Lietuviai nėra žinomi kaip dideli šventųjų garbintojai. Be Marijos, turbūt joks kitas dangaus gyventojas nesusilaukė didesnės pagarbos, nebent šv. Pranciškus Asyžietis. Tiesa, nemažą dėmesį yra užsitarnavęs šv. Antanas Paduvietis, kurio vardadienį švenčiame birželio 13 dieną.

Apie šį šventąjį literatūros nėra daug, o lietuvių kalba jos iš viso nėra. O vis dėlto tas Paduvietis buvo dėmesio vertas vyras. Jis gimė pasiturinčioje šeimoje maždaug prieš 800 metų (1195 m.) Portugalijoje, Lisabonos mieste, ir buvo pakrikštytas Ferdinando vardu. Dar būdamas paauglys, Ferdinandas pajuto pašaukimą dvasiniam gyvenimui ir įstojo į Augustinijonų vienuoliją. Turėdamas didelių gabumų, net nesulaukęs 24 metų, jis gavo aukščiausius teologijos ir kanonų teisės magistro laipsnius. Ferdinandas buvo įšventintas į kunigus ir skirtas profesūrai.

Tuo metu Pietų Europos dalis išgyveno dvigubą krizę. Viena buvo Afrikos arabų, vadinamųjų saracėnų, sukelta tautinė ir kultūrinė krizė. Jie buvo užėmę Ispaniją bei dalį Portugalijos ir ten valdė net 150 metų. Arabų kultūros pėdsakų ispanų ir portugalų architektūroje, muzikoje bei menuose liko visiems laikams. Antra Europos krizė buvo religinio pobūdžio. Ji Portugalijoje ypač stipriai pasireiškė, kadangi į politines intrigas buvo įsivėlę net dvasininkai, kuriems vadovavo Augustinijonų vienuolija. Šie kartu su maištininkais ir karaliumi pasiskelbusiu Alfonso Henriques sukilo prieš teisėtą valdžią, bažnytinę tvarką ir net prieš patį popiežių Inocentą II. Šis viešai ekskomunikavo ne tik karalių, bet ir augustinijonų abatą.

Tie įvykiai jaunąjį Ferdinandą labai paveikė. Jis panoro palikti viską – mokslus, profesūrą ir net savo vienuoliją, o savo gyvenimą pašvęsti Evangelijos skelbimui misijose. Tą jo mintį sustiprino vienas nelauktas įvykis. Už mėginimą atversti saracėnus Maroke buvo nukankinti penki jauni pranciškonai. Prašant karalienei Urrakai, Maroko sultonas sutiko jai atiduoti misionierių kūnus. Jie buvo pervežti į Portugaliją ir, dalyvaujant tūkstantinėms minioms, iškilmingai palaidoti. Tas įvykis Ferdinandui padarė neišdildomą įspūdį. To laiko kronika yra užregistravusi jo žodžius: „O, kad Aukščiausiasis mane apdovanotų kankinio vainiku!.. O, kad aš galėčiau atsiskirti su šiuo pasauliu tokia palaiminta mirtimi!..“

Gavęs reikalingus leidimus, Ferdinandas perėjo į Pranciškonų ordiną ir gavo Antano vardą. Netrukus jis buvo išsiųstas į Maroko misijas, bet ten sunkiai susirgo ir norėjo grįžti atgal į Portugaliją. Bet Viduržemio jūroje kilusi audra jo laivą sudaužė, o jį patį išmetė į Sicilijos salos pakrantę. Taigi Antanas atsidūrė Italijoje, kurioje jam buvo lemta išplėtoti savo veiklą ir net ten mirti.

Italijos pranciškonai greitai pastebėjo jauno užsieniečio Antano erudiciją, Šv. Rašto pažinimą, filosofinės bei teologinės minties gelmę bei nuostabią iškalbą ir jį paskyrė į misijas. Bet ne į Maroką ir ne pas saracėnus. Jis skiriamas kovoti su Šiaurės Italijoje ir Pietų Prancūzijoje įsitvirtinusiais katarų, albigenzų ir valdenzų eretikais, kurie kovojo ne vien tik prieš Bažnyčios tvarką ir tikėjimo tiesas, bet ir prieš patį popiežių. Eretikai dažniausiai buvo gerai išsilavinę filosofai, teologai ir Šv. Rašto žinovai. Neretai jų iškiliausi atstovai buvo kunigystes ir vyskupijas metę dvasininkai. Su tokiais galėjo kovoti tik labai gerai parengti misionieriai. Toks buvo naujasis pranciškonas Antanas. Jo žodžio ir asmeninio gyvenimo pavyzdžio jėgai nebuvo įmanoma atsispirti. Bet jo vieno – negana. Jam reikėjo talkos. Stiprios talkos. Bet iš kur jos gauti?

Norėdamas rasti pagalbininkų, Antanas labai savitu būdu ėmėsi veiklos. Misijas jis pradėjo ne tiek pamokslais ir tais laikais madingomis viešomis poleminėmis diskusijomis, kurioms labai sėkmingai vadovaudavo, – kiek intensyviu diecezinių ir vienuolynų kunigų rengimu. Jo nuomone, dvasininkų filosofinis ir teologinis pasirengimas jokiu būdu neprilygo to meto atsakingam ir labai komplikuotam sielovados darbui. Tam tikslui jis Šiaurės Italijoje ir Pietų Prancūzijoje įsteigė daugiau nei 20 aukštųjų filosofijos-teologijos mokyklų. Bolonijos mieste tokią mokyklą jis įkūrė tiesioginiu Šv. Pranciškaus potvarkiu. Tai rodo, kad gandas, jog Asyžiaus šventasis buvęs priešiškas savo brolių mokslinimuisi, yra netiesa.

Bolonijos mokslo įstaiga pasižymėjo stipriu scholastiniu metodu ir ortodoksine doktrina. Dar ir šiandien, po 800 metų, Antano įsteigtas Bolonijos universitetas tebėra vienas iš garsiausių Europos universitetų.

Kitą tokį pat garsų universitetą Antanas įsteigė Pietų Prancūzijoje, Montpellier mieste. Koks svarbus tas universitetas buvo Bažnyčiai, matyti iš popiežiaus Honorijaus III laiško Paryžiaus universiteto rektoriui: „Aš pageidauju ir šiuo laišku reikalauju, kad savo rinktinius studentus siųstumėt į tą mokslo įstaigą (t.y. Montpellier), kad tokiu būdu jie rimtai ir atsakingai išmoktų atstovauti Dievo reikalams“. Popiežius Grigalius IX taip pasitikėjo Antano išmintimi ir teologine doktrina, jog jam pavedė parašyti visus vienų metų sekmadienių ir švenčių pamokslus bei kalbas. Įdomi ir tokia smulkmena, kad Šv. Pranciškus, įsakydamas Antanui įsteigti Bolonijos universitetą, savo oficialų laišką pradeda šiais žodžiais: „Aš, brolis Pranciškus, siunčiu sveikinimą broliui Antanui – savo vyskupui, kuris…“ ir t.t.

Antanas niekada nebuvo konsekruotas vyskupu. Bet šv. Pranciškaus duotas titulas rodo, jog ordino steigėjas vertino jaunąjį Antaną ne tik kaip brolį, bet vertino ir gerbė kaip mokslo žmogų.

Įvertindamas jo mokslinį įnašą ir nuopelnus į bažnytinį lobyną, 1946 m. popiežius Pijus XII Antaną paskelbė bažnyčios daktaru.

Išrinktas Šiaurės Italijos pranciškonų provincijolu, Antanas savo buveine pasirinko Paduvos miestą. Matydamas daug neturto, skurdo ir paprastų žmonių išnaudojimą, jis ėmė energingai rūpintis apleistųjų ir skriaudžiamųjų buitimi.

Antanas kasdien su broliais ėjo nuo durų iki durų, prašė neturtingiesiems išmaldos, rinko iš gatvių pavargėlius, organizavo šilto valgio virtuves, steigė našlaitynus, lankė ligonius ir net raupsuotuosius. Pats būdamas teisininkas, Antanas padėjo Paduvos principatui perreformuoti civilinės teisės kodeksą, specialiai atkreipiant dėmesį į teisingą atsiskaitymą su darbininkais ir įsipareigojimą neapleisti neįgaliųjų. To kodekso aiškūs pėdsakai tebėra ir šiandieniame Paduvos teisės kodekse.

Antanas vadinamas stebukladariu. Toks jis žmonėms labiau ir žinomas. Bėgant amžiams, šio šventojo gyvenimas buvo apipintas būtais ir nebūtais stebuklingais įvykiais ir net legendomis. Pasakojama, kad Rimini mieste, kai žmonės nenorėjo klausyti Antano pamokslo, jis pasakęs jį žuvims, kurios, iš visur suplaukusios, uoliai jo klausiusios ir vėliau kitoms pasakojusios, koks iškalbingas esąs Antanas.

Pasakojamas kitas įvykis, kaip vienas eretikas albingensas, norėdamas pajuokti tikėjimą į Švenčiausią Sakramentą, atvedęs į bažnyčią asilą ir sakęs Antanui atsinešti Švenčiausiąjį Sakramentą ir pažiūrėti, kaip jo asilas į tai reaguos. Kai Antanas įnešė monstranciją, asilas atsitraukė nuo jam padėto avižų lovio ir suklupo prieš Švenčiausiąjį.

Yra užrašytas įvykis, kaip vienas jaunikaitis buvo kankinamas baisių pagundų ir atvirų vočių. Apgaubtas Antano vienuolišku abitu, jaunikaitis buvo išgelbėtas iš jį užpuolusių pagundų, o votys išgydytos.

Suprantama, kai kuriuos šv. Antanui priskirtus stebuklus ir stebuklingus įvykius reikia vertinti atsargiai, nes kartais žmonių vaizduotė nebepripažįsta jokių ribų. Kita vertus, nemažai žmonių, pametę kokį nors daiktą, praradę sveikatą, ieškodami šeimoje taikos, prašydami darbo ir sėkmės moksle, nesidrovėdami kreipiasi į šv. Antaną, prašydami jo užtarimo ir tikėdami, kad jis jų prašymą išklausys.

Kretingoje, pranciškonų parapijos bažnyčioje, yra Šv. Antano altorius, vadinamas stebuklinguoju. Jis visas nusagstytas sidabriniais votais: duonos riekelėmis, avelėmis, arkliukais, rankutėmis, kojytėmis, akytėmis ir širdelėmis. Tai padėkos simboliai šv. Antanui už nepritekliuose ir nelaimėse išklausytus prašymus. Tai taip pat rodo, kad šventojo įsikišimas ir pagalba, ištikus įvairioms nelaimėms, yra ne mitas ar sugalvotos istorijos, bet realūs gyvenimo faktai, kurie ir šiandien, net po 800 metų, tebesikartoja.

Ordino šaltiniai niekur nemini, kad šv. Antanas ir ordino steigėjas šv. Pranciškus kada nors būtų susitikę, bet iš tų pačių šaltinių matyti, kaip juodu vienas kitą labai gerbė, vertino ir mylėjo. Antanas mirė jaunas – vos 36 metų. Jis visą savo trumpą gyvenimą užpildė mokslu, labdaros darbais, malda ir nepaprastai nuoširdžia atgaila. Itin didelį pamaldumą jis rodė Marijai ir kūdikėliui Jėzui. Jis mirė Paduvoje 1231 m. birželio 13 d. Nepraėjus nė metams, Antanas buvo paskelbtas šventuoju – šventuoju Antanu Paduviečiu.

Views All Time
Views All Time
4503
Views Today
Views Today
1
0 0