Krikščionių bažnyčios istorija

2. BAŽNYČIOS ISTORIJOS ŠAKOS

Kristaus karalystė tiek savo esme, tiek tikslu yra tokia pat visapusiška bei plati kaip ir žmonija. Ji išties katalikiška, arba universali, numatyta ir pritaikyta visoms tautoms ir visiems laikotarpiams, visoms žmogaus sielos galioms, visiems visuomenės sluoksniams. Žmogaus protui, širdžiai ir valiai ši karalystė įkvepia aukštesnę – antgamtinę gyvybę ir paskiria šeimą, valstybę, mokslą, literatūrą, meną ir komerciją šventiems tikslams, kol galiausiai Dievas tampa visa visame kame. Netgi kūnas ir visa matoma kūrinija, kurie dejuodami laukia atpirkimo iš vergystės tuštybei į šlovingą Dievo vaikų laisvę, patirs šią visapusišką transformaciją; nes mes laukiam kūno prisikėlimo ir naujos žemės, kur viešpataus teisumas. Tačiau mes neturime tapatinti Dievo karalystės su matoma bažnyčia ar bažnyčiomis, kurios tik laikinai ją reprezentuoja, daugiau ar mažiau neadekvačiai, nes pati karalystė yra daug platesnė ir tęsis amžinai.

Panašiai ir bažnyčios istorija turi įvairias šakas, kurios atitinka skirtingas pasaulietinės istorijos ir natūralaus gyvenimo sritis. Pagrindiniai bažnyčios istorijos skyriai yra šie:

I. Misijų istorija

Misijų istorija, arba krikščionybės išplitimas tarp neatsivertusių tautų, tiek barbariškų, tiek civilizuotų. Šis misijų darbas tęsis, kol “įeis pagonių visuma” ir “bus išgelbėtas visas Izraelis”. Misijų progreso principas išreikštas dviejuose palyginimuose: apie garstyčios grūdą, išaugantį į medį, ir apie raugą, palaipsniui įraugiantį visą tešlą. Pirmasis palyginimas iliustruoja išorinę krikščionybės ekspansiją, o antrasis – visa persmelkiančią ir transformuojančią krikščionybės jėgą. Nėra lengva atversti tautą; dar sunkiau pakelti ją iki aukščiausių Evangelijos standartų; sunkiausia – atgaivinti ir reformuoti mirusią ar atsitraukusią bažnyčią.

Užsienio misijos pasiekė tris dideles pergales: pirma, išrinktojo žydų likučio ir civilizuotų graikų bei romėnų atsivertimas; vėliau – barbariškų Šiaurės ir Vakarų Europos tautų atsivertimas viduramžiais; ir galiausiai mūsų laikais buvo sutelktos bendros įvairių bažnyčių ir organizacijų pastangos evangelizuoti laukines Amerikos, Afrikos, Australijos gentis ir pusiau civilizuotas Rytų Azijos tautas. Visas nekrikščioniškasis pasaulis dabar yra atviras misionieriškam darbui, išskyrus musulmonus, kurie irgi taps prieinami netolimoje ateityje.

Vidaus, arba namų, misijų pastangos nukreiptos atgaivinti krikščionišką gyvenimą senųjų šalių bažnyčių apmirusiuose arba apleistuose sektoriuose, darbuotis, idant įvairiopa malonė taptų pasiekiama emigrantams naujose šalyse ir pusiau pagoniškoms populiacijoms didžiuosiuose miestuose. Kaip tokių darbų pavyzdį būtų galima paminėti tyresnės krikščionybės diegimą sustingusiose biblinių kraštų bažnyčiose, Gustavo Adolfo draugijos veiklą, Vokietijos vidaus misiją, Amerikos namų misijų bendrijas Vakarų valstijų teritorijose, Miesto misijų bendrijas Londone, Niujorke ir kituose sparčiai augančiuose miestuose.

II. Persekiojimų istorija

Persekiojimų istorija iš bažnyčiai priešiškų jėgų pusės, – tiek iš Judaizmo, tiek iš pagonybės per pirmus tris šimtmečius ir iš musulmonų viduramžių laikmečiu. Šios į bažnyčią nukreiptos represijos užtikrina jos tyrinimo procesą, atskleidžia moralinį kankinių heroizmą ir galiausiai pasitarnauja krikščionybės plitimui ir įsitvirtinimui. “Kankinių kraujas yra bažnyčios sėkla”1. Žinoma, yra atvejų, kai nuolatinis ir nuožmus bažnyčios persekiojimas visiškai ją sugriovė arba paliko iš jos tik šešėlį, pavyzdžiui, kaip dėl musulmonų despotizmo įvyko Palestinoje, Egipte ir šiaurės Afrikoje.

Persekiojimai, panašiai kaip ir misijos, kyla tiek bažnyčios viduje, tiek iš už jos ribų. Bažnyčia patiria ne tik vidinį puolimą iš erezijų pasekėjų, bet ir kenčia nuo pilietinių karų ir žiaurumų. Prisiminkime religinius karus Prancūzijoje, Olandijoje, Anglijoje, Trisdešimties metų karą Vokietijoje, kurie visi kilo dėl protestantiškos reformacijos ir popiežiaus reakcijos į ją; kryžiaus žygį prieš albigiečius ir valdensus, Ispanų inkvizicijos siaubą, hugenotų skerdynes, Liudviko XIV-ojo karabinierius, Reformacijos užsmaugimą Bohemijoje, Belgijoje ir Pietų Europoje; tačiau ir iš protestantų pusės – anabaptistų persekiojimą, Serveto sudeginimą Ženevoje, Elžbietos valdymo laikų baudžiamuosius įstatymus prieš katalikus ir atskalūnus puritonus, “raganų” ir kvakerių pakorimą Naujojoje Anglijoje. Daugiau krikščioniško kraujo buvo pralieta pačių krikščionių negu pagonių ir musulmonų rankomis. Krikščionių persekiojimai, vykdomi pačių krikščionių, į bažnyčios istoriją įrašo šėtoniškus puslapius, palieka pačias žiauriausias visiškos tamsos scenas. Tačiau tai taip pat parodo, kaip progresuoja laisvės bei religinės tolerancijos autentiška krikščioniška dvasia. Galutinai išsikvėpusio persekiojimo rezultatas – tolerancija, o tolerancija – tai žingsnis į laisvę. Patriotų kraujas yra laisvos visuomenės kaina; kankinių kraujas – religinės laisvės kaina. Pergalė brangi, progresas lėtas ir dažnai sutrikdomas, tačiau pastovus ir nenugalimas.

Šiandien jau beveik visas krikščioniškasis pasaulis išsižadėjęs netolerancijos principo, išskyrus popiežiaus absoliutizmą remiančią katalikybę (ką netiesiogiai patvirtina 1864 m. popiežiaus “Syllabus” 2). Tačiau valdančioji bažnyčia, esanti valstybės sąjungininkė, yra veikiama savanaudiškos žmogiškos prigimties ir pasikliaudama kūniška, o ne tiesos, jėga visuomet gundoma uždėti ir išlaikyti neteisėtus suvaržymus nuo jos atskilusioms sektoms3, nepaisydama kiek naudingos ar nežalingos jos būtų.

Jungtinėse Valstijose visos krikščioniškos denominacijos ir sektos turi lygias teises prieš įstatymą, ir visų jų nuosavybę bei viešo garbinimo (apeigų) teisę vienodai gina vyriausybė; joms visoms suteikta savivalda ir nepriklausomybė. Jos savo ruožtu stiprina visuomenės moralinius pamatus ugdydamos lojalius ir dorus piliečius. Religijos laisvė turi būti pripažinta kaip neatimama žmogaus teisė, kuri glūdi kiekvieno sąžinės šventuose slėpiniuose. Ji yra už politinių suvaržymų ir kontrolės ribų, vyriausybei ją privalu ginti kaip ir bet kurią kitą fundamentalią žmogaus teisę. Laisve galima piktnaudžiauti; o toks piktnaudžiavimas gali būti baudžiamas. Pati krikščionybė yra motina tikrosios laisvės iš nuodėmės ir paklydimo vergystės ir geriausia laisvės saugotoja bei reguliuotoja.

III. Bažnyčios valdymo ir disciplinos istorija

Bažnyčia nėra vien nematoma šventųjų komunija, bet ir regimas kūnas, kuriam reikia organizuotumo, įstatymų ir formų, reguliuojančių jo veiklą. Šis bažnyčios istorijos sektorius apima nemažai skirtingų bažnyčios valdymo formų: apaštališką, ankstyvąją episkopalinę, bažnyčios tėvų, popiežių, konsistorinę, presbiterinę, kongregacinę (t.y. parapinę – vert. past.) ir t.t. – ir bažnytinės teisės ir disciplinos istoriją bei bažnyčios santykį su valstybe visų šių formų pagrindu.

IV. Garbinimo istorija

Garbinimo, arba dieviško tarnavimo, istorija, kurio dėka bažnyčia stiprina ir nuolat atnaujina bendravimą su savo dievišku Vadovu ir Jį šlovina. Ši dalis pasiskirsto į tokius padalinius, kaip pamokslavimo, katekizmų, liturgijos, apeigų ir ceremonijų, religinio meno, ypač poezijos ir muzikos, istorija.

Bažnyčios valdymo ir garbinimo istorija dažnai sutalpinama po vienu Bažnytinės klasikos, arba archeologijos, pavadinimu ir apribojama patristiniu amžiumi, kuriuo datuojama daugumos katalikų bažnyčios papročių ir struktūrizacijos pradžia. Tačiau šį periodą galima būtų pratęsti ir iki ankstyvojo protestantizmo laikotarpio.

V. Krikščioniško gyvenimo istorija

Krikščioniško gyvenimo, arba religinės praktikos ir moralės, istorija atskleidžia krikščionybę charakterizuojančias dorybes ir ydas skirtingais laikmečiais, krikščioniškos filantropijos vystymąsi, šeimyninio gyvenimo regeneraciją, vergystės ir kitų socialinių blogybių mažinimą ir panaikinimą, karo žiaurumų slopinimą, civilinės teisės ir valdymo reformavimą, pilietinės bei religinės laisvės ir visos civilizacijos progresą krikščionybės įtakoje.

VI. Teologijos istorija

Teologijos, arba krikščioniško mokymo ir literatūros, istorija. Kiekviena teologijos šaka -egzegetinė, doktrininė, etinė, istorinė ir praktinė – turi savo istoriją.

Doktrinų ir dogmų istorija čia yra reikšmingiausia ir todėl dažniausiai nagrinėjama. Jos tikslas parodyti, kaip bažnyčios protas palaipsniui suvokė ir atskleidė dieviško apreiškimo tiesas, kaip Šventojo Rašto mokymai buvo suformuluoti bei suformuoti į dogmas ir virto viešai pripažintais kredo bei tikėjimo išpažinimais arba doktrinų sistemomis. Šis bažnyčios augimas neklystančiojo Dievo žodžio pažinimu yra nuolatinė kova prieš paklydimą, netikrą tikėjimą ir netikėjimą; ir erezijų istorija yra esminė dalis doktrinų istorijoje.

Kiekviena reikšminga dogma, šiandien išpažįstama krikščionių bažnyčios, yra rezultatas sunkaus konflikto su paklydimu. Pavyzdžiui, Šventosios Trejybės doktrina buvo tikima nuo pat bažnyčios pradžios, tačiau ji pareikalavo dar daug paruošiamųjų darbų ikinikėjiniame amžiuje, penkiasdešimties metų trukusių prieštaravimų, į kuriuos buvo įsitraukę galingiausi bažnyčios protai, kol ji buvo aiškiai suformuluota Nikėjos – Konstantinopolio išpažinime. Kristologinis konfliktas buvo toks pat ilgas ir intensyvus, kol galutinai buvo išspręstas Kalcedono bažnytiniame susirinkime. XVI amžiaus reformacija buvo nuolatinė kova su katalikybe. Įvairių bažnyčių doktrininiai simboliai, pradedant Apaštališku išpažinimu ir baigiant Dorto ir Vestminsterio išpažinimais bei dar naujesniais standartais, įkūnija bažnyčios teologinių mūšių rezultatus.

Santykis tarp įvairių bažnyčios istorijos šakų nėra tik išorinis ir mechaniškas. Šios šakos yra organiškai tarpusavyje susijusios ir sudaro vieną bendrą visumą, ir šį santykį istorikas turi parodyti. Kiekvienas periodas pagal jam būdingus bruožus pasižymi savitu klasifikavimu. Skirtingų bažnyčios istorijos šakų ir periodų skaičius, klasifikacija ir apimtis turi būti nustatomi pagal jų reikšmingumą vienu ar kitu laikotarpiu.

1 Gerai žinomas Tertuliano, gyvenusio pačiame persekiojimų įkarštyje, posakis. Visiškai kitokį kankinystės įvertinimą siūlo viena arabų patarlė: “Mokytojo rašalas yra brangesnis už kankinio kraują”. Teisingas įvertinimas priklauso nuo mokytojo ir nuo kankinio “kokybės” bei nuo tikslo, dėl kurio vienas gyvena, o kitas miršta (aut. past.).

2 Katalikų Bažnyčios smerkiamų reiškinių sąrašas. Paskelbė Pijus IX 1864 m. kaip enciklikos “Quanta cura” priedą, pavadinimu “Svarbiausių mūsų laikų paklydimų sąrašas”. “Syllabus” 80 punktų pasmerkė iš esmės visą tuometinę pažangią mintį (racionalistines ir pasaulietines tendencijas moksle bei visuomenės gyvenime, materializmą, sąžinės laisvę, religinę toleranciją, demokratiją, socializmo ideologiją [vert. past.]).

3 “Sektos” sąvoka šiame veikale turi platesnę ir nebūtinai neigiamą reikšmę. “Sekta” XIX amžiuje galėjo būti vadinama bet kuri religinė bendruomenė, nepriklausanti valstybinei religijai (vert. past.).

Views All Time
Views All Time
4236
Views Today
Views Today
1
0 0