Bodhisattvos (“būtybės pakeliui į Nubudimą, būsimojo Budos”) Budos Mokymas dažnai akcentuoja, kad žmogus pats gali pasiekti tobulumą, tapti Buda ir pereiti į nirvana, viskas priklauso tik nuo jo paties. Tai ilgas proto lavinimo, meditacijų, savikontrolės ir suvokimo kelias, kurio pabaigoje žmogus tampa Bodhisattva. Bet tikrasis Bodhisattvos (“būtybės pakeliui į Nubudimą, būsimojo Budos”) žygdarbis yra tas, kad būdamas taip arti Galutinės Realybės suvokimo, nirvanos, jis pasilieka samsaros rate ,kupinas begalinės užuojautos ir padėdamas visiems gyviems sutvėrimams siekti išsigelbėjimo ir tobulėjimo, pvz. Tibeto dvasinis lyderis, Jo Šventenybė Dalai Lama XIV, laikomas mitologinio Bodhisattvos Avalokitešvaros įsikūnijimu.

Nusprendęs likti Buda atidavė 45 gyvenimo metus nuo Nubudimo (Bodhi) iki savo Visiško Užgesimo (Parinirvanos, visiško ir galutinio visų materialių ir dvasinių elementų ir reiškinių, sudariusių jo asmenį, išnykimo, po kurio jis jau niekada niekur nebeatgims), atrastos tiesos skleidimui, Mokymo dovanojimui kitiems.

Tam tikslui Buda įkuria sangha, budistinę Bendruomenę, vienijančią žmones Mokymui aiškintis bei jį skleisti pasauliui ir nors Buda nuolatos skleidė Mokymą, jis nebuvo sanghos vadu ar vyriausiuoju, o tenkinosi tik duodamas patarimus.

Vienuolių vaidmuo neturi užtemdyti to fakto, kad doktrina skirta pirmiausiai pasauliečiams, nepaisant kilmės ir padėties. Priešingai nei gyvenimas Bendruomenėje, nulemiantis ypatingą drausmę, pasauliečiui-budistui reikėjo priimti minimalius reikalavimus, taikomus budistui: nenaikinti gyvybės, nevogti, nesvetimauti, nemeluoti ir nevartoti svaiginančių gėrimų ir net Budos laikais būdavo atvejų kai pasauliečiai pasiekdavo arhantų (asmenų, pasiekusių nirvaną šiame gyvenime) būseną. Budizmas-tai gyvenimo būdas, filosofija, todėl jame nereikalaujama atlikti kokias nors apeigas ar ceremonijas, ir tik pamaldumas ir tradicija skatina švęsti kai kurias šventes ar garbinti relikvijas ir šventas vietas.

Sparčiai padidėjusi Bendruomenė nebuvo monolitinis vienetas, veikiau-skirtingo dydžio grupių visuma, turinti vieną tikslą. Iš šių senojo budizmo pagrindu susiformavusių grupių iki mūsų dienų išliko tik viena, Theravada, dar tebeklestinti Šri Lankoje, Tailande, Mjanmoje (buv. Birma). Ji remiasi Pali kanonu, išsamiausiu mus pasiekusiu raštišku šaltiniu, užfiksuotu Šri Lankoje I a. Pr.Kr. ir susidedančio iš trijų dalių: Vinaya Pitaka (drausminės taisyklės, skirtos vienuoliams), Sutta Pitaka (tekstai) ir Abhidhamma Pitaka (susisetmintas Mokymas).

Pačioje Kristaus eros pradžioje susiformuoja nauja budizmo kryptis, kuri netrukus labai paplinta. Ji pasivadina Mahayana (“Didžiąja važiuokle”), ir paniekinamai vadina senąjį budizmą Hinayana (“Mažąja važiuokle”).

Mahayanai būdingas lankstesnis doktrinos formulavimas nei senajam budizmui. Mokymas sparčiai paplito Nepale, Tibete. Kinijoje ir Japonijoje budizmas įgavo čan arba zen pavidalą – “nušvitimo” siekimas meditavimu, vidinės gyvenimo praktikos įgyvendinimu kasdieninėje veikloje, koanų (absurdiškų, logiškai nepaaiškinamų problemų) apmastymas.

VII a. po Kr. atsiranda dar viena budizmo kryptis – Vajrayana (“Deimantinė važiuoklė”), dažniausiai vadinama tantrizmu. Tai aukščiausias Budos mokymo lygmuo, slaptai dėstytas tik išrinktiesiems ir nurodantis, kaip pasiekti Nušvitimą per vieną žmogaus gyvenimą, nelaukiant daugybės persikūnijimų. Ši praktika derina sudėtingus jogos pratimus su ezoterine doktrina, magija ir pan.

Views All Time
Views All Time
3136
Views Today
Views Today
2
0 0