Nuo Abraomo iki Mozės
Abraomas buvo pašauktas iš Uro Khaldėjoje; pirmasis žydas. Gavo iš Dievo pažadus dėl Kanaano žemės ir savo palikuonių. Jis mirė nesulaukęs šių pažadų išpildymo.

Izaokas. Abraomas buvo pasiruošęs paaukoti savo sūnų Izaoką kaip auką. Kadangi Abraomas buvo ištikimas, Dievas priesaika patvirtino Savo pažadus jam. Izaoko pasiryžimas mirti paklustant savo tėvo įsakymui yra Kristaus darbų provaizdis (tipas). Pažadai buvo atnaujinti Izaokui (Pr 26:3-5).

Jokūbas. Izaoko sūnus. Taip pat ir jam buvo pakartoti pažadai. Jis turėjo 12 sūnų. Rubenas buvo vyriausias, Benjaminas – jauniausias. Iš Levio kilo kunigai. Juozapas buvo mylimiausias.

Juozapas. Būdamas jaunas jis du kartus regėjo sapną, kuriame matė save savo brolių valdovu. Pastarieji iš pavydo pardavė jį vergijon į Egiptą. Ten jis tapo valdovu ir suorganizavo javų atsargų kaupimą, kad jų užtektų septyneriems metams bado, kuris apėmė tą sritį. Tuo metu Jokūbas su sūnumis atvyko į Egiptą ir gyveno su Juozapu.Jie ir jų palikuonys gyveno Gošene, Egipto dalyje. Vėliau faraonas ėmė persekioti Izraelio tautą ir padarė juos vergais.

Mozė gimė būtent tuo metu; būdamas kūdikiu jis buvo paslėptas nendrėse, kur jį rado faraono duktė ir įsūnijo. Būdamas jaunu vyriškiu jis nužudė egiptietį, kuris mušė izraelitą. Po to Mozė pabėgo į Midianą, kur 40 metų piemenvo pas Jetro. Tada Dievas pasirodė jam degančiame krūme. Jam buvo liepta eiti pas faraoną ir reikalauti Izraelio išlaisvinimo. Jis darė stebuklingus ženklus kaip įrodymą to, kad jį tikrai siuntęs Dievas. Vis dėlto faraonas neišleido Izraelio. Todėl Egyptui buvo siųsta 10 negandų; pvz. varlės, tamsa, kruša ir galiausiai vyriškos lyties pirmgimių nužudymas. Izraelitai turėjo papjauti avinėlį ir jo krauju apšlakstyti savo namų duris.Tai buvo ženklas to, kaip Jėzaus kraujas gali mus išgelbėti nuo mirties. Ši šventė žinoma kaip Pesach (Velykos).

Išėjimas. Pagaliau izraelitams buvo leista palikti Egiptą.Jie keliavo vedami Dievo angelo debesies stulpe dieną ir ugnies stulpe naktį. Faraono armija vijosi juos iki Raudonosios jūros. Vandenys stebuklingai persiskyrė, leido žmonėms pereiti ir sugrįžo atgal paskandindami egiptiečius. Tada Izraelis keliavo per dykumą pažadėtosios Kanaano žemės link. Dievas davė jiems gerti vandens iš uolos ir kiekvieną rytą būdavo patiekiama duonos manos pavidalu. Kai jie pasiekė Sinajaus kalną, Dievas davė jiems 10 įsakymų ir Mozės įstatymą. Tada jie tapo Dievo Karalyste. Jiems buvo liepta padaryti ypatingą palapinę, pavadinta padangte, kurioje galėtų būti garbinamas Dievas. Jiems buvo paskirtas aukščiausiasis kunigas ir kunigai, kurie galėtų aukoti Dievui jų aukas. Visos padangtės dalys ir kunigystė bylojo apie būsimąją Jėzaus misiją.

Pažadėtoji žemė pagaliau buvo pasiekta. Žmonės išsiuntė 12 žvalgų, iš kurių 10 sugrįžo sakydami, kad užimti Kanaano žemę bus per sunku. Kiti du žvalgai, Jošuė ir Kalebas, pasakė tiesą – žemę būtų galima užimti, jeigu jie patikėtų Dievo pažadais. Kadangi žmonės mieliau priėmė 10 žvalgų nusistatymą, Izraelis turėjo klajoti po dykumą 40 metų, kol mirė visi tie, kuriems išėjimo iš Egipto metu buvo virš 20 metų.

Jošuė buvo Mozės įpėdinis ir įvedė Izraelį į Kanaano žemę. Pirmiausia reikėjo užimti Jeriką, kur gyveno Raaba, ir po to Hajį. Įsitvirtinę žemėje jie laikas nuo laiko buvo valdomi teisėjų, nors jų tikras karalius buvo Dievas. Tai buvo tokie žmonės, kaip Gideonas, Jeftė ir Samsonas. Visi jie išvaduodavo Izraelį iš priešų, jeigu tik izraelitai atgailaudavo dėl savo nuodėmių prieš Dievą. Izraelio istorijoje gausu pavyzdžių kada Izraelis nepaklusdavo Dievui, būdavo baudžiamas leidžiant aplinkinėms tautoms užimti kraštą, po to atgailaudavo už savo nuodėmes, dėl ko Dievas išvaduodavo juos, ir tada jie vėl nusidėdavo. Paskutinis teisėjas buvo Samuelis. Jo laikais Izraelio žmonės atmetė Dievą kaip savo karalių prašydami žmogiško karaliaus, kaip ir tautos aplink juos.

Karaliai. Jų pirmasis karalius buvo Saulius, kuris nors ir pradėjęs gerai, pasirodė esąs blogas žmogus, nepaklustantis Dievo įsakymams, ir be to jis persekiojo Dovydą, kuris po jo mirties tapo sekančiu karaliumi. Dovydas buvo vienas iš geriausių Izraelio karalių. Dievas pažadėjo jam didžius dalykus. Po Dovydo sekė jo sūnus Saliamonas, kurį po geros pradžios nuo tikrojo tikėjimo nugręžė daugybė jo žmonų, kurias jis buvo paėmęs iš aplinkinių tautų. Po jo mirties karalystė suskilo į dvi; 10 giminių sudarė Izraelio karalystę, iš pradžių valdomą Jeroboamo. Kitos dvi giminės, Judo ir Benjamino, sudarė Judo karalystę, iš pradžių valdomą Rehoboamo.

Izraelio karalystė (10 giminių) neturėjo gerų karalių. Jie nuolatos maištavo preš Dievą. Jis siuntė jiems daug pranašų ir prašė juos atgailauti, bet jie to nedarė. Todėl asiriečiai nukariavo juos ir išvarė į nelaisvę. Jie buvo išblaškyti po pasaulį.

Judo karalystė (2 giminės) turėjo keletą gerų karalių (pvz. Asa, Hezekija), bet dauguma taip pat dažniausiai būdavo nepklusnūs Dievui. Todėl buvo atsiųsti babiloniečiai, kurie nukariavo juos ir išvarė nelaisvėn į Babiloną, septyniasdešimčiai metų. Jie niekada daugiau neturėjo karaliaus. Po 70 metų jie sugrįžo į Izraelio žemę vedami Ezdro, Neemijo, Jošuės (to meto Aukščiausiasis kunigas) ir Zerubabelio Valdytojo. Juos valdė pirmiausia Persija, tada Graikija, ir galiausiai Roma. Jie buvo Romos valdžioje kai gimė Jėzus, kurį žydai atmetė, dėl to Dievas pasiuntė romėnus sugriauti Jeruzalės 70 m. po Kr., ir galiausiai visi žydai buvo išvaryti iš Izraelio žemės.

Paskutiniaisiais dešimtmečiais žydai pradėjo grįžti į Izraelio žemę, šitaip dalinai išsipildant Senojo Testamento pranašystėms. Izraelio valstybės atgimimas yra tikras ženklas to, kad Jėzus netrukus sugrįš ir atkurs Izraelio karalystę kaip Dievo karalystę.

Views All Time
Views All Time
1617
Views Today
Views Today
1
0 0