Džonas Foksas – istorikas, žinomos “Kankinių knygos” autorius. Ši knyga protestantų vyskupų įsakymu, kaip ir Biblija, buvo padedama bažnyčioje, kad žmonės galėtų ją skaityti.

Džonas Foksas (John Fox) gimė 1517 m. Bostone, Linkolnširo grafystėje, Anglijoje. Anksti neteko tėvo. Jį užaugino motina, kuri po pirmojo vyro mirties ištekėjo antrą kartą. Draugai, pastebėję nepaprastus Fokso sugebėjimus ir talentus, pasirūpino, kad Džonas studijuotų Oksforde, kur vėliau buvo išrinktas Magdalenos koledžo garbės nariu. Universitete tai buvo laikoma didele garbe, o šis vardas buvo suteikiamas labai retai ir tik išskirtiniams bei labai pasižymėjusiems asmenims.

Foksas rašė eiles ir komedijas. Tačiau šiek tiek vėliau pradėjo studijuoti Šventąjį Raštą bei tyrinėti popiežiaus doktrinas. Pamažu ėmė svyruoti Fokso pasitikėjimas ir paklusnumas Romos bažnyčiai. Jis domėjosi senąja ir moderniąja bažnyčios istorija, jos pradžia, progresu ir priežastimis, sukėlusiomis visus tuo metu prasidėjusius neramumus ir religinius prieštaravimus.

Būdamas trisdešimties Džonas Foksas jau buvo išstudijavęs daugelio bažnyčios tėvų raštus lotynų ir graikų kalbomis, nemažai bažnyčios tarybų sprendimų, dekretų. Neblogai mokėjo hebrajų kalbą.

Norėdamas pailsėti nuo įtempto darbo, Foksas naktimis dažnai eidavo pasivaikščioti į netoli koledžo buvusią giraitę—daugelio studentų pamėgtą vietą. Ne vienas studentas tokių naktinių pasivaikščiojimų metu sakydavo girdėjęs Fokso graudžius atodūsius ir karštas maldas. Tokie naktiniai pasivaikščiojimai bei Fokso elgesio pasikeitimas pradėjo kelti įtarimą, jog jis pamažu atsitraukia nuo “Motinos bažnyčios”. Koledže jis buvo priverstas pasiaiškinti dėl keisto elgesio, o kai išsakė savo pažiūras, buvo viešai paskelbtas eretiku ir išmestas iš koledžo.

Džono Fokso draugai labai įsižeidė ir nusisuko nuo jo. Prieglobstį jis rado sero Tomo Lucio namuose, kur buvo paskirtas vaikų mokytoju. Ten jis vedė. Bijodamas popiežiaus inkvizicijų, Foksas norėjo kaip galima greičiau išvykti. Popiežiaus pakalikai nebepasitenkindavo vien viešu žeminimu, jie pradėjo lįsti ir į asmeninį šeimų gyvenimą. Foksas buvo priverstas slėptis arba savo, arba žmonos tėvų namuose.

Kurį laiką Foksas slapstėsi pas uošvį, vėliau išvyko į Londoną, kur jo niekas nepažinojo. Ten jam teko patirti daug sielvarto ir nelaimių, o vienu metu jis vos nenumirė iš bado. Tačiau čia savo malonę apreiškė Dievas. Kai vieną dieną alkanas ir pavargęs Foksas sėdėjo šv. Povilo bažnyčioje, greta jo ant suolo atsisėdo nepažįstamasis ir, mandagiai pasisveikinęs, įdėjo Foksui į delną nemenką sumą pinigų. Paslaptingas nepažįstamasis liepė nenusiminti, sakydamas, jog po kelių dienų išsispręs jo aprūpinimo klausimas. Kas buvo tasai nepažįstamasis, Foksas taip ir nesužinojo. Tačiau po trijų dienų jis gavo Ričmondo hercogienės kvietimą būti grafo Surėjaus vaikų mokytoju. Pats grafas Surėjus kartu su savo tėvu, Norfolko hercogu, tuo metu kalėjo Taueryje. Foksas buvo puikus mokytojas ir visiškai pateisino hercogienės, vaikų tetos, lūkesčius.

Tačiau kai į sostą apgaule atsisėdo karalienė Merė, ji visą valdžią atidavė popiežiaus šalininkams. Tuo metu kai kurie religiniai veikėjai ėmė Foksui pavydėti ir jo nekęsti, nes šis turėjo galingą savo auklėtinio hercogo apsaugą. Aršiausias Fokso priešas tapo Dr. Gardineris, Vinčesterio vyskupas. Nujausdamas žiaurius persekiojimus, Foksas ketino pasitraukti iš karalystės, ir savo ketinimais pasidalino su hercogu. Išgirdęs apie tai hercogas bandė įkalbėti Foksą pasilikti. Hercogo argumentai buvo tokie įtikinantys ir nuoširdūs, jog Foksas nusprendė pasilikti.

Vinčesterio vyskupas, kuris palaikė gerus ryšius su hercogu (mat tik šios kilmingos šeimos dėka jis taip iškilo), pageidavo susipažinti su hercogo senuoju mokytoju. Tačiau hercogas pasistengė, kad šių dviejų asmenų keliai nesusikirstų. Bet kartą, Foksui nežinant, jog namuose vieši vyskupas, jis atsitiktinai užėjo į kambarį, kuriame bendravo hercogas ir Gardineris. Gardineris paklausė, kas buvo tas atsitiktinai užėjęs žmogus. Hercogas tepasakė, jog tai buvo “jo gydytojas, kuris pasielgė šiek tiek nemandagiai. Tačiau jam atleistina, nes jis namuose naujokas, ką tik atvykęs iš universiteto”. “Man jis visai patinka, – atsakė vyskupas, – progai pasitaikius norėčiau jį pamatyti”. Iš vyskupo pasakymo hercogas suprato, jog jo mokytojas atsidūrė pavojuje. Hercogas pats ėmė organizuoti Fokso pabėgimą. Jis pasamdė laivą ir paslėpė mokytoją pas vieną ūkininką, kad Foksas su žmona galėtų palaukti palankaus vėjo ir kuo greičiau išplaukti. Fokso žmona tuo metu laukėsi kūdikio.

Vos Foksai išplaukė, kilo baisi audra, kuri laivą nubloškė atgal į tą patį uostą. O tuo metu Fokso jau visur ieškojo Vinčesterio vyskupo pasiųstas kareivis, kuris turėjo įgaliojimą Foksą sulaikyti ir grąžinti atgal į miestą. Foksui pavyko įkalbėti laivo kapitoną išplaukti, kai tik vėjas bus bent kiek palankesnis. Po kurio laiko keleiviai saugiai išsilaipino Njuporte. Kelias dienas praleidęs toje vietoje, Foksas išplaukė į Bazelį. Čia jis rado nemažai anglų pabėgėlių, kurie iš savo šalies pasitraukė bijodami žiaurių Kruvinosios Merės persekiojimų. Tačiau mirus karalienei Merei viskas sugrįžo į savas vėžes: Anglijoje suklestėjo reformacija, sumažėjo popiežiaus įtaka, ir daugelis protestantų pabėgėlių sugrįžo į savo gimtąją šalį.

Į sostą atėjus karalienei Elžbietai, Merės seseriai, Foksas taip pat grįžo į Angliją, kur rado savo ištikimą ir aktyvų draugą, buvusį savo mokinį Norfolko hercogą. Hercogas pasirūpino, kad Foksas gautų pensiją. O valstybės sekretorius rekomendavo Foksą Jos didenybei, kuri paskyrė Foksą būti Salisberio katedros pastoriumi.

Grįžęs į Angliją, Foksas pradėjo rašyti savo garsiąją knygą apie kankinius. Šis darbas, “Kankinių knyga”, buvo rašomas vienuolika metų. Kad viskas būtų labai tikslu ir neiškraipyta, jis pats rašė ir perrašinėjo tekstą bei jo kopijas. Nuolatinės studijos ir sunkus darbas Foksą labai sekino ir vargino. Jo giminaičiai ir draugai sakė, kad jis labai pasikeitė. Tačiau jis neatsisakė savo studijų ir jas tęsė taip pat intensyviai kaip ir anksčiau.
Popiežiaus šalininkai, matydami, kaip taikliai ir tiksliai Fokso istorijose atskleidžiami jų žiaurumai ir klaidos, griebėsi visokių klastų ir gudrybių, kad tik sumenkintų Fokso reputaciją. Tačiau toks piktavališkumas buvo tik dar labiau viską patvirtinantis ženklas tiek pačiam Foksui, tiek Dievo bažnyčiai. Popiežiaus šalininkų priešiškumas, faktų tikslumas ir neabejotinas faktus pateikusių asmenų autoritetas padarė knygą dar populiaresne ir vertingesne.

Studijuodamas ir tyrinėdamas Foksas neapleido savo, kaip ganytojo, pareigų. Jis rūpinosi kitų žmonių dvasiniais ir materialiniais poreikiais. Žinodami jo sąžiningumą, kilmingi asmenys gana dažnai dovanodavo jam nemažas sumas pinigų, kurias Foksas skirdavo labdarai ir šelpimui.

Dėl neteisybės ir patirtų Kruvinosios Merės persekiojimų Foksas išsižadėjo Romos bažnyčios. Tačiau tikėjimo Kristumi jis neišsižadėjo. Jis pagarsėjo kaip tolerantiškas apaštalas, kuris dėjo visas pastangas, kad tarp protestantų būtų santarvė.

1563 m. Anglijoje prasidėjo baisi maro epidemija. Daugelis dvasininkų apleido savo pareigas, tačiau Foksas nesitraukė. Jis ir toliau teikė pagalbą nelaimės ištiktiesiems. Buvo sakoma, kad jis neatsakydavo nė vienam, kuris prašydavo pagalbos Kristaus vardu. Jo tolerantiška ir gera širdis paveikė net pačią karalienę Elžbietą. Anglijoje buvo atsisakyta mirtimi bausti kitų religinių įsitikinimų žmones. Karalienė labai gerbė šį žmogų ir vadino “Mūsų tėvas Foksas”.

Foksas galėjo džiaugtis savo darbo vaisiais. Jam gyvam esant buvo išleisti keturi jo knygos leidimai. Vyskupų įsakymu ši knyga, kaip ir Biblija, buvo padedama bažnyčioje, kad žmonės galėtų ją skaityti.

Ilgai plunksna tarnavęs bažnyčiai ir pasauliui, būdamas septyniasdešimties metų, Foksas mirė 1587 metų balandžio 18 d.

Parengė Rūta Rušinskienė pagal Dž.Foksas „KANKINIŲ KNYGA“, 16 skyrius.

Views All Time
Views All Time
3275
Views Today
Views Today
1
0 0