(meditacija kiekvienam)
Sėdime kiek įmanoma patogiau. Rankas laikome pilvo apačioje, dešinė ilsisi kairėje, nykščiai lengvai liečiasi. Nugara tiesi, bet nesame susikaustę, smakras įtrauktas. Pirmiausia nuraminame protą. Jaučiame beformę oro srovę, kuri įeina ir išeina per mūsų nosies galą, mintims ir garsams leidžiame laisvai tekėti, nesekame paskui juos, ir neatstumiame jų. Norime medituoti, kad galėtumėm patirti proto prigimtį ir sukurti atstumą tarp savęs ir savo kliudančių emocijų. Tik tada, kai mums tai pavyks, galėsime iš tiesų padėti kitiems.

Dabar prieš mūsų nosies galą, maždaug šešiolikos pirštų pločio atstumu (apie pusę rankos ilgio) pasirodo skaidri, aiški šviesa. Kai įkvepiame, ta šviesa įplaukia per nosį. Besileisdama tampa vis raudonesnė. Kai trumpai stabteli daugmaž delno pločio atstumu žemiau bambos, yra labai intensyviai raudona. Iškvepiant šviesa ima judėti aukštyn tapdama vis mėlynesnė. Išplaukia per nosies galą ir pusę rankos nuo mūsų atstumu, viena akimirka vėl tampa aiški ir skaidri. Po to vėl ją įkvėpiame. Visą tai įsivaizduojame taip gerai, kaip tik tai sugebame, kai tuo metu kvėpavimas natūraliai pulsuoja (įkvėpiame ir iškvėpiame). Jei mums sunku pamatyti spalvas, paprasčiausiai galvojame: skaidri šviesa įkvėpiant, raudona- kai įkvėpimas susilaiko žemiau bambos, mėlyna iškvėpiant.

Po kurio laiko taip pat galime koncentruotis į kvėpavimo vibracijas. Tada įkvėpiant girdime vidinę vibraciją skiemens OM, orui sustojus žemiau bambos-gilią AH, o iškvėpiant-HUNG. Tas vibracijas išgyvename tol, kol mums tai malonu.

Meditacijos pabaigoje leidžiame, kad vėl pasirodytų pasaulis – naujas ir gaivus. Norime, kad visas gėris, kuris dabar atsirado, taptų beribis, kad pasiektų visas būtybes visur, ištirpdytų visą jų kentėjimą ir vietoj to duotų vien pastovią laimę – proto prigimties pažinimą.

Views All Time
Views All Time
3403
Views Today
Views Today
1
0 0