Br. kun. Jurdanas Statkus OFM: Išpažintis. Pats Sutaikinimo sakramentas yra malda
Gavėnia. Vidinio susikaupimo, įsiklausymo, atleidimo metas. Susitaikinimo metas. Tačiau kaip vis dėlto susitaikome su savimi ir su Dievu, kaip reikėtų tai daryti? Ar, norint susitaikyti, būtinai reikia eiti išpažinties? Apie išpažintį ir kalbėjomės su vienuoliu pranciškonu br. kun. Jurdanu Statkumi.
Kodėl sunkoka prikalbinti kunigus pakalbėti apie išpažinties sakramentą viešai internete?
Nežinau. Kiekvienam savo. Vieni drovesni, vengia viešumos. Kiti gal bijo kritikos, neduok Dieve, ką nors ne taip pasakys. Tretiems trūksta laiko. Manau, svariausias argumentas yra tyla su sakramentinio slaptumo ženklu, kuri kartais uždengia ir katechezę šio sakramento atžvilgiu. Neužtenka tik vaikučius parengti pirmajai išpažinčiai Pirmosios komunijos proga. Svariau mintis padėlioti galėtų ir turėtų profesūra, ypač šio dalyko specialistai. Nors gali atsitikti, kad jie tik sausi teoretikai, nė karto nesuteikę tikinčiajam to sakramento, apie kurį moko. Pamenu vieną savo profesorių, turintį mokslo laipsnių, kunigą, aiškiai ir įdomiai mokantį apie ligonio patepimą, ir kaip pats viešai per paskaitas prisipažino, dar ne karto iki tol jo nesuteiktą.
Kodėl pats sutikote kalbėti?
Pati žinai, nelabai noriai. Viena yra pakalbėti su žmogumi akis į akį apie jam rūpimus dalykus ar kur grupėje prie kavos puodelio, kita – daryti masinį šou. Pagalvojau, jei bent vienai dūšiai kažkas paaiškės ar kuo tas padės, gal verta.
Minėjote pirmąją išpažintį, kurią turėjome visi tikintieji, bet ką pasakytum, kaip jauteisi pirmąkart eidamas į klausyklą klausyti išpažinčių?
Tiesą pasakius jaudinausi, dar zakristijoje pajutau, kaip prie nugaros prilipo drabužiai, ir, rodos, linko keliai. Saujoje net nešiausi špargalkę, kur buvau užsirašęs išrišimo formulę, jeigu netyčia atmintyje „užstrigtų”. Tik nuėjus, klausyklą tuoj apspito žmonės. Jiems tai kas, tu šičia pirmą ar tūkstantąjį kartą. Efektas buvo kiek netikėtas – išgyvenau gilios ramybės malonę. Nuo to laiko „ramiai” klausau išpažinčių.
Klausykla. Ar būtinai reikia eiti tenai atlikti išpažintį? Ar negalima kur kitur?
Na, klausykla ne toks jau senas išradimas – jai viso labo keli šimtai metų. Nors, juokaujama, atseit šv. Juozapas būdamas dailide dirbino klausyklas, o Jėzus ten sėdėdamas klausė išpažinčių. Kas nesupranta, gali ir patikėti. Normaliai taip. Bet tenka klausyti išpažinčių ligoninėse, namuose, kelionėse, gamtoje. Kartais manęs paprašo išeiti iš klausyklos, kartais aš pats pasiūlau paėjėti nuošaliau į pokalbių kambarį ar zakristiją dėl įvairių priežasčių: tai penitentas neprigirdi ar psichologiškai jaučiasi nepatogiai ir nesaugiai. Mūsų laikų žmonės jautresni privatumui, todėl reikėtų „modernizuoti” klausyklas, kad būtų galima netrukdomai, pašaliniams negirdint, penitentui pasišnekėti su kunigu. Gal neperlenkiant lazdos su šviesoforu „eismui” reguliuoti, elevatoriumi, baru, biblioteka, oro kondicionavimo sistema ir panašiai. Gali būti, kad įėję į kokią naują bažnytėlę nerasite jokios įprastos klausyklos, kaip tai yra Kryžių kalno vienuolyne. Ir kur ten ją pastatysi? Žmonės klausia kartais nustebę: jūs ką, išpažinčių neklausote?! Atsakom: klausom.
Kam reikia eiti išpažinties? Gal galima be to apsieiti? Ar negali Dievas tiesiogiai atleisti nuodėmių?
Trumpai drūtai – kad gautum nuodėmių atleidimą. Tokia normali išganymo tvarka nustatyta pono Dievo, tad per sakramentus mes tikrai gauname jo malonę. Ne kunigai sugalvojo save varginti ir savo bei tikinčiųjų laiką gaišti. Tačiau visa tai nereiškia, jog Dievas nebegali teikti malonių be sakramentų kitais keliais. Tobulas gailestis dėl nuodėmių, atleidimas iš širdies kitiems, artimo meilės darbai, atvedimas į tiesos ir tikėjimo kelią klystančiuosius – visa tai pelno nuodėmių atleidimą. Bet tada dar nepajaučiame taip trokštamo tikrumo ir ramybės: ar mano gailestis tobulas, gal tik bijau pragaro, ar man jau atleista. Per išpažintį žmogaus ribotumai neturėtų sukelti skrupulų, kaip antai – ar mano gailestis 100 procentų, ar tiksliai ir teisingai įvertinau savo sielos būklę, ar viską atsiminiau ir pasakiau, ar man atleista iš tikrųjų.
Kodėl reikia išpažinti per kunigą? O jeigu jis sugalvos neduoti išrišimo? Koks kunigo vaidmuo per išpažintį? Juk patiems kunigams irgi reikia išpažinties.
Paties išpažinties/Sutaikinimo/Atgailos sakramento dažnumas, vieta, pavadinimas, praktika kito, bet esmė liko: penitentas ir kunigas. Kunigas tėra Dievo meilės ir Kristaus gailestingumo įrankis, tarnas, ženklas nusidėjėliui: jis ir gerasis ganytojas, gailestingas samarietis, nešališkas teisėjas, gydytojas… Alter Kristus. Bažnyčios sakramentai nėra kunigo nuosavybė, kaip „man užėjo ant seilės„, taip ir darau, bet suteikiami pagal Bažnyčios teisę tikinčiųjų labui. Kunigas negali net pats sau duoti išrišimo, jis yra tokioje pat padėtyje, kaip ir kiekvienas kitas mirtingasis, turi kaip penitentas artintis prie kito kunigo klausyklos. Išrišimas iš nuodėmių yra didelė galia ir atsakomybė, ir už tai, kaip ir visa kita, teks, beje, mums atsiskaityti prieš Dievo teismą. Evangelijose matome, kad vien tik buvimas religijos oficiozu blato pas Viešpatį nesuteikia. Atvirkščiai. Kam daug duota, iš to daug ir bus pareikalauta. Jeigu penitentas nuoširdžiai gailisi, išpažįsta, turi intenciją taisytis, prašo atgailos bei išrišimo ir nėra jokių kliūčių, kunigas negali neduoti išrišimo. Jeigu neduoda, turi paaiškinti, kodėl, pagal Bažnyčios, o ne savo, mokymą. Pavyzdžiui, į klausyklą ateina asmuo, su kuriuo jis pats, kunigas, nusidėjo 6 Dievo įsakymui. Tada paaiškinama, kad šiuo atveju pagal teisę negali duoti išrišimo ir liepti eiti išpažinties pas kitą kunigą. Dažnai pasitaikanti situacija, pvz., išsiskyrusieji, kurie prieš tai buvo priėmę Santuokos sakramentą, vėl susituokė su kitu civiliai, jie negali eiti išpažinties ir priimti Komunijos. Labai skauda širdį, bet tiesą tenka pasakyti. Jeigu žmogų apgaučiau iš perdėto gailestingumo, tai būtų žiauru: pastatyčiau į blogesnę padėtį, negu yra. Aišku, čia gali būti tam tikrų niuansų, bet tegu kiekvienas aptaria savo situaciją su savo nuodėmklausiu.
Tai tie, kurie negali gauti išrišimo, taip ir numirs nuodėmingi?
Įprasta tvarka galioja normaliame gyvenime. Bet mirties pavojuje visi apribojimai atkrenta tiek penitentui, tiek konfesarijui. Pagrindinis tikslas juk yra sielų išganymas. Mirties pavojus turi būti realus, ne įsivaizduotas: prieš sunkią, gyvybei pavojingą operaciją, komplikuotą gimdymą, staigų sveikatos pablogėjimą gilioje senatvėje, prieš artėjantį mūšį per karą, mirtinos epidemijos siautėjimą ir pan. Tikintysis tada turi teisę pasikviesti kunigą, kuris tuo metu prieinamas, kurį nori, tas gali seniai būti senai pašalintas iš kunigystės luomo, suspenduotas, ekskomunikuotas, prasigėręs, net jeigu šalia gyventų kitas tikrai šventas kunigas pagal Dievo širdį.
Kaip pasiruošti išpažinčiai? Ar užtenka vieną kartą per metus?
Pasiruošimas, nors trumpas, būtinas. Kartais, pamatęs eilę, žmogus instinktyviai stojasi į ją: atseit kažką deficitinio išmetė, ir man gal pravers, juolab veltui. Priėjus eilei, ateina prie langelio, nustemba, kad čia jis jau spavėdnės atėjo, kas tai per daiktas, su kuo valgomas, tu, kunige, pats ir pasakyk man mano griekus, o kas tai yra, dar gailestį iš kažkur manyje išpešk, vaje, dar turiu trokšti prieš savo polinkius daugiau neberagauti uždraustų vaisių. Tu, kunige, rodos, už mane atgailą jau atlikai, tai man jos gal nebereikia. Netempk gumos, duok greičiau išrišimą, kaip ir kitiems, ir aš jau čiuošiu lauk (juokauju).
O rimtai: pirmas dalykas – pasiryžti prieiti išpažinties ir maldoje viską pavesti Viešpačiui. Kartais tenka save net truputį paspausti, priversti, nugalėti savo nenorą, tingumą, baimes, vidinį pasipriešinimą: Dangaus karalystė jėga imama. Prašyti maldoje malonės, kuo geriau atsiminti viską nuo paskutinės išpažinties, konkrečiai „sukratyti”, pasiryžimą nebekartoti, ryžtą taisytis. Neužmiršti taip pat pasirūpinti burnos higiena iš pagarbos vienas kitam. Neturėti prie savęs mobilaus telefono, net išjungto. Iš politikų skandalų galima suprasti, jog specialiosios tarnybos gali tuo pasinaudoti. Palikit telefoną žaisti vaikams ar pažįstamai paplepėti su draugėmis jūsų sąskaita. Per išpažintį privaloma pasisakyti visas sunkias nuodėmes ir patariama, bet nebūtina, lengvas. Pagal reikalą – skaičių ar dažnumą, kai kurias aplinkybes. Jokie kitų asmenų vardai neminimi. Vengti nereikalingų smulkmenų ir perdėto „vyniojimo į vatą”. Įvardijamos savo, ne kitų nuodėmės. Vienas kartas per metus aiškiai per mažai, jei iš tikrųjų gyveni dvasinį gyvenimą. Reikėtų bent keletą – keliolika kartų per metus, priklausomai nuo dvasinės būklės, galimybių, net jeigu ir nėra sunkių nuodėmių. Jeigu jau tokia nelaimė, kaip mirtina nuodėmė, reikėtų nuoširdžiai gailėtis ir pirmai palankiai progai pasitaikius nedelsiant prieiti išpažinties. Vargas tiems, kurie miršta su mirtinomis nuodėmėmis, anot šv. Pranciškaus, jų laukia antroji mirtis. Yra pasakymas: kunigo likimas – staigi mirtis. Kunigas ar ne kunigas, staigi mirtis visus gali ištikti, kiek aplink atsitikimų, tad meldžiamasi: nuo staigios ir netikėtos mirties apsaugok mus, Viešpatie.
Kaip rasti gerą kunigą išpažinčiai, su kuriuo būtų galima pasišnekėti plačiau rūpimais klausimais, ne tik paskubomis išpyškinti nuodėmes?
Ką vadini geru? Vien Dievas geras. Visi kunigai tinka. Esi laisva rinktis. Gali pati aplankyti vieną kitą kunigą ar pasiklausinėti pažįstamų. Gal koks ir tiks labiau. Gerai, kai parapijose yra keletas kunigų, tai vieni žmonės renkasi vieną, kiti – kitą, o ir patiems kunigams lengviau. Kokiems atlaidams ar šventėms klebonai kviečiasi tiek rekolekcijoms, tiek išpažintims kolegų iš kitur. Ir parapijiečiai patenkinti. Nors turintieji automobilius ir patys gali greit pasiekti bet kurią mūsų nedidelės Lietuvos parapiją. Gal skirkime du dalykus: išpažintį, reikalingą gauti atleidimui už nuodėmes; ir dvasinį pokalbį/vadovavimą arba dvasinį palydėjimą, kaip dabar madinga vadinti, kada išsipasakojama, kas guli ant širdies, rūpesčiai, problemos, troškimai, gyvenimo eiga, planai, motyvai, jausmai, troškimai, maldos gyvenimas, bendrai ieškoma problemų sprendimo ir kt. Dažnai abu dalykai eina kartu, nors gali ir skyrium.
O jei užduos per didelę atgailą?
Atgaila skiriama pagal asmeninę penitento būklę ir naudingumą dvasios pažangai. Dabar – dažniausiai trumpa malda. Bet gali būti ir pasninkas, geri darbai, išmalda, žalos atitaisymas, teisybės atkūrimas. Pagal aplinkybes ir konfesarijaus nuožiūrą. Gali būti atvejų, jog pirma reikės atlikti atgailą, o tik paskui atėjęs gausi išrišimą. Aišku, jei kunigas uždeda labai jau nežmonišką, neproporcingą, neįvykdomą atgailą, sakysim, dėl kokių nors smulkmenų, penitentas gali nesutikti, prašyti duoti kitą atgailą arba eiti pas kitą kunigą. Nors šiais laikais atgailos juokingai mažos, palyginti, kokios yra buvusios kadaise. Gal mūsų tikėjimo dvasia suskystėjo, gal nebejaučiam nuodėmės baisumo.
Ką daryti, jei su reikalais esu užsienyje, reikia išpažinties ir šalia nėra kunigo, kalbančio lietuviškai?
Jei nuolat dirbama tame krašte, paprastai pramokstama ir kalbos, tad galima lankyti vietos katalikų kunigus. Paprastai kunigai moka ne vien savo gimtąją kalbą, galima rasti kitą, abiem suprantamą. Reikalui esant, galima pasinaudoti ir trečio asmens, patikimo vertėjo, paslauga, kuris, beje, turėtų išlaikyti viską paslaptyje.
O jei nuodėmklausys išduos mane, išplepės viešai mano asmenines nuodėmes, kurias aš išpažinau?
Kunigas yra susaistytas absoliučiai tylai su sakramentinio slaptumo ženklu. Net jeigu asmeninis pokalbis nesibaigė išrišimu, būtina išlaikyti konfidencialumą. Tikintieji irgi turėtų laikyti paslaptyje tai, kas kalbėta. Net jeigu pašalinis žmogus netyčia nugirstų kito asmens išpažintį, irgi turi tylėti. Kas yra slapta, tebūnie slapta. Tikintysis, jeigu nori viešinti savo nuodėmes dėl kažkokio savęs žeminimo ar kvailumo, tegu. Jo valia. O jeigu kunigas atskleistų kitiems konkrečiai, kad tikintysis per išpažintį sakėsi padaręs tą ir aną, jis jau yra ekskomunikuotas. Tikintysis, patyręs, jog jo išpažintis nuodėmklausio išduota, privalo kreiptis tiesiai į vyskupą ir apskųsti kunigą. Vyskupai žino, ką daryti, kokių sankcijų imtis. Tam kunigui tikriausiai būtų uždrausta klausyti išpažinčių. Čia labai rimtas dalykas, liečiantis sielų išganymą, ir pro pirštus žiūrėti nevalia. Bet greičiau tai labai reta išimtis negu taisyklė. Vienas teisininkas, kurį laiką dirbęs Romoje, sakėsi matęs daug įvairių skundų ir bylų prieš kunigus bei vyskupus iš viso pasaulio, bet tokio atvejo jam nepasitaikė. Gali atsitikti, kad kunigas girdi per išpažintį tai, ką jau ir taip per kitus, išorinius šaltinius žino. Tokioj dviprasmiškoj situacijoj, nors galėtų elgtis ir kitaip, tenka rinktis tylėjimą, kad tik nebūtų mestas šešėlis išpažinties slaptumui. Tokią sceną esu matęs Holivudo filme. Scenarijų, pasirodo, rašė žinantis. Tad be rimtos priežasties patartina vengti pakliūti į tokias dviprasmiškas situacijas, pvz., kunigas, einantis kokias nors pareigas, paprastai neklauso tiesioginių savo pavaldinių išpažinčių, kad tikintieji nepiktnaudžiautų, ir kunigas laisvai galėtų dirbti ir kituose baruose. Taip pat yra pavyzdžių, kai kunigai nukentėdavo, stengdamiesi likti tyloje, kai koks karaliukas, trokšdamas sužinoti, ko jo žmona taip ilgai spavėdojasi, nieko neiškvotęs iš pykčio tiesiog nugalabydavo nuodėmklausį.
Ar tavęs neslegia išklausytos išpažintys, iškrautas nuodėmių purvas? Žmonėms palengvėja, na, o tau ar nepasunkėja?
Jau sakiau apie patirtą ramybę. Tai turbūt paliko žymę visam gyvenimui. Aš žinau, su manim Jėzus, nepaisant mano neišmanymo, trūkumų, silpnumo. Žinoma, aš turiu plakančią žmogišką širdelę, kurią ir suskausta, ir sunkumas užgula. Kitų nuodėmės – ne man, bet Dievo meilės naikinančiai ugniai. Turėtume džiaugtis prisikeliančiu, sveikstančiu mūsų broliu, sese. Ausimis klausausi atgailautojo žodžių, o širdimi – Viešpaties tylos. Paprastai stengiuosi nedaugiažodžiauti, dažniausiai tik užduodu atgailą ir suteikiu išrišimą. Klausykloje paprastai vengiu akių kontakto, nes kai kuriuos tai trikdo, net nežiūriu į penitentą, nesistengdamas jo atpažinti ar įsidėmėti, akies krašteliu tik pasitikrindamas, ar dar kas nelaukia. Kartais net gerų draugų balso neatpažįstu. Sutinku draugų, jie – sveikas, kaip laikaisi, aš pas tave neseniai tada ir tada išpažinties buvau. Galas, neprisimenu. Ar jau sklerozė? Gerai, galvoju, jei Dievas jų nuodėmes sunaikino ir pamiršo, tai kam man? Gal kiek labiau atsimintini, kurie nuolat pas mane lankosi. Bet ir tai laikas bei malonė dildo, užmarštin skandina. Kažkaip nuolatinio sunkumo neturiu. Nuodėmklausys turi melstis už tuos, kuriuos jam Viešpats atsiuntė, ir penitentai – už nuodėmklausius, pas kuriuos juos Dievas pasiuntė. Aš savas nuodėmes geriausiai atsimenu, man savų užtenka, gal savi marškiniai arčiau skūros, tai padeda būti nuolankesniam, išlaikyti sugraudintą širdį prisimenant Dievo gerumą, skatinti maldingumą. Pats Sutaikinimo sakramentas juk yra malda.
Ar galiu eiti pas kitos krikščioniškos konfesijos dvasininką išpažinties būdama katalikė? O kitų konfesijų krikščionys – pas katalikų kunigą?
Praktiškai galime, reikalui esant, kreiptis išpažinties, ligonių patepimo ir Komunijos į ortodoksų dvasininkus, nes Katalikų Bažnyčia jų sakramentus pripažįsta ir tai leidžia. Kitas klausimas, ar jie duos. Taip pat ir mes, būtinybei esant, galime jiems teikti šiuos sakramentus, kai jiems nepasiekiamas jų šventikas, ir jie to prašo. Dėl kitų nelabai teišeina, įvairių yra tų denominacijų, čia per ilga tema, koks nors specialistas galėtų išsamiau pasakyti, kas ir kaip.
Ar yra neatleidžiamų nuodėmių?
Nežinau tokių konkrečiai. Viskas atleidžiama, jei tik prašoma. Nuodėmė prieš Šventąją Dvasią? Jeigu kam Dievas į ausį pašnibždėjo, tegu tai garsiai paaiškina visiems.
Kaip žinoti, pagal ką spręsti, kad tau atleista?
Pagal vidinę ramybę, kai pradedi neapkęsti nuodėmės po gerai atliktos išpažinties.
Dėkui už pokalbį.
Parengė D.Žemaitytė
