Iš tiesų žinau, jog krikščioniui ne valia ką nors prisiekinėti… O pažadėti? Žvelgiant į mūsų menką prigimtį, mes dažnai ką nors prižadam, pažadam, neištesim, ar dalinai ištesim. Kai iš visų jėgų stengiamės pažadą įvykdyti, jis prilygsta mūsų maldai. Ieškodami savo gyvenime Dievo valios, vykdome ją vos pajutę.

Ir kaip svarbu nesuklysti, juk pajutimai, ypatingai būdingi moterims ir merginoms, gali būti apgaulingi. Čia gali kalbėti egoizmas, puikybė ar per didelis savęs vertinimas. Bet kaipgi tada žinoti, kokia yra Dievo valia? Klausai širdies, po truputį nurimsta aistros, egoistiniai troškimai. Tylioje ramybėje ateina tiesa. Tada gali mąstyti apie Dievo valią tau, tau asmeniškai…

Turbūt pagalvosite, kad tai filosofija. Taip, o kaipgi be mąstymo jėgos. Filosofija ir yra išminties meilė arba meilė išminčiai. Tiesa gimsta kalbantis dviese, ieškant Dievo tiesos…

Galima perskaityti begalę dabar leidžiamų tikrai puikių knygų gražiais viršeliais, bet likti apdujusiam nuo informacijos gausos arba nepažintos tiesos. Gerai, jei knyga liko suprasta, jei neliko abejonių ir tau vienam aiški Dievo valia. Kaip minėjau, dar gelbsti pokalbis. Ar pastebėjote, kaip mes mažai kalbamės, o jei kalbamės, tai tuščiai, bijodami atvirumo. Pasiliekame savo išmintį sau, nebelieka nuoširdumo, artimo meilės, kuri kalbėtų, patartų, paguostų, parodytų kelią. Ir taip liekam ieškotojais. Manau, geriausias patarėjas yra tavo atvira širdis Dievo akivaizdoje. Bet dar geresnis patarėjas gali būti kunigas. Ypač abejonių metu. Kunigas išklauso ir pataria. Vertinu gyvą dvasios išmintį. Atgailos sakramentas tame esti nepamainomas.

Views All Time
Views All Time
1111
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn