Biblijoje randame didingą ir šlovingą mokymą apie tai, kad Dievas yra realus ir apčiuopiamas asmuo su kūnu, išoriškai panašiu į mūsų pačių kūną. Taip pat viena esminių krikščionybės dogmų yra teiginys, kad Jėzus – Dievo Sūnus. Jeigu Dievas neegzistuotų fiziškai, tai Jis negalėtų turėti sūnaus, kuris būtų „jo esybės paveikslas“ (Žyd 1:3). Dar daugiau, tampa sunku užmegzti su „Dievu“ gyvus asmeninius santykius, jeigu „Dievas“ – tik kažkokia idėja mūsų galvoje, arba tiesiog dvasios dvelksmas kažkur kosmoso platybėse. Tragiška yra tai, kad dauguma religijų turi kaip tik tokį nerealų ir neapčiuopiamą Dievo suvokimą.

Dievas yra daug galingesnis ir didingesnis negu mes, todėl suprantama, kodėl aiškūs pažadai, kad galų gale mes pamatysime Dievą, yra kliūtis daugelio žmonių tikėjimui. Bet toks tikėjimas įmanomas, jeigu mes pažįstame Dievą ir tikime Jo žodžiu:
„Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.“ (Mt 5:8)
„Žiūrėkite,kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės (netgi dabar) Dievo vaikai… mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad kai pasirodys (apreikš Save), būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra.“ (1Jn 3:1,2)
„Dievo tarnai garbins jį (Dievą). Jie regės jo veidą ir jų kaktose bus jo vardas (Dievo vardas – Apr 3:12)“ (Apr 22:3,4)

Jegu mes iš tikrųjų patikėsime šia nuostabia viltimi, tai mūsų gyvenimas iš esmės pasikeis:
„Siekite santaikos su visais, siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties.“ (Žyd 12:14)
„Mes… matysime jį tokį, koks jis yra. Kiekvienas, kas turi jame tokią viltį, skaistina pats save, nes ir jis yra skaistus.“ (1 Jn 3:2,3)

Šiame gyvenime mes suvokiame savo Dangiškąjį Tėvą labai paviršutiniškai, bet netgi ir šio gyvenimo gūdžioje tamsoje mes galime tikėtis, kad galų gale susitiksime su Juo. Matydami Jį fiziškai, mes, be abejo, atitinkamai geriau suvoksime Jį ir protiškai. Šitaip Ijobas, netgi kentėdamas baisias kančias, galėjo džiaugtis tais grynai asmeniniais santykiais su Dievu, kuriuos jis pilnai patirs paskutiniąją dieną:

„ir vėl būsiu apvilktas savo oda, ir savo kūne aš matysiu savo Dievą. Aš pats jį matysiu, ir mano akys išvys, o ne kitos.“ (Job 19:26,27)

Ir dar vienas skausmų ir negandų varginamas žmogus – apaštalas Paulius – sušuko:

„Dabar mes lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį.“ (1 Kor 13:12)

Įrodymai Senajame Testamente
Šie Naujojo Testamento pažadai yra paremti solidžiais Dievo asmeniškumo ir kūniškumo įrodymais, randamais Senajame Testamente. Neperdėsime pasakę, kad norint teisingai suprati Biblija pagristą religiją, svarbiausia yra suvokti Dievo prigimtį. Visur Senajame Testamente apie Dievą kalbama kaip apie asmenį; asmeniniai santykiai su Dievu, apie kurios kalbama tiek Senajame, tiek ir Naujajame Testamentuose, yra tikrosios krikščioniškos vilties nepakartojama ypatybė. Žemiau pateikiame keleta svarių Dievo asmeniškumo ir kūniškumo įrodymų:

– „Ir [Dievas] tarė: ‘Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir mūsų panašumą’.“ (Pr 1:26). taigi žmogus yra padarytas pagal apsireiškiančio per angelus Dievo paveikslą ir panašumą. Čia negali būti kalbama apie žmogaus protą, nes mūsų protai iš prigimties yra visiškai nutolę nuo Dievo ir daugeliu atžvilgių priešiški Jo teisingumui: „Nes mano mintys – ne jūsų mintys ir mano keliai – ne jūsų keliai, sako Viešpats. Nes kaip dangus aukštai nuo žemės, taip aukštesni mano keliai už jūsų kelius ir mano mintys – už jūsų mintis.“ (Iz 55:8,9). Todėl Dievo paveikslas ir panašumas, kurį mes turime, turi būti kūniškas paveikslas. Kada tik angelai buvo matomi žemėje, visada rašoma, kad jie atrodė kaip žmonės; pvz. Abraomas priėmė į svečius angelus pats to nežinodamas ir galvodamas, kad tai paprasti žmonės. Mes sutverti pagal Dievo paveikslą, todėl mes tikrai galime kažką sužinoti apie tą tikrąjį objektą, kurio paveikslais esame. Taigi Dievas, kurio panašumas mes esame, nėra kažkas tokio neaiškaus, ko mes negalime net įsivaizduoti.

– Ir patys angelai yra Dievo atspindys. Todėl Dievas galėjo pasakyti apie Mozę: „Su juo aš kalbuos burna į burną, ir jis mato Viešpatį atvirai“ (Sk 12:8). Čia kalbama apie tai, kaip Mozei buvo duodami nurodymai per angelą, kuriame buvo Viešpaties vardas (Iš 23:20,21). Jeigu angelas buvo panašus į Viešpatį, reiškia Dievo išvaizda yra tokia pati, kaip ir angelų – t.y. Jo kūno forma yra kaip ir žmogaus, nors prigimtis be galo aukštesnė už kūną ir kraują. „Ir Viešpats kalbėjosi su Moše veidas į veidą, kaip paprastai žmogus kalbasi su savo prieteliu.“ (Iš 33:11; Įst 34:10). Viešpats apsireiškė savo angeluose, ir jų veiduose ir burnose atsispindėjo paties Viešpaties veidas ir burna.

– Kadangi mes esame Dievo paveikslas, tai „jis žino, kokia mūsų prigimtis“ (Ps 103:14); Jis nori, kad mes suvoktumėm Jį kaip asmenį, kaip Tėvą į kurį galime kreiptis. Todėl aišku, kodėl taip dažnai aiškinama apie Dievo rankas, akis ir pan. Jeigu Dievas būtų tik dvasios gniužulas kur nors danguje, (o juk atmetę Dievo asmenškumą, mes galime Jį įsivaizduoti tik taip), tada šie aiškinimai tik klaidina ir neduoda jokios naudos.

– Dievo gyvenamosios vietos aprašymai aiškiai rodo, kad Jis turi buveinę kaip asmuo: „Dievas danguje“ (Koh 5:1); „Viešpats pažvelgė iš savo aukštos šventovės,pažvelgė iš dangaus žemėn“ (Ps 102:20); „Tu išklausysi danguje, savo gyvenamojoje vietoje“ (1 Kar 8:39). Galima surasti dar tikslesnių aprašymų, kur sakoma, kad Dievas turi „sostą“ (2 Krn 9:8; Ps 11:4; Iz 6:1; 66:1). Vargu ar taip būtų kalbama apie neapibrėžtą dvasią, egzistuojančia kur nors dangaus platybėse.

Izaijo knygos 45 skyriuje daug kalbama apie asmenišką Dievo dalyvavimą savo tautos reikaluose: „Aš Viešpats, ir nėra kito… Aš Viešpats, kurs visa tai darau… Aš Viešpats, sutveriu jį. Vargas tam, kuris prieštarauja savo kūrėjui… mano rankos ištiesė dangus… Gręžkitės į mane ir būsite išgelbėti jūs, visi žemės kraštai.“ Paskutinis išsireiškimas ypač aiškiai patvirtina Dievo asmens egzistavimą – Jis liepia žmonėms pažvelgti į Jį tikėjimo akimis ir suvokti Jo tikrąjį egzistavimo būdą.

– Dievas yra apreikštas mums kaip atleidžiantis Dievas. Bet atleidimas gali būti gaunamas tik iš asmens; tai protinis veiksmas. Štai Dovydas buvo vyras pagal Dievo širdį (1 Sam 13:14), taigi Dievas turi protą (širdį), o tai yra būdinga ir žmogui, nors šiaip jau iš prigimties žmogus nėra pagal Dievo širdį. Pradžios knygoje 6:5,6 sakoma: „Dievas… gailėjosi, kad buvo sutvėręs žmogų ant žemės, ir… širdies gilumoje tarė…“. Ši ir kitos panašios eilutės atskleidžia, kad Dievas yra jaučianti, sąmoninga Būtybė, o ne sunkiai suvokiamas Dvasios gniužulas ore. Tai padeda mums suprasti, kada mes galime patikti ar nepatikti Jam, panašiai kaip vaikai prigimtiniam tėvui.

Jei Dievas nėra asmuo…
Jeigu iš tikrųjų Dievas nėra asmuo, tada sunku suprasti dvasingumo idėją. Jei Dievas yra absoliučiai teisingas, bet nematerialus, tada mes vargu ar galime suvokti Jo teisingumo pasireiškimą žmogiškose būtybėse. Nuo tiesos atitolę krikščionis ir žydai įsivaizduoja, kad Dievo teisingumas pasireiškia mūsų gyvenimuose per miglotai suvokiamą „šventąją Dvasią“, kuri kažkaip padaro mus protiškai panašiais į Dievą ir priimtinais Jam. Atvirkščiai, jeigu mes suvokiame egzistuojant Dievo asmenį, tada Jo padedami ir Jo žodžio veikiami mes galime tobulinti savo asmenybes ir išvystyti savyje Dievo savybes.

Dievo tikslas yra apsireikšti didelėje daugybėje pašlovintų būtybių. Jo atmintinas vardas, Jehovah Elohim, tai rodo („Tas, kuris bus galinguosiuose“ – apytikslis vertimas). Jei Dievas nėra asmuo, tada tikinčiųjų apdovanojimas turėtų būti panaši beasmenė egzistencija. Tačiau paskaitę tikinčiųjų apdovanojimo aprašymus, pamatysime, kad žemėje būsiančioje Dievo Karalystėje jie egzistuos apčiuopiamai, kūniškai, bet nebus daugiau varginami žmogiškos prigimties silpnybių. Ijobas ilgėjosi „paskutiniosios dienos“, kada jo kūnas bus prikeltas (Job 19:25-27); Abraomas bus vienas iš miegančiųjų žemės dulkėse, kurie „pabus… amžinam gyvenimui“ (Dan 12:2) ir pagal pažadą gaus paveldeti amžinon nuosavybėn Kanaano žemę, o tai juk yra fiziškai egzistuojanti vieta (Pr 17:8). „Tedžiūgauja šventieji… tesilinksmina savo pataluose… kerštui daryti pagonyse.“ (Ps 132:16; 149:5,7). Dėl žydų ir pagonių nesugebėjimo suprasti panašius aprašymus (o juk pažadai Abraomui suprastini pirmiausia tiesiogine, materialia prasme) atsirado klaidingas įsivaizdavimas, kad „nemirtinga siela“ yra tikroji žmogaus egzistavimo forma. Tokia idėja neturi visiškai jokio biblinio pagrindo. Dievas yra nemirtinga, šlovinga būtybė, ir Jis vykdo savo planą, kad vyrai ir moterys galėtų būti pašaukti gyvenimui Jo būsimojoje Karalystėje, kuri bus šioje žemėje, ir taptų Jo savybių, išreikštų kūniškoje formoje, dalininkais.

Turėtų būti aišku, kad garbinimas, religija ar asmeniniai santykiai su Dievu negali būti prasmingi nesuvokus, kad Dievas yra asmuo, o mes esame fizinis Jo atvaizdas, nors ir labai netobulas, ir turime vystyti savyje Jo protinį atvaizdą tam, kad Dievo Karalystėje galėtume gauti visą Jo fizinę pilnatvę. Dabar daug prasmingesnėmis ir paguodžiančiomis tampa eilutės, kuriose apie Dievą kalbama kaip apie mylintį Tėvą, auklėjantį mus, kaip tėvas auklėja savo sūnų (pvz. Įst 8:5). Mes skaitome apie Kristaus kančias: „Viešpats norėjo sulaužyti jį kentėjimu“ (Iz 53:10), nors kitoje vietoje randame parašyta: „Šaukiau į savo Dievą; Ir jis išgirdo… mano balsą, ir mano šauksmas įėjo į jo ausis.“ (Ps 18:7). Dievas pažadėjo Dovydui palikuonį, kuris turėjo būti Dievo sūnumi, ir šito dalyko įvykdymui reikėjo stebuklingo žmogiškos būtybės gimimo; bet jei Dievas nebūtų asmuo, jis negalėtų turėti sūnaus.

Teisingas Dievo supratimas yra tarsi raktas, atveriantis daugelį kitų gyvybiškai svarbių Biblijos mokymo sričių. Bet vienas melas atveda prie kito melo, taigi ir klaidingas Dievo suvokimas iškraipo visą teisingą mokymą, pateiktą Raštuose. Jeigu šiame skyriuje pateikti aiškinimai jus įtikino, bent jau dalinai, tada iškyla klausimas: „Ar tikrai jūs pažįstate Dievą?“. Taigi dabar mes toliau panagrinėsime Biblijos mokymą apie Jį.

Views All Time
Views All Time
1429
Views Today
Views Today
1
0 0