo, brolis. Reiktų pridėti dar ir 1981 gegužės 13 pasikėsinimą. Tačiau geriau suprasime popiežiaus kančią tik tada, jei perskaitysime 1984 parašytą apaštališkąjį laišką „Salvifici doloris“.

Jame daug puikių ir naudingų minčių ne tik katalikams, bet ir evangelikams: „Šventasis Raštas yra didžioji knyga apie kančią“ (6) „Atpirkimas buvo įvykdytas per Kristaus Kryžių, tai yra per jo kančią“ (3) „Jėzus Kristus: Meile nugalėta kančia“ (4 skyrius). Kalbėdamas apie Jobo knygą, popiežius atskleidžia nuodėmės ir kančios santykį:

„Nors kančia iš tikrųjų turi bausmės prasmę, kai ji siejasi su kalte, tačiau netiesa, kad kiekviena kančia yra kaltės padarinys ir turi bausmės pobūdį. Senajame Testamente tai ypatingai įrodo teisiojo Jobo paveikslas. Apreiškimas, kuris yra paties Dievo žodis, visiškai atvirai atskleidžia nekalto žmogaus kančios problemą: kančią be kaltės“ (11).

Įdomių ir evangelikams labai vertingų pastabų autorius pateikia aiškindamas tekstą iš Iz 53 apie Viešpaties tarno kančią. Apie kančios naudą rašoma: „Kančia iš tikrųjų visuomet yra išbandymas – kartais labai sunkus“(23). Toliau priduria:

„Kančioje glūdi tarsi specialus pašaukimas į dorybę, kurią žmogus savo ruožtu turi ugdyti pats. Tai ištvermės dorybė, leidžianti priimti tai, kas vargina ir sukelia blogį. Taip elgdamasis žmogus išlaisvina viltį, kuri palaiko jame įsitikinimą, jog kančia jo nesužlugdys ir neatims iš jo žmogiškajai būtybei būdingo orumo, su kuriuo siejamas ir gyvenimo prasmės suvokimas.“

Žinoma, būtų keista, jei per visą laišką išsilaikytų konfesinis konsensusas. Išties jis pasibaigia ir ypač tuomet, kai pradedama kalbėti apie kančią ir išganymą. Popiežiaus nuomone, kančia gali prisidėti prie išganymo: „Per šimtmečius iš kartos į kartą buvo pastebėta, jog kančioje glūdi ypatinga galia ir malonė, vidujai patraukianti žmogų Kristaus artybėn“ (26). 19 skirsnyje pasisakoma dar aiškiau:

„Atpirkėjas kentėjo vietoj žmogaus ir už žmogų. Kiekvienas žmogus vienaip ar kitaip dalyvauja Atpirkime. Taip pat kiekvienas yra kviečiamas dalyvauti toje kančioje, per kurią buvo įvykdytas Atpirkimas. Jis yra kviečiamas dalyvauti kančioje, per kurią buvo atpirkta ir visa žmogiškoji kančia. Per kančią laimėdamas Atpirkimą, Kristus kartu išaukštino žmogiškąją kančią pakeldamas ją į Atpirkimo lygmenį. Taigi kiekvienas žmogus per savo kančią gali tapti atperkamosios Kristaus kančios dalyviu.“

Kančia traktuojama kaip vertybė, įnešantį savo indėlį į išganymą. Negana to – kančia dalyvauja išganyme, turi išganymo prasmę: „‘Savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia.’ Džiaugsmas kyla atradus kančios prasmę,… suvokti išganingąją kančios prasmę“(1).

Kai šitaip teigiama, kyla keletas klausimų. Juos labai taikliai suformulavo evangelikų teologas T. Schirrmacheris:

„Kas gali papildyti tuos trūkstamus Kristaus vargus ir patirti išganantį jų veikimą: 1) persekiojami krikščionys ir kankiniai, kenčiantys dėl savo tikėjimo liudijimo, 2) visi katalikų Bažnyčiai priklausantys tikintys krikščionys, 3) visi tikintys Kristų, 4) visi kenčiantieji, 5) visi kenčiantys ir nekenčiantys žmonės?“ („Der Papst und das Leiden“).

Savo laiško pradžioje Jonas Paulius kalba apie Kol 1, 24. Tačiau jis užsimoja labai plačiai, dėl ko minėtasis teologas kritiškai pastebi:

„Giliau patyrinėję cituojamus Biblijos tekstus, ypatingai Pauliaus laiškų (pvz., Kol 1, 24), pamatytume, kad apie kančią kalbama ne plačiąja prasme, o siaurąja, būtent apie kančią dėl Jėzaus Kristaus liudijimo. Šioje vietoje būtina pabrėžti, kad liudijančio Kristų krikščionio kančia yra paties Kristaus kančia. Kančios, apie kurią kalba Paulius kaip persekiojamasis ir kankinys, išplėtimas ir pritaikymas kiekvienam kenčiančiam krikščioniui, jau nekalbant apie pritaikymą visiems kenčiantiems žmonėms, mano nuomone, neturi jokio biblinio pagrindo.“

Tad nelieka nieko kito, kaip tik manyti, kad popiežius kančiai išganomąją vertę suteikia dėl to, jog smarkiai praplečia naujatestamentinius tekstus apie krikščionių persekiojimą bei kankinystę ir pritaiko juos visai žmonijai. Bet pats biblinis kontekstas riboja tiek kentėjimo dėl Kristaus, tiek savo kryžiaus nešimo sampratas. Viename Lk 9, 23 komentarų apie savo kryžiaus nešimą rašoma: „Tekste minimas kryžius reiškia ne normalias žmogiškas problemas ir kančias kaip nusivylimai, ligos, skurdas ir mirtis, o tuos dalykus, kuriuos iškentėti, išlaikyti ar prarasti tenka tarnaujant Kristui.“

Taigi velionio popiežiaus paskutiniųjų gyvenimo dienų kančios primena visiems, tarp jų ir evangelikams, apie kančios vietą krikščionio gyvenime. Tačiau popiežius kentėjo, žinoma, ne tik dėl pavyzdžio. Jo kančia turėjo išganomąją prasmę, todėl šiuo požiūriu evangelikams popiežius ne pavyzdys.

T. Schirrmacheris apibendrina:
„Protestantiškajai teologijai stingant Naujojo Testamento kankinystės tekstų dabartinio aktualizavimo ir net, galima sakyti, iš viso trūkstant kankinystės teologijos, …katalikų Bažnyčia yra spėjusi šiuos dalykus smarkiai sureikšminti, išvystyti plačią egzegezę ir tuo pačiu, deja, nueiti net daug per toli. Jų kankinystės suvokimas taikomas visiems krikščionims ir visoms krikščionių kančioms, netgi dar plačiau – visiems žmonėms ir visoms žmonių kančioms. Tad viena vertus, evangelikams šis popiežiaus laiškas yra geras priminimas apie didžiulę biblinės kančios teologijos stoką, kita vertus, katalikiškoji kančios mistika, suteikdama visoms žmonių kančioms išganomąją prasmę, pažeidžia naujatestamentinio liudijimo ribas…“

Panašios nuomonės laikosi ir straipsnio „Kryžius ir krucifiksas – Kokią vietą krikščionio gyvenime užima kančia?“ autorius R. Macaulay (Prizme 95/4 http://www.prizme.lt):

„Protestantizmo kančios nepaisymas yra pritrenkiantis, ypač netolimoje praeityje, kai mūsų visuomenė tapo materialistiškesnė. Kadangi kultūra buvo formuojama pagal technikos ir materialinio pasisekimo galios modelį, tai ir Bažnyčia buvo linkusi atspindėti panašias tendencijas – ji pasikliovė technika evangelizuojant bei plečiant Bažnyčią per daug akcentavo patyrimą ir emocijas, pasireiškiančias kai kuriais ekstaziškais „garbinimais“ ėmė skelbti „sveikatos ir gerovės evangeliją“, kur „tikėjimas“ reiškia gavimą to, ko reikia ir ko nori. Kančia, kaip neatsiejama krikščioniško gyvenimo dalis, beveik visiškai buvo nustumta į antrąjį planą.“

Tačiau ir Kol 1, 24 bei kančią vardan Kristaus Macaulay priskiria išimtinai tik krikščionių persekiojimo sferai:“Žinoma, Paulius nemanė, kad kažko trūksta Kristaus teisėtam kryžiui, jo gelbėjimo nuo nuodėmės darbui. Šis darbas, anot Jėzaus pergalingų žodžių „Atlikta!“, buvo baigtas. Tačiau Kristaus „dvasinio“ kūno, Bažnyčios, kančia yra neužbaigta, nes ji tęsiasi per visą istoriją iki jo šlovingo sugrįžimo (Apd 9, 4: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ – „mane“ reiškia persekiojamą Kristaus Bažnyčią).“

Kas gi yra persekiojimas?
„Mes žinome, kad persekiojimas krikščionims yra normalu. Pirmieji krikščionys buvo dažnai siunčiami myriop. Europoje mirtis dėl religinių įsitikinimų yra beveik nežinoma. Visiškai kitaip yra arabiškame pasaulyje. Tačiau principas visur tas pats: nuodėmingas, Dievo nepažįstantis pasaulis atstumia krikščionis. Praktiškai tai gali atrodyti įvairiai – ignoravimas, niekinimas, susidūrimai bei griežti pokalbiai – ir kaip jau minėjau, netgi mirtis.“

Šiuo požiūriu katalikai ir evangelikai vėl sutaria: „Mūsų, kaip krikščionių, pašaukimas – visuose sunkumuose ir visuose kentėjimuose būti paklusniais Dievui ir vis labiau panašėti į Kristų – imituoti Kristų“.

Išvada: iš Jono Pauliaus II galime pasimokyti tikėjimo tvirtybės, nekonformistiškumo, ištikimybės Dievui ir jo principams. Galime ir turime studijuoti jo raštus – būdami evangelikai, kritiškai, nes ne su viskuo galima sutikti. Velionis popiežius buvo ir yra mums daugeliu atžvilgių pavyzdys, o ypač liudijime to, į kurį mes, krikščionys, turėtume panašėti (Rom 8, 29). Belieka palinkėti sau ir kitiems, kad širdys taip prisirištų prie Kristaus, kaip to norėjo Jonas Paulius II.

Views All Time
Views All Time
2320
Views Today
Views Today
1
0 0