Sėdime taip patogiai, kaip tik galime. Rankos pilvo apačioje, dešinė ilsisi ant kairės, nykščiai lengvai liečiasi. Nugara tiesi, bet nesame susikaustę, smakras šiek tiek įtrauktas.

Pirma nuraminame protą. Jaučiame beformę oro srovę, kuri įeina ir išeina per mūsų nosies galą. Mintims, garsams leidžiame paprasčiausiai laisvai judėti, nesekame ir neatstumiame jų.

Norime medituoti, kad patirtume proto prigimtį ir susikurtumėme distanciją nuo mūsų pačių kliudančių jausmų. Tik tada, kai mums tai pavyks, iš tikrųjų sugebėsime padėti kitiems.

Mūsų krūtinės ląstos centre dabar atsiranda maža vaivorykštės šviesa. Ji vis labiau išplinta mūsų kūne. Kai visiškai mus persmelkia ir užpildo, bet koks kentėjimas, sunkumai ir kliūtys ištirpsta. Tada šviesa iš mūsų kūno spinduliuoja visomis kryptimis ir užpildo visą erdvę, ištirpsta visų būtybių kentėjimas ir pasaulis ima spinduliuoti neribojama laisve. Esame tyrame krašte, pilname beribių galimybių. Viskas turi išlaisvinačią reikšmę. Šviesa plaukia iš mūsų tol, kol mes to norime. Baigdami meditaciją ilsimės toje būsenoje taip gerai, kaip tik sugebame. Pagaliau trokštame, kad visas gėris, kuris būtent dabar atsirado, taptų beribis, kad pasiektų visas būtybes, ištirpdytų visą jų kentėjimą, o vietoje to duotų vien tik pastovią laimę – proto prigimties pažinimą.

Views All Time
Views All Time
3094
Views Today
Views Today
1
0 0