Kadangi Dievas yra reali būtybė, turinti jausmus bei emocijas, reikia tikėtis, kad kažkokiu būdu Jis norės pasidalyti savais norais ir jausmais su mumis, Jo vaikais, o tuo pačiu, atsižvelgiant į savo charakterį, dalyvauti ir mūsų gyvenimuose. Visa tai Dievas daro „dvasios“ pagalba. Jei mes trokštame pažinti Dievą ir palaikyti asmeninį ryšį su Juo, privalome suvokti, kas yra „Dievo Dvasia“, ir kaip ji pasireiškia.

Nėra lengva tiksliai apibūdinti žodžio „dvasia“ reikšmę. Pvz., jūs dalyvavote vestuvių pokylyje ir sugrįžę komentuojate: „Ten buvo tikrai gera dvasia!“ Tokiu būdu jūs išsakote savo nuomonę apie gerą organizavimą: atmosfera buvo puiki, kiekvienas buvo dailiai apsivilkęs, maistas – gardus, žmonės maloniai bendravo vienas su kitu, nuotaka atrodė nuostabiai ir t.t. Visos šios smulkmenos sudarė vestuvių „dvasią“. Panašiai ir Dievo Dvasia suteikia mums informaciją apie Jį. Hebrajų kalba parašytame Senajame Testamente vartojamas žodis „dvasia“ verčiamas kaip „kvėpavimas“ arba „jėga“; tad Dievo Dvasia yra Jo „kvėpavimas“, pati Dievo esmė, atspindinti Jo protą. 4.3 skyriuje pasistengsime pateikti pavyzdžių, parodančių žodžio „dvasia“ vartojimą kieno nors mintims ar charakteriui apibūdinti. Kad dvasia priskiriama ne vien tik tiesiogiai Dievo jėgai, matome iš laiško Romiečiams 15:19 : „Šventosios Dvasios jėga“.

Ne kartą Biblijoje užsimenama, kad žmogaus mintys atsispindi jo veiksmuose (Pat 23:7, Mt 12:34). Galima su tuo sutikti, netgi trumpai pamąsčius apie mūsų poelgius. Mes kažką mąstome, o po to tai atliekame. Mūsų „dvasia“ ar mintys gali išreikšti net ir tokį faktą, kad esame alkani ir norime valgyti. Įėję į virtuvę, pastebime bananą. Mūsų „dvasios“ noras išpildomas veiksmo dėka – mes ištiesiame ranką, paimame bananą, nulupame jį ir suvalgome. Šis paprastas pavyzdys parodo, kad hebrajiškas žodis „dvasia“ kartu reiškia kvėpavimą ar mintį bei jėgą. Mūsų dvasia, mūsų esmė priskiriama mūsų mintims ir tuo pačiu mūsų poelgiams, kuriais įgyvendiname tas mintis ar charakterį, esančius mumyse. Lygiai tas pats yra Dievo Dvasia, tik ji egzistuoja žymiai aukštesniame lygmenyje. Tai jėga, kurios dėka Dievas atskleidžia savo paties esmę, charakterį bei tikslą. Dievas galvoja ir kartu veikia: „Iš tikrųjų taip bus, kaip aš maniau, ir kaip savo mintyse nutariau, taip įvyks“ (Iz 14:24).

Dievo jėga
Daugumoje pastraipų Dievo Dvasia aiškiai sutapatinama su Jo jėga. Kad sukurti visatą: „Dievo Dvasia sklendeno viršum vandenų“ (Pr 1:2,3).

Dievo Dvasia buvo jėga, sukūrusi viską aplinkui. „Jo dvasia puošia dangų ir Jo rankai tvarkant padarytas vinguriuotas žaltys“ (Job 26:13). „Viešpats žodžiu yra padarytas dangus ir Jo burnos kvėpimu visa Jo kareivija“ (Ps 33:6). Taigi Dievo Dvasia yra apibūdinama kaip:

Jo kvėpavimas
Jo žodis
Jo ranka.
Iš to seka, kad tai – jėga, kurios dėka Jis viską pasiekia. Taip, Dievo valia, tikintieji gimsta iš naujo (Jn 1:13), t. y., Jo dvasia (Jn 3:3-5). Jo valia patenkinama dalyvaujant dvasiai. Mes skaitome apie pasaulio sukūrimą: “ Tu kvėpi savo dvasią – jie sukuriami; taip tu atnaujini dirvos veidą“ (Ps 104:30). Ši dvasia / jėga yra visos kūrinijos atrama. Nesunku suprasti, kad šis tragedijų kupinas pasaulis yra nepakeliamas be aktyvaus Dievo dvasios dalyvavimo. Vienas iš pranašų primena pavargusiam nuo šio pasaulio Ijobui: „Jei pakreiptų į jį savo širdį, patrauktų prie savęs jo dvasią ir kvapą, kiekvienas kūnas žūtų vienu kartu ir žmogus vėl pavirstų į pelenus“ ( Job 34:14,15). Sunkumų prislėgtas Dovydas prašė Dievo paremti jo Dvasią, t. y. išsaugoti jo gyvenimą (Ps 51:11).

4.3 skyriuje matysime, kad toji dvasia, duota mums ir visai kūrinijai, yra tai, kas palaiko mūsų gyvybę. Savyje turime Dievo dovanotą „gyvenimo dvasios kvėpavimą“ vos tik mums užgimus (Ps 104:10; Pr 2:7). Mūsų Viešpats -„kūno dvasios Dievas“ (Sk 27:16; Žyd. 12:9). Jei Dievas yra gyvybiška jėga, palaikanti visą kūriniją, tai Jo dvasia egzistuoja visur. Dovydas kalbėjo, kad, kur tik jis beeidavo, Dievas visada buvo su juo. Dėka savo dvasios/jėgos, Jis galėjo ištirti visas Dovydo mintis bei proto kerteles. Taigi Dievo dvasia – tai priemonė, kurios pagalba Jis gali egzistuoti visur, nors iš tiesų Jis viešpatauja danguje.

„Tu žinai mane, kai aš sėdžiu ir kai aš keliuos, tu supranti mano mintis iš tolo… Kur aš eisiu tolyn nuo tavo dvasios? Jei gyvenčiau jūros gale, ir tenai tavo ranka ves mane ir laikys ( t.y. dėka dvasios) tavo dešinė “ ( Ps 139:2,7,9,10).
Tikslus suvokimas atskleidžia mums Dievą kaip galingą, aktyvią būtybę. Daugelis žmonių užaugo silpnai tikėdami į Dievą,iš tikrųjų „Dievas“ yra tik idėja jų galvoje, juoda dėžė smegenyse. Tiktai tikrojo Dievo pažinimas ir Jo buvimo mus supančioje aplinkoje (dėka Jo dvasios) įvertinimas gali visiškai pakeisti mūsų požiūrį į gyvenimą. Esame apgaubti dvasios, jaučiame jos įtaką. Ji mums atskleidžia Dievą. Dovydas yra pasakęs: „Labai nuostabus yra man šis žinojimas, labai aukštas, aš jo nesuprantu“ (Ps 139:6). Kartu su pažinimu atsiranda atsakomybė. Turime susitaikyti su tuo faktu, kad mūsų protas ir veiksmai pilnai matomi Dievo. Privalome tai turėti omenyje, kai mąstome apie savo padėtį Jo atžvilgiu, ypatingai galvojant apie krikštą. Svarūs Dievo žodžiai, pasakyti Jeremijui, gali būti priskiriami ir mums: „Ar gali žmogus taip pasislėpti, kad aš jo nematyčiau?- sako Viešpats. Argi aš nepripildau (dvasios dėka) dangaus ir žemės“ (Jer. 23:24).

Šventoji Dvasia
Įsitikinome, kad Dievo dvasia yra per daug plati sąvoka, kad ją suprasti; tai Jo protas, charakteris, o taipogi jėga, įgyvendinanti Jo mintis veiksmuose. „Ką žmogus mąsto savo širdyje, toks jis ir yra“ (Pat 23:7); tuo pačiu Dievas yra Jo mintys, kitaip sakant Jis yra Jo dvasia (Jn 4:24). Tačiau tai nereiškia, kad Dievas nėra asmenybė (žr. 1-ąjį Papildymą). Tam, kad suvoktume Dievo dvasios beribiškumą, kartais naudojamės Jo „Šventąja Dvasia“.

„Šventosios Dvasios“ terminas išimtinai naudojamas tik Naująjame Testamente. Apaštalų darbų 2-oje dalyje aprašomas apaštalų pripildymas Šventąja Dvasia Sekminių dieną. Petras aiškina tai kaip Joėlio pranašystės išsipildymą: „savo (Dievo) Dvasios išliejimą“ (Apd 2:17). Vėlgi, Luko 4:1 skaitome, kad Jėzus „pilnas Šventosios Dvasios“ sugrįžo prie Jordano; vėliau, toje pačioje dalyje, Jėzus cituoja Izaijo 61 dalies žodžius: „Viešpats dvasia ant manęs“. Abiem atvejais (ir daugeliu kitų) Šventoji Dvasia prilyginama „Dievo Dvasios“ terminui, naudojamam Senajame Testamente.

Atkreipkime dėmesį, kaip toliau pateikiamose citatose Šventoji Dvasia sutapatinama su Dievo jėga:

„Šventoji Dvasia ateis ant tavęs (Marijos), ir Aukščiausiojo jėga apdengs tave šešėliu“ (Lk 1:35).

„Šventosios Dvasios jėga… ženklų ir stebuklų jėga, Šventosios dvasios jėga“ (Rom.15:13,19)

„Mūsų Evangelija (skelbimas) atėjo… su jėga, ir Šventąja Dvasia“ (1 Tes 1:5).

Šventosios Dvasios pažadas buvo skelbiamas pranašams, jiems „apsirengus jėga iš aukšto“ (Lk 24:49).

Jėzus buvo „pateptas Šventąja Dvasia ir jėga“ (Apd 10:38).

Paulius galėjo paremti savo skelbimą dėka nepaneigiamo Dievo dvasios pasireiškimo: „Mano kalba bei mano skelbimas įvyko dvasios ir jėgos parodymu“ (1 Kor 2:4).

Views All Time
Views All Time
2142
Views Today
Views Today
1
0 0