Šitoje gyvenimo Karalystėje aptarimo vietoje įdėmus skaitytojas gali paklausti: „Ar tik kartais Dievo Karalystė neatrodo per daug žmogiškai?“ Žmonės Karalystėje vis dar gimdys vaikus (Iz 65:23), ir net mirs (Iz 65:20). Tarp šių žmonių vis dar kils nesutarimai, kuriuos spręs Kristus (Iz 2:4), ir pragyvenimui jie turės dirbti žemę, nors tai ir bus daug lengviau negu dabar. Visa tai lyg ir labai nutolsta nuo pažadų, kad teisieji gaus amžinąjį gyvenimą ir Dievo prigimtį, tapę panašūs į angelus, kurie neveda ir nesidaugina (Lk 20:25,36). Atsakymas glūdi tame, jog pirmoji Dievo Karalystės stadija truks 1000 metų. Tai Tūkstantmetis, arba Tūkstančio metų viešpatija (žr. Apr 20:2-7). Šios Tūkstančio metų viešpatijos metu žemėje bus dvi žmonių grupės:

Šventieji – tie iš mūsų, kurie šiame gyvenime priimtinai sekė Kristumi, ir kuriems teismo metu prie teismo krasės bus suteiktas amžinasis gyvenimas. Pastaba: „šventasis“ reiškia „išskirtas“, „pašauktas“ asmuo, ir taip vadinamas kiekvienas tikras tikintysis.
Paprasti, mirtingi žmonės, kurie Kristaus sugrįžimo metu nežinojo Evangelijos, t.y. jie nebuvo atsakingi prieš teismą.
Teismo metu prie teismo krasės gavę Dievo prigimtį, šventieji negalės mirti ar gimdyti vaikų. Todėl žmonių, Karalystėje patiriančių šiuos dalykus, aprašymas taikytinas antrajai grupei – tai tie, kurie bus gyvi Kristaus sugrįžimo metu, bet nebus žinoję Dievo reikalavimų. Teisiųjų apdovanojimas – tapti „karalystę bei kunigais; ir jie viešpataus žemėje“ (Apr 5:10). Karaliai turi kažkam karaliauti, ir jie karaliaus tiems žmonėms, kurie antrojo atėjimo metu nežinojo Evangelijos ir todėl buvo palikti gyvi. Būdami „Kristuje“ mes tapsime jo atpildo dalininkais – tai yra, karaliausime pasauliui: „Tam, kuris nugali… aš duosiu valdyti pagonis; jis ganys juos geležine lazda,- kaip ir aš esu gavęs valdžią iš savo Tėvo“ (Apr 2:26,27).

Dabar Kristaus palyginimas apie minas įgauna prasmę – ištikimi tarnai buvo apdovanoti pavedant jiems valdyti Karalystėje dešimt ar penkis miestus. Dievo kelių pažinimas nepradės tuoj pat plisti Kristui pasiskelbus karaliumi Jeruzalėje; žmonės patys keliaus į Jeruzalę norėdami daugiau sužinoti apie Dievą (Iz 2:2,3). Taip pat prisiminkite, kaip Dan 2:35,44 kalnas (simbolizuojantis Dievo Karalystę) palaipsniui išplinta po visą žemę. Šventųjų pareiga bus skleisti Dievo pažinimą, taigi ir Jo Karalystę.

Kai Izraelis anksčiau buvo Dievo Karalyste, kunigai turėjo pareigą mokyti Dievo pažinimo (Mal 2:5-7). Šiuo tikslu jie buvo išskirstyti po įvairius miestus Izraelyje. Šlovingai atkūrus Karalystę, šventieji perims kunigų vaidmenį (Apr 5:10).

Jei kartais Kristus ateitų šiandien:

Atsakingi mirusieji būtų prikelti ir kartu su atsakingais gyvaisiais paimti prie teismo krasės.
Atsakingi nusidėjėliai būtų nubausti mirtimi, o teisiesiems suteiktas amžinasis gyvenimas.
Teisieji tada valdytų tuos žmones, kurie būtų gyvi, bet neatsakingi prieš Dievą; jie mokytų pastaruosius Evangelijos kaip karaliai ir kunigai (Apr 5:10).
Tai tęsis 1000 metų. Per tą laiką visi mirtingi žmonės išgirs Evangeliją ir todėl taps atsakingi prieš Dievą. Šie žmonės gyvens daug ilgiau ir laimingiau.
Baigiantis Tūkstančio metų viešpatijai prieš Kristų ir šventuosius bus sukilimas, kurį Dievas numalšins (Apr 20:8,9).
Pasibaigus 1000 metų visi mirę per tą laikotarpį bus prikelti teismui (Apr 20:5,11-15).
Nusidėjėliai iš jų tarpo bus sunaikinti, o teisieji gaus amžinąjį gyvenimą ir prisijungs prie mūsų.
Tada Dievo tikslas žemėje bus galutinai pasiektas. Ji bus pilna nemirtingų, teisių būtybių. Dievo Vardas „Jahveh Elohim“ (kas reiškia „Tas, kuris bus apreikštas daugybėje galingųjų“) taps išbaigtas. Niekada daugiau nuodėmė, o tai reiškia ir mirtis, nepasireikš žemėje; tada pažadas dėl žalčio palikuonio sunaikinimo sužeidžiant jį į galvą, bus galutinai įvykdytas (Pr 3:15). Tūkstančio metų viešpatijos metu Kristus turi „karaliauti ir paguldyti po kojomis visus priešus. Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis… Kai jam bus visa pajungta, tuomet ir pats Sūnus nusilenks tam, kuris buvo viską jam pajungęs (Dievui), kad Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 15:15-28).

Tai yra „galas, kai jis perduos Karalystę Dievui Tėvui“ (1 Kor 15:24). Kas bus tada, kai Dievas bus „viskas visame kame“, mums nepasakyta; mes tik žinome, kad turėsime amžinąjį gyvenimą, Dievo prigimtį ir gyvensime garbindami Dievą ir Jam patikdami. Tai yra pagrindas toliau gilintis į tai, kaip viskas atrodys po Tūkstančio metų viešpatijos.

Dievo karalystės evangelijos supratimas yra gyvybiškai svarbus kiekvieno šių žodžių skaitytojo išgelbėjimui. Norėtume paprašyti jūsų dar kartą perskaityti šį skyrių ir cituotas Biblijos vietas.

Dievas nori, kad mes būtume Jo Karalystėje. Viskas, ką Jis sukūrė, skirta ne vien tik Jo kūrybinių sugebėjimų išreiškimui, bet yra sutvarkyta taip, kad mes galėtume iš tikrųjų tame dalyvauti. Krikštas susieja mus su pažadais dėl šios Karalystės. Sunku patikėti, jog krikštas ir po to sekantys keli metai nuolankaus paklusnsmo Dievo žodžiui gali mums atverti duris į tą šlovingą, nesibaigiantį amžių. Bet mes turime tvirtai tikėti visaapimančia Dievo meile. Kokios bebūtų mūsų trumpalaikės problemos, mes tikrai neturime jokios apčiuopiamos priežasties priešintis Evangelijos kvietimui.

„Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?“ (Rom 8:31).

„Šio laikotarpio kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta“ (Rom 8:18).

„Lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visą pranokstančią amžinąją garbę“ (2 Kor 4:17).

Views All Time
Views All Time
1709
Views Today
Views Today
1
0 0