Dievo dvasią apibūdinome kaip Jo jėgą, mintis bei charakterį, kurie Jo dvasios dėka, atsispindi Jo veiksmuose. Šiame skyriuje paminėjome, kaip Dievo dvasia sukūrė pasaulį: „Jo dvasia puošia dangų“ (Job 26:13). Dievo dvasia sklandė viršum vandenų kurdama pasaulį (Pr 1:2). Bet tuo pačiu skaitome: “ Viešpaties žodžiu yra padarytas dangus“ (Ps 33:6). Be to ir Pradžios knygoje Dievo žodis atsispindi kaip visatos kūrėjas, “ Dievas pasakė“ ir viskas įvyko. Taigi Dievo dvasia ryškiai atsispindi Jo žodyje. Taip pat ir mūsų sakomi žodžiai išreiškia mūsų vidines mintis ir norus – mus pačius. Jėzus protingai pastebėjo: „Juk burna kalba iš to, kuo širdis prisipildo“ (Mt 12:34). Tad jeigu mes norime kontroliuoti savo žodžius, pirmiausia turime ištirti savo mintis. Dievo žodis – Jo dvasios/minčių atspindys. Nuostabu, kad turime Biblijoje užrašytus Dievo žodžius ir skaitydami galime pažinti Dievo dvasią ar protą. Dievas tai pasiekė ĮKVĖPIMO dėka. Šis terminas susijęs su žodžiu „kvėpti“:

Į-KVĖP-IMAS
„Dvasia“ reiškia „kvapą“ arba „kvėpavimą“, „įkvėpimas“ – „dvasios pakilimą“. Tai reikštų, kad Dievo įkvėptų žmonių pasakyti žodžiai yra Dievo dvasios žodžiai. Paulius prašė Timotiejaus, kad jis nepamirštų to nuostabaus fakto, kad Biblija išsako Dievo žodžius ir teikia tikrą pažinimą apie Dievą:

„Ir kad nuo mažų dienų žinai Šventuosius Raštus, kurie gali padaryti tave išmintingą išgelbėjimui įsigyti tikėjimu, kuris yra Jėzuje Kristuje. Kiekvienas Dievo įkvėptas Raštas yra taip pat naudingas pamokymui, kaltės įrodymui, pataisymui, ugdymui daryti, kas teisinga, kad Dievo žmogus būtų tobulas (visiškai), paruoštas kiekvienam geram darbui“ (2 Tim 3:15-17).
Tad, jei įkvėpti Raštai gali suteikti pilną pažinimą, mums nereikalinga jokia kita „vidinė šviesa“, pateikianti žinių apie Dievą. Labai dažnai žmonės kalba apie savo jausmus bei pergyvenimus, kaip apie savo Dievo pažinimo šaltinį. Jei žmogaus krikščioniško gyvenimo aprūpinimui užtektų vien tik tikėjimo Dievo įkvėptu žodžiu, nebūtų jokio reikalo ieškoti kitos prasmės mūsų gyvenime. Tačiau, jei tokia reikmė iškyla, tai Dievo žodis nėra pilnai mūsų užvaldęs, – būtent tai Paulius ir teigė. Reikalingas tam tikras tikėjimas, kad laikytum Bibliją savo rankose ir žinotum, jog tai yra Dievo dvasios Žodis. Izraelio tauta įdėmiai studijavo Dievo žodį, kaip ir dauguma „krikščionių“ šiandieną. Įdėmiai perskaitykite šiuos Pauliaus žodžius:

„Juk mes esame gavę Evangeliją, kaip ir anie (Izraelis dykumoje). Bet skelbimo žodis neišėjo jiems į naudą, nes klausytojuose jis nebuvo sujungtas su tikėjimu“ (Žyd 4:2).
Vietoj įtikėjimo Dievo dvasia/žodžiu, kurį mes gauname, yra daug maloniau įsivaizduoti trumpesnį ir tiesesnį kelią: galvoti, kad staiga, netikėtai teisingumo šviesa pati mus apšvies ir padarys priimtinus Dievui, negu, paklusus Dievo Žodžiui, kęsti skausmus šiame gyvenime, ir leisti Šventajai Dvasiai sustiprinti mūsų širdis.

Šis nenoras priimti milžinišką dvasinę jėgą, esančią Dievo žodyje, verčia daugumą „krikščionių“ abejoti Šventųjų Raštų įkvėpimu. Jie galvoja, kad Biblijoje surašyti žodžiai atspindi senų, protingų žmonių mintis. Bet Paulius ryžtingai paneigia tokius neaiškius samprotavimus:

„Taip mes turime juo labiau patikimą pranašų žodį. Jūs gerai darote, kreipdami į jį dėmesį. Pirmoj eilėj jūs turite žinoti tai (tai ir gyvybiškai svarbu), kad jokia rašto pranašystė nėra savarankiškas aiškinimo dalykas, nes ne žmogaus valia kada nors yra atėjusi pranašystė, bet, Šventosios Dvasios varomi, žmonės kalbėjo Dievo įkvėpti“ (2 Pet 1:19-21).
Pirmiausia mes turime tikėti, kad Biblija yra įkvėpta. Tai sudaro Brolių Kristuje tikėjimo pagrindą.

Rašiusieji Bibliją
Labai svarbu tikėti, kad Šventieji Raštai yra įkvėpti. Žmonės, rašiusieji Bibliją, buvo paveikti dvasios, kuri įkvėpė juos, kad užrašinėjami žodžiai nebūtų vien jųjų. Dievo Žodis – tai pamokanti ir pateisinanti (2 Tim 3:16,17) tiesa (Jn 17:17), tad nieko nuostabaus, jei daugelis žmonių jos bijo, kadangi tiesa žeidžia. Matydamas žmonių priešiškumą skelbiamiems Dievo įkvėptiems žodžiams, pranašas Jeremijas nutarė neužrašinėti ir nekalbėti Jo žodžių. Bet kadangi Dievo žodžio užrašinėjimas yra greičiau Dievo nei žmogaus valios rezultatas, tai jis negalėjo tam pasipriešinti. „Iš manęs pasidarė juoko dalykas per visą dieną, visi tyčiojosi iš manęs… Ir tariau: ‘Aš jo nebeatsiminsiu ir nekalbėsiu daugiau jo vardu.’ Bet mano širdyje pasidarė tarsi karšta ugnis, uždaryta mano kauluose; aš alpau, negalėdamas iškęsti“ (Jer 20:7,9).

Panašiai Dievo priverstas Balaamas vietoje prakeikimo palaimino Izraelio tautą (Sk 24:1-13; plg. Įst 23:5). Dievas išsirinko daugelį žmonių skelbti Jo žodį, nors gan dažnai jie nenorėjo tam paklusti. Štai jų sąrašas:

Mozė (Iš 4:10)
Ezekiėlis (Ez 3:14)
Jona (Jon 1:2,3)
Paulius (Apd 18:9)
Timotiejus (1 Tim 4:6-14)
Balaamas (Sk 22:24)
Kaip jau sužinojome iš 2 Pt 1:19-21, Dievo Žodis nėra asmeninės žmonių nuomonės išraiška, bet įkvėpimo rezultatas – rašyti tai, kas buvo jiems apreikšta. Pranašas Amosas mąstė: „Jei Dievas yra kalbėjęs, kad nepranašaus?“ (Am 3:8). Kartais Mozė pamiršdavo savo paties asmeniškumo esmę, kadangi Dievo įkvėpimas buvo labai stiprus: „Ką Dievas yra kalbėjęs Mozėi ir per jį mums įsakęs nuo tos dienos“ (Sk 15:22,23). Šie žodžiai buvo pasakyti paties Mozės (17 c.).

Antrasis įrodymas yra tas, kad Biblijos rašytojai suvokė, jog jie rašo apie tokius dalykus, apie kuriuos jie neturi pilno supratimo. Jie „ieškojo“ teisingo išaiškinimo – „buvo apreikšta, kad ne sau patiems, bet jums patarnavo tais dalykais, apie kuriuos jie rašė“ (1 Pt 1:9-12). Šie žodžiai nebuvo jų pačių interpretacija, jie ir patys bandė suvokti tų žodžių prasmę. Danielis (Dan 12:8-10) , Zakarijas (Zch 4:4-13), Petras (Apd 10:17) tai patvirtina.

Jei šie žmonės buvo tik dalinai įkvėpti, tai mes nežinome tikrojo Žodžio arba Dievo dvasios. Bet jei tai, ką jie rašė, buvo Dievo Žodis, tai iš to seka, kad žmonės, rašiusieji Bibliją, buvo pilnai Dievo dvasios įtakoje, nes kitu atveju, Dievo žodis nebūtų pilnas. Šis suvokimas, kad Dievo Žodis visiškai Jam priklauso , paskatina mus rimtai ir atidžiai skaityti ir paklusti jam. „Visiškai grynas yra tavo posakis, ir tavo tarnas myli jį“ (Ps 119:140).

Taigi, Biblijos knygos yra greičiau Dievo darbas (Jo dvasios dėka), nei žmonių kūryba. Tai įrodo net ir Naujojo Testamento ryšys su Senojo Testamento raštais:

Mt 2:5 kalbama, kaip tai buvo „parašyta per pranašus“ – Dievas rašė per juos.
„Buvo pasakiusi Šventoji Dvasia per Dovydo burną…“ (Apd 1:16). Taip Petras cituoja psalmes: žr. Žyd 3:7).
„Teisingai šnekėjo Šventoji Dvasia per pranašą Jezają“ (Apd 28:25 – štai taip Petras cituoja Izaiją). Lk 3:4 kalbama apie „pranašo Jezajo ištarmių knygą“, o ne apie „Izaijo knygą“.
Todėl žmonės, rašiusieji Bibliją, neturėjo didelės įtakos pirmiesiems krikščionims. Svarbus buvo pats faktas, kad šie žodžiai įkvėpti Dievo dvasios.

Mes užbaigsime šią dalį keletu citatų, parodančių, kad Dievo Dvasia pasireiškia mums per Jo žodį:

Jėzus aiškiai pareiškė: „Žodžiai, kuriuos aš esu jums kalbėjęs, yra dvasia“ (Jn 6:63); Jis kalbėjo Dievo įkvėptas (Jn 17:8; 14:10).
Mes aprašomi, kaip antrąsyk užgimę iš dvasios (Jn 3:3-5) ir Dievo Žodžio (1 Pt 1:23).
„Kareivijų Viešpats savo dvasia siuntė žodžius per… pranašus“ (Zch 7:12).
„Aš paskleisiu jums savo dvasią ir duosiu pažinti jums savo žodžius“ (Pat 1:23) – šie žodžiai atspindi tikrą Dievo žodžio supratimo ir jo jėgos įtaką mums – knygos skaitymas be supratimo neduoda jokios naudos, nes Dievo dvasia/protas mums neatskleidžiamas.
Daugelyje citatų yra ryšys tarp Dievo Dvasios ir Jo Žodžio: „Mano dvasia, kuri yra tavyje, ir mano žodžiai, kuriuos aš įdėjau į tavo burną…“ (Iz 59:21); „Dėlei savo žodžio ir pagal savo širdį“ (2 Sam 7:21); „Aš duosiu į vidų dvasią (tavo širdį – žr. kontekstą)…“; „Aš duosiu savo įstatymą… į jų širdį“ (Ez 36:27; Jer 31:33).
Dievo žodžio galia
Kadangi Dievo dvasia prilygsta ne tik Jo protui/charakteriui, bet ir Jo jėgai, kurios dėka Jis įgyvendina savo mintis, tad reikia tikėtis, kad Jo dvasia-žodis yra ne vien tik Jo proto išraiška, nes tame žodyje slypi dinaminė jėga.

Teisingas šios jėgos įvertinimas gali paskatinti mus jąja pasinaudoti. Bet kokie sumišimo jausmai, susiję su tokiais poelgiais, gali būti paaiškinami mūsų turimomis žiniomis – tik paklusimas Dievo žodžiui garantuos mums tą galią, kuri padėtų, atitolus nuo šio pasaulio dalykų, siekti išsigelbėjimo. Savo gyvenimiška patirtimi dalijosi Paulius:

„Nes aš nesigėdžiu Evangelijos (žodžio); ji juk yra Dievo jėga išgelbėti kiekvienam“ (Rom 1:16).
Ta pati tema gvildenama Luko 1:37:

„Dievui nebus jokio dalyko negalimo“.
Biblijos studijavimas ir jos mokymo pritaikymas mūsų gyvenime yra dinaminis procesas. Jis visiškai nesusijęs su teologų paprastu, akademiniu mokymu, o taip pat su „patogia“ daugumos bažnyčių skelbiama krikščionybe, kur tik trumpai cituojamos kai kurios Biblijos dalys, be jokių pastangų jas suvokti ir vadovautis savo gyvenime. „Gyvas yra Dievo žodis ir paveikus“; „savo jėgos žodžiu“ (Žyd 4:12; 1:3). „Dievo žodį, kuris ir veikia jumyse, tikinčiuosiuose“ (1 Tes 2:13). Savo Žodžio dėka Dievas aktyviai stebi tikrus tikinčiuosius kiekvieną dieną, kiekvieną valandą.

Viena esminių Evangelijos tiesų, kurią jūs studijuojate, yra reali Dievo jėga; ir jeigu jūs leisite jai veikti – ji dalyvaus jūsų gyvenime ir padės jums tapti Dievo vaiku, atskleisdama tam tikrą Dievo dvasios/proto laipsnį, ruošdama jus Dievo dvasinės prigimties gavimui, Jėzui sugrįžus (2 Pt 1:4). Pauliaus skelbimas įvyko „Dvasios ir jėgos parodymu“ (1 Kor 2:4).

Mus supantys žmonės abejotinai tiki Biblija (kaip Dievo Žodžiu), nors tvirtina pažįstą Jėzų. Panašiai jie kalba ir apie savo tikėjimą Dievu, nors nepripažįsta Dievo, kaip realios būtybės, egzistavimo. Vadovaudamiesi savo asmeniniais jausmais ir įsitikinimais ir neigdami Šventųjų Raštų įkvėpimą ir svarbą, jie nepripažįsta Dievo jėgos. Atmintyje iškyla žodžiai iš 2 Tim 3:5: „laiką dievotumo pavidalą, bet užsiginą jo galią“, t.y. Evangelijos žodžio galią.

Mūsų fundamentalizmas pasaulio dažnai išjuokiamas („Tu tuo netiki, ar ne ?!“); tas pats atsitiko Paliui ir jo bendražygiams: „žodis apie kryžių žūstantiems yra paikybė, bet mums,išgelbėmiesiems, jis yra Dievo jėga“ (1 Kor 1:18).

Tai suvokę, ar galime kiekvienas iš mūsų laikyti rankose Bibliją su daug didesne pagarba ir skaityti ją su didesniu noru tam, kad suprastume ir paklustume?

Dievo žmonių požiūris į Jo Žodį
Atidus Šventojo rašto nagrinėjimas parodo, kad žmonės, rašiusieji Dievo Žodžius, ne vien tik prisipažino esą įkvėpti, bet taipogi ir kitus užrašinėtojus laikė dvasios įkvėptais. Viešpats Jėzus išsiskyrė iš visų kitų. Cituodamas Dovydo psalmes, Jėzus pradėjo nuo šitų žodžių: „Dovydas, dvasios įkvėptas…“ (Mt 22:43), parodydamas, kad pripažįsta tą faktą, jog Dovydas kalbėjo įkvėptus žodžius. Taip pat Jėzus kalbėjo ir apie Mozės „raštus“ (Jn 5:45-47), kaip apie įkvėptuosius. Tačiau vadinamieji „aukštieji kritikai“ krikščionys abejojo Mozės raštingumu, nors Jėzaus požiūris aiškiai prieštarauja jų nuomonei. Jis vadino Mozės raštus „Dievo įsakymais“ (Mk 7:8,9). Ta pati negarbingų abejotojų grupė teigia, kad senasis Testamentas yra tik mitas, nors nei Jėzus, nei Paulius taip nemanė. Apie Pietų karalienę Jėzus kalbėjo, kaip apie priimtą istorinį faktą (Mt 12:41); jis nesakė: „Pasakojimas apie Pietų Karalienę…“.

Apaštalų požiūris prilygsta Viešpaties požiūriui. Tokia buvo Petro išvada, kuris sakė, kad jo paties išgirsti Jėzaus žodžiai buvo aptemdyti „labiau patikimu pranašo žodžiu “ (2 Pt 1:19-21). Petras tikėjo, kad Pauliaus laiškai buvo „Raštai“, kaip ir „kiti Raštai“; ši frazė gan dažnai aptinkama Senajame Testamente.Apaštalų darbuose, Laiškuose, Apreiškime Jonui yra daug citatų iš Evangelijų (pvz. Apd 13:51; Mt 10:14). Tai parodo, kad ne tik visi rašiusieji buvo įkvėpti tos pačios Dvasios, bet kad ir Evangelijomis buvo naudojamasi kaip įkvėptomis. Paulius cituoja ir Įst 25:4 (Senajame Testamente), ir Lk 10:4 kaip „Raštą“. 1 Tim 5:18. Paulius atmeta tą nuomonę, kad jo žinios buvo Kristaus, o ne jo paties (Gal 1:11,12; 1 Kor 2:13; 11:23; 15:3). Tai patvirtino ir kiti apaštalai; Jokūbo 4:5 remiamasi Pauliaus žodžiais (Gal 5:17) kaip „Raštu“.

Dievas kalbėjo mums per Kristų, ir nereikia jokio kito apreiškimo (Žyd 1:2). Galima pastebėti, jog Biblija užsimena apie kitus įkvėptus raštus, kurie dabar nėra reikšmingi (pvz. Jašero knyga, Natano, Elijo raštai, Pauliaus raštai Korinte, 3 Jono laiškas, patvirtinantis, kad jis parašė neišlikusį laišką susirinkimui, kuriam pirmininkavo Diotrefis). Kodėl neišliko šie raštai? Akivaizdu, kad jie mums buvo nereikšmingi. Todėl mes galime būti tikri, jog Dievas išsaugojo visa, kas tinka mums.Kartais teigiama, kad Naujojo Testamento knygos palaipsniui buvo priimtos kaip įkvėptos. Tačiau apaštalai tai paneigė. Tuo metu egzistavo stebuklinga Dvasios dovana, galėjusi ištirti laiškus ir žodžius, įkvėpti jie, ar ne (1 Kor 14:37; 1 Jn 4:1; Apr 2:2). Tai reiškia, kad įkvėpti laiškai tuojau pat buvo priimti kaip įkvėpti. Ir jeigu į Bibliją būtų pakliuvęs koks nors žmogaus kūrinys – ši knyga nebūtų autoritetas.

Views All Time
Views All Time
1586
Views Today
Views Today
1
0 0