Islamas

Pagrindinė Islamiško gyvenimo savybė – tai dvasinio ir žemiškojo gyvenimo vienovė. Islamas taipogi nepripažįsta kraštutinumų rituale, gyvenime, bei mokslo atsiskyrime nuo religijos.Kiekvienam musulmonui visi gyvenimo aspektai, ar tai bebūtų dvasiniai, ar materialiniai, valstybiniai ar religiniai, visi yra susiję tarpusavyje, todėl kad viskas priklauso tik Alachui. Islamas duoda atsakymus bei rodo tiesų kelią visose gyvenimo srityse: asmeninėje, socialinėje, moralinėje, vyriausybinėje, politinėje, ekonominėje, dvasinėje, ir t.t. Dėl nuosaikumo ir absoliutaus atsidavimo Dievui, Šv.Koranas vadina musulmonus nuosaikia tauta.

Kiekviena diskusija apie islamo karingumą galiausiai nukrypsta į du fundamentalius rūpesčius. Pirma, kiek islamizmas (kuris praktikuojamas prievartai atvirų fundamentalistų musulmonų) įsišaknijęs pranašo Mahometo mokyme ir praktikoje? Ar jis išaukštintų Osamo bin Ladeno poelgį? Antra, ar prievartinius mūsų dienų džihadus sankcionuoja Koranas ir ankstyvų musulmonų vadovų veiksmai? Pats pranašas traukė į daugelį karinių mūšių ir galėjo būti negailestingas priešams, net tiems, kurie užsipuolė jį tik žodžiais. Pradinės jo simpatijos žydams ir krikščionims kaip „Knygos tautoms“ užleido vietą šiurkštesniam elgesiui, kai jie nesilaikė islamo.

Kiekvienas musulmonas tiki į visus Alacho pranašus neteikdamas svarbos ir neišskirdamas nė vieno iš jų. Kiekviena tauta yra turėjusi vieną arba keletą pranašų, siustų Alacho, kad perduotų Jo pranešimą, ir kad būtų pavyzdžiu žmonijai. Šv.Korane minima tik dvidešimt penki pranašų vardais, tačiau čia yra nurodyta,jų yra buvę labai daug. Tarp tų dvidešimt penkių pranašų yra minimi Nojus, Abraomas, Izmaelis, Izaokas, Jokūbas, Mozė, Dovydas, Saliamonas, Jonas, Jėzus, ir, paskutinis, Mahometas, tebūna Dievo taika ir palaiminimas su jais visais. Kiekvienas pranašas buvo siustas tam tikrai tautai, bet pranašas Mahometas (tebūna Dievo taika ir palaiminimas su juo), buvo siustas visai žmonijai. Šis ypatingas pranašo Mahometo kaip paskutiniojo pranašo (tebūna Dievo taika ir palaiminimas su juo) statusas įpareigoja visus musulmonus gerbti Mahometą (tebūna Dievo taika ir palaiminimas su juo) bei gerbti visus pranašus, kurie buvo siusti žmonijai prieš jį. Įrodymų ir požymių, kad Mahometas (tebūna Dievo taika ir palaiminimas su juo) yra Alacho apaštalas, yra daugiau nei tūkstančiai ir visi jie yra suminėti jo biografijoje.

Šios trys interpretacijos kelia gilesnės analizės poreikį. Pirma, turime susigrumti su didžiuliu nepasitenkinimu islamo pasaulyje, tiek dabar, tiek per pastaruosius du šimtmečius. Nuo XIX a. pradžios islame pastebimas vis didėjantis radikalėjimas – ir kaip atsakas į Vakarų kolonializmo paplitimą, ir į musulmonų politinio vyravimo baigtį. Osama bin Ladenas atseka savo radikalizmą nuo gimtosios Saudo Arabijos vahabizmo, judėjimo, kuris prasidėjo nuo reformatoriaus Muhammado ibn ‘Abd al-Wahhabo (1703–1787), islamo įstatymo ir tikėjimo grynumo šalininko. Vahabitai grasino otomanų turkų interesams ir išvien su saudidų dinastija galiausiai ėmė kontroliuoti Meką ir Mediną, švenčiausius islamo miestus.

Be šių stulpų, kiekvienas musulmono veiksmas, kuris yra padarytas sąmoningai ir patenkina Alacho valią, yra taip pat laikomas kaip vienas iš garbinimo aktų. Islamas reikalauja tikėti tik į Alachą, bei jo aukščiausiąją valdžią, kurios dėka žmogus supranta pasaulio reikšmingumą ir savo vietą jame. Šis suvokimas išsilaisvina žmogų nuo baimės ir prietarų bei padeda jam suvokti visagalį Alacho buvimą ir žmogaus įsipareigojimus prieš jį. Tačiau vien tik tikėjimo nepakanka. Tikėjimą turi lydėti atitinkami veiksmai.. Penki Islamo pilioriai ir yra tikėjimo išraiška. Tikėjimas Dievu reikalauja, kad mes žiūrėtumėme į visą žmoniją kaip į vieną, Visagalio Dievo, žmonių kūrėjo ir maitintojo, šeimą. Islamas atmeta idėją apie išrinktuosius, tokius, kaip tarkime, šventieji ar kunigai, formuodamas tikėjimą tik į Dievą ir į gerus darbus, kaip vienintelį kelią į dangų. Tokiu būdu atsiranda tiesioginis ryšys su Dievu, be jokių tarpininkų.

Pagaliau yra požiūris, kad rugsėjo 11-oji simbolizuoja tikrąjį, autentišką islamą – supratimas, priimtas Osamos bin Ladeno ir daugelio jo sekėjų. Jo revoliuciniam įkarščiui netrūksta aiškumo. „Nutartis žudyti amerikiečius ir jų sąjungininkus – civilius ir kariškius – yra asmeninė kiekvieno musulmono pareiga, kas tik gali tai padaryti bet kurioje šalyje, kurioje tai įmanoma“, pasakė jis 1998 metų vasarį. Musulmonų ekstremistai iš Bangladešo, Egipto ir Pakistano taip pat pasirašė jo fatvą, pavadintą „Raginimas kilti į džihadą prieš amerikiečius“. Bin Ladenas ABC News žinių laidos rengėjui praėjusią žiemą pasakė, kad jei reikėtų, dėl sėkmingo smūgio amerikiečių taikiniams jis užmuštų net savo vaikus.

Tai reiškia, kad už mūsų egzistavimo turėtų būti kūrėjas (Dievas). Iš tikrųjų, Alachas (vienintelis tikras Dievas) yra pasakęs mums apie save dieviškame apreiškime, kurį Jis pasiuntė žmonijai. Žmonija yra gavusi šį dievišką apreiškimą per pranašus, kurie buvo išrinkti Alacho, kad perduotų Jo pranešimus žmonijai ir kad būtų gyvais pavyzdžiais savo tautoms. Šitie pranašai buvo siusti žmonijai, kad paaiškintų jai kas yra jos Dievas Kūrėjas, kokia yra šio gyvenimo prasmė, ir kas visiems atsitiks po mirties, ir t.t. Visi pranašai skelbė tą pačią idėją: garbinti tik Dievą. Tačiau pranašų mokymai skiriasi kanoniniais mokymais, kurie buvo priskirti jų tautoms.

Po pradinės islamo kaip taikos religijos pabrėžimo viešumon iškilo antroji interpretacija. Ėmė rastis redakciniai straipsniai, kur į islamą kaip tokį žiūrima ne taip optimistiškai ir kur kas labiau aliarmuojant dėl karingojo islamo užmojo ir gylio. Rašytojas Salmanas Rushdie, dėl kurio ajatola Chomeinis (Khomeini) kadaise išleido įsakymą bausti mirtimi, The New York Times rašė: „Jei tai su islamu neturi nieko bendra, tai kodėl visame pasaulyje vyksta musulmonų demonstracijos paremti Osamai bin Ladenui ir Al Qaedai? Kodėl tie 10 000 kalavijais ir kirviais ginkluotų vyrų susitelkė prie Pakistano ir Afganistano sienos, atsiliepdami į tokio mulos kvietimą į džihadą? Kodėl pirmosios britų karo aukos – trys musulmonai, žuvę besikaudami talibano pusėje? [Islamistai] neapkenčia modernios visuomenės apskritai, kur klestėte klesti muzika, bedievystė ir seksas; ir konkrečiau, bjaurisi ir bijo perspektyvos, kad jų pačių betarpišką aplinką gali vestoksikuoti, ‘apnuodyti Vakarais’ liberalus Vakarų gyvenimo būdas.“

Pasak anglų patarlės: “Tampame tuo, ką valgome”. Iš tiesų, tai, ką valgome ir geriame, turi tiesioginės įtakos mūsų veiklai. Todėl Islamas nubrėžia griežtą ribą tarp tinkamo ir netinkamo maisto. Vienas iš tokių draudimų, padedantis laikytis kūno ir sielos švaros – draudimas valgyti kiaulieną. Pasak gydytojų ir medicinos ekspertų – kiauliena yra žalinga. Jos vartojimas mažina žmogaus dvasinius bei moralinius gabumus. Žmogus – kūno ir sielos derinys. Taigi viskas, kas kenkia vienam, kenkia ir kitam. Vartojama kiauliena pamažu slopina gėdos jausmą, todėl ten, kur ji yra kasdienis maistas, tokios vertybės kaip, kaip skaistybė, drovumas, kuklumas tampa praeities reliktais. Seksualinė laisvė skverbiasi į kultūrą, tampa norma.

Osama bin Ladenas, liūdniausiai pagarsėjęs pasaulio teroristas, musulmonams visur pateikė baisiausią ryšių su visuomene košmarą: rugsėjo 11-ąją kaip islamo paveikslą, įsikūnijimą. Dabar musulmonai turi apibrėžti save santykyje su ta nešlovės diena. Abdulazizas Sachedina, musulmonų mokslininkas iš Virdžinijos universiteto, sakosi neprisimenąs, kada būtų taip nuoširdžiai meldęsis, kad Dievas pasigailėtų musulmonų dėl kaltės už „tokią beprotybę, išlietą ant Niujorko ir Vašingtono… Jaučiau sielvartą ir, ko gero, pirmąkart per visą savo gyvenimą buvau trikdomas minties, kad įvykdžiusieji šį siaubingą terorizmo aktą visai gali būti mano draugai musulmonai. Kaip gali šie teroristai melsti Dievo gailestingumo ir užuojautos, kai savo blogio aktu užtraukė gėdą visai šios didžios religijos ir jos tolerancijos kultūros istorijai?“