JONAS PAULIUS II

Posinodinis apaštališkasis paraginimas
Reconciliatio et paenitentia
vyskupams, dvasininkams ir tikintiesiems apie susitaikinimą ir atgailą Bažnyčios misijoje šiandien
 

(Pabaiga. Pradžia Nr. 5)

ANTRASIS SKYRIUS

ATGAILOS IR SUSITAIKINIMO SAKRAMENTAS

28. Visais savo etapais ir lygmenimis Sinodas didelį dėmesį skyrė sakramentiniam ženklui, žyminčiam ir sykiu įgyvendinančiam atgailą ir susitaikinimą. Žinoma, šis sakramentas neapima visko, kas nusakoma atsivertimo ir susitaikinimo sąvokomis. Iš tiesų Bažnyčia nuo pat savo pradžios pripažįsta ir brangina daug įvairių atgailos formų: liturginio ar paraliturginio pobūdžio, pradedant nuo gailesčio akto per Mišias bei permaldavimo apeigų ir baigiant piligriminėmis kelionėmis, arba asketinio pobūdžio, tokių kaip, pavyzdžiui, pasninkas. Tačiau tarp visų šių aktų nė vieno nėra reikšmingesnio, dieviškai veiksmingesnio, iškilesnio ir sykiu kaip apeigos prieinamesnio už Atgailos sakramentą.

Pasirengimo laikotarpiu, vėliau daugelio posėdžių metu, taip pat darbo grupėse ir baigiamosiose Propositiones Sinodas susidurdavo su dažnai kartojama ir įvairiu tonu bei turiniu reiškiama ištarme: Atgailos sakramentas išgyvena krizę. Sinodas į tai atsižvelgė. Jis rekomendavo imtis nuodugnios katechezės ir sykiu ne mažiau nuodugniai teologiškai, istoriškai, psichologiškai, sociologiškai ir teisiškai ištirti atgailą apskritai ir Atgailos sakramentą konkrečiai. Visa tai, Sinodo manymu, turėjo atskleisti krizės priežastis ir parodyti kelią į pozityvų sprendimą žmonijos gerovės labui. Sykiu Sinodas aiškiai patvirtino tai, ką Bažnyčios tikėjimas sako apie šį sakramentą, Kristaus atperkamojo kraujo galia suteikiantį visiems krikščionims ir visai tikinčiųjų bendruomenei atleidimo tikrumą.

Naudinga atnaujinti ir iš naujo patvirtinti šį tikėjimą tuomet, kai jis, veikiamas minėtosios krizės neigiamų elementų, gali susilpnėti, prarasti dalį savasties ar atsidurti šešėlio ir tylos zonoje. Išpažinties sakramentui tikrai daug kas kelia grėsmę: viena vertus, moralinės ir religinės sąžinės užtemimas, nuodėmės pajautos sumažėjimas, iškreiptas gailėjimosi vaizdinys, nepakankamas autentiškai krikščioniško gyvenimo troškimas; kita vertus, vienur ir kitur paplitusi nuomonė, jog atleidimą galima gauti tiesiai iš Dievo, paprastu būdu, nepriimant Susitaikinimo sakramento, taip pat rutiniška sakramentinė praktika, kuriai kartais, matyt, dėl sakramento poveikio klaidingo bei iškreipto supratimo trūksta dvasinio įkarščio bei spontaniškumo.

Tad pravartu priminti pagrindinius šio didaus sakramento aspektus.

„Kam atleiste nuodėmes“

29. Pirmutinius ir pagrindinius duomenis apie Viešpaties gailestingumą bei atleidimą teikia Senojo ir Naujojo Testamento šventosios knygos. Psalmėse ir pranašų skelbime gailestingas yra galbūt dažniausias žodis Viešpačiui apibūdinti, priešingai atkakliai kartojamai klišei, anot kurios, Senojo Testamento Dievas pirmiausia yra griežtas ir baudžiantis. Tarp psalmių yra ilga išminties giesmė, susijusi su Išėjimo tradicija; joje primenamas maloningas Dievo veikimas savo tautoje. Šis veikimas, net ir vaizduojamas antropomorfiškai, turbūt yra viena Senojo Testamento iškalbingiausių ištarmių apie dieviškąjį gailestingumą. Užtenka čia prisiminti tik šias eilutes: „Bet Dievas iš savo gailestingumo atleisdavo kaltę ir jų nesunaikindavo; dažnai jis sutramdydavo savo pyktį ir viso savo įniršio neišliedavo. Jis atmindavo, kad jie tik trapūs žmonės, lyg praeinantis vėjo dvelktelėjimas“ (157).

Laiko pilnatvėje kaip Avinėlis, kuris naikina ir prisiima pasaulio nuodėmę (158), ateina Dievo Sūnus. Jis, pasirodantis kaip turintis galią teisti (159) ir atleisti nuodėmes (160), ateina ne smerkti, bet atleisti ir gelbėti (161).

Šią galią atleisti nuodėmes Jėzus per Šventąją Dvasią suteikia paprastiems žmonėms, kurie patys neapsaugoti nuo nuodėmės žabangų, – apaštalams: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (162). Tai viena iš įstabiausių Evangelijos naujovių! Jėzus suteikia šią galią apaštalams kaip galimą perduoti – taip nuo pat savo pradžios suprato Bažnyčia – įpėdiniams, kuriems patys apaštalai patiki misiją ir atsakomybę tęsti jų kaip Evangelijos skelbėjų ir Kristaus atperkamojo darbo tarnautojų veiklą.

Čia visa didybe išryškėja Atgailos sakramento tarnautojo, pagal labai seną paprotį vadinamo nuodėmklausiu, figūra.

Kaip prie altoriaus, kur jis švenčia Eucharistiją, ir per kiekvieną sakramentą, taip ir kaip Atgailos tarnautojas kunigas veikia in persona Christi. Kristus, kurį kunigas daro regimą ir kuris per jį įgyvendina nuodėmių atleidimo slėpinį, pasirodo kaip žmogaus brolis (163), gailestingas, ištikimas ir užjaučiantis vyriausiasis Kunigas (164), visada paklydusių avių ieškantis piemuo (165), gydantis ir drąsinantis gydytojas (166), vienintelis tiesos mokantis ir Dievo kelius nurodantis mokytojas (167), gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas (168), teisiantis teisingai, o ne iš akies (169).

Ši kunigo tarnyba neabejotinai yra sunkiausia ir reikalaujanti didžiausio jautrumo, labiausiai varginanti ir reikliausia, tačiau taip pat gražiausia ir labiausiai guodžianti. Būtent dėl šios priežasties ir dėl Sinodo pabrėžtino siūlymo niekada nesiliausiu raginęs savo brolius vyskupus ir kunigus sąžiningai ir uoliai vykdyti šią tarnybą (170). Savo sąžinę baimingai ir sykiu patikliai atveriančio tikinčiojo akivaizdoje nuodėmklausys pašauktas iškiliai užduočiai tarnauti atgailai ir žmogaus susitaikinimui: pažinti šio tikinčiojo silpnybes ir nuopuolius, įvertinti jo troškimą pasitaisyti ir tam reikalingas pastangas, įžvelgti Dvasios šventintojos veikimą jo širdyje, perteikti jam atleidimą, kurį suteikti gali tiktai Dievas, „švęsti“ jo susitaikinimą su Tėvu, tokiu, koks pavaizduotas palyginime apie sūnų palaidūną, grąžinti išlaisvintą nusidėjėlį į bažnytinę bendrystę su jo broliais, tėviškai įspėti penitentą, tvirtai ir draugiškai padrąsinant: „Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk“ (171).

Kad galėtų veiksmingai vykdyti šią tarnybą, nuodėmklausys turi būtinai pasižymėti žmogiškosiomis protingumo, taktiškumo, įžvalgumo, tvirtumo, sumišusio su švelnumu bei gerumu, savybėmis. Negana to, reikia dar ir rimto bei rūpestingo pasirengimo – ne fragmentiško, bet visapusiško ir harmoningo – įvairiuose teologijos sektoriuose, pedagogikos, psichologijos, dialogo metodologijos ir pirmiausia Dievo žodžio gyvos bei perteikti galimos žinijos srityse. Tačiau dar svarbiau, kad jo dvasinis gyvenimas būtų intensyvus ir autentiškas. Kad galėtų kitus vesti krikščioniškojo tobulumo keliu, Atgailos tarnautojas turėtų pirma pats nueiti šį kelią ir labiau darbais negu ilgomis kalbomis įrodyti tikrą maldos gyvenimo patirtį, Evangelijos teologinių ir moralinių dorybių praktikavimą, ištikimą klusnumą Dievo valiai, meilę Bažnyčiai ir nuolankumą jos Magisteriumui.

Visos šios žmogiškosios savybės, krikščioniškosios dorybės ir pastoraciniai gebėjimai neatsiranda savaime ir neįgyjami be pastangų. Sakramentinės atgailos tarnybai kiekvienas kunigas turi būti rengiamas nuo seminarijos metų ne tik dogminės, moralinės, dvasinės ir pastoracinės teologijos (visa tai vienos teologijos dalys), bet ir mokslų apie žmogų, dialogo, ypač pastoracinio, metodologijos studijomis. Tada, iš pradžių lydimas, jis turės pradėti nuodėmklausio veiklą. Jis visada privalės stengtis tobulėti, atnaujinti tai, kas įgyta, nuolatinėmis studijomis. Koks malonės, tikrojo gyvenimo ir dvasinio spinduliavimo lobis atitektų Bažnyčiai, jei kiekvienas kunigas rūpintųsi niekada – nei iš apsileidimo, nei kitomis dingstimis – nepraleisti progos susitikti su tikinčiaisiais klausykloje ir dar rūpestingiau stengtųsi nepasirodyti ten nepasirengęs ar neturėdamas reikiamų žmogiškųjų savybių bei neatitikdamas dvasinių ir pastoracinių reikalavimų!

Kupinas pagarbaus susižavėjimo čia noriu priminti kelis tokius nepaprastus klausyklos apaštalus, kaip šv. Jonas Nepomukas, šv. Jean-Marie Vianney, šv. Giuseppe Cafasso ir šv. Leopoldo da Castelnuovo, apsiribodamas vien žinomiausiais, Bažnyčios įtrauktais į šventųjų sąrašą. Tačiau taip pat norėčiau išreikšti pagarbą nesuskaičiuojamai daugybei šventų ir beveik visada nežinomų nuodėmklausių, kurių dėka buvo išganyta tiek sielų. Jie padėjo joms atsiversti, kovoti su nuodėme ir pagundomis, tobulėti dvasiškai ir galiausiai pasiekti šventumą. Nesvyruodamas sakau, kad net didieji kanonizuotieji šventieji paprastai yra šių klausyklų vaisius, o su jais ir Bažnyčios dvasinis paveldas bei krikščioniškąja dvasia persiėmusios civilizacijos klestėjimas. Tad tebus pagerbta ši tyli armija mūsų brolių, gerai tarnavusių ir kasdien tarnaujančių susitaikinimo reikalui per sakramentinės atgailos tarnybą!

Atleidimo sakramentas

30. Iš šios tarnybos vertės ir apaštalams bei jų įpėdiniams Kristaus patikėtos galios atleisti nuodėmes apreiškimo Bažnyčioje išsiplėtojo atleidimo ženklo, teikiamo Atgailos sakramentu, suvokimas. Tai tikrumas, kad pats Viešpats Jėzus įsteigė ir patikėjo Bažnyčiai – kaip savo gerumo ir meilės visiems žmonėms (172) dovaną – specialų sakramentą po krikšto padarytoms nuodėmėms atleisti.

Šio sakramento šventimas bei forma plėtojosi ilgai; tai liudija seniausi sakramentarijai, Susirinkimų ir vyskupų Sinodų aktai, tėvų skelbimas ir Bažnyčios mokytojų mokymas. Tačiau, kalbant apie sakramento esmę, Bažnyčia visada tvirtai bei nekintamai buvo tikra tuo, jog Kristaus valia atleidimas kiekvienam siūlomas per Atgailos sakramentų tarnautojų teikiamą sakramentinį išrišimą; šį tvirtą įsitikinimą pabrėžtinai patvirtinto Tridento Susirinkimas (173) ir Vatikano II Susirinkimas: „Einantieji Atgailos sakramento iš Dievo gailestingumo gauna nuodėmių, kuriomis buvo įžeistas Dievas, atleidimą ir šitaip tuoj pat susitaikina su Bažnyčia, kurią nusidėdami sužeidė ir kuri savo meile, pavyzdžiu ir maldomis stengiasi padėti jiems atsiversti“ (174). Kaip esminį tikėjimo atgailos verte bei tikslu elementą reikia iš naujo patvirtinti tai, kad mūsų Išganytojas Jėzus Kristus įsteigė savo Bažnyčioje Atgailos sakramentą, kad tikintieji, įpuolę į nuodėmę po savo krikšto, galėtų vėl įgyti malonę bei susitaikinti su Dievu (175).

Bažnyčios tikėjimas šio sakramento atžvilgiu apima kelias kitas būtinas pamatines tiesas. Šios tiesos buvo išlaikytos bei visuomet pabrėžiamos Atgailos sakramento apeigų raidoje bei įvairiose konkrečiose jo formose. Vatikano II Susirinkimas, siūlydamas rekomenduoti šias apeigas, norėjo, kad šios tiesos būtų išreikštos dar aiškiau (176), ir tai buvo padaryta naujame Atgailos apeigyne (177), kuriame perimamas visas Tridento Susirinkimo suformuluotas tradicijos mokymas, iškeliant jį iš jo istorinio konteksto (pasižyminčio ryžtingomis pastangomis aiškiai apibrėžti mokymą rimtų nukrypimų nuo autentiško Bažnyčios mokymo akivaizdoje) ir sąžiningai perteikiant kalba, geriau atitinkančia mūsų laikų aplinką.

Keli pamatiniai įsitikinimai

31. Minėtąsias tiesas, pabrėžtinai ir aiškiai primintas Sinodo bei įtrauktas į Propositiones, galima apibendrinti šiais tikėjimo įsitikinimais, su kuriais susijusios visos kitos katalikų mokymo apie Atgailos sakramentą ištarmės.

I. Pirmasis įsitikinimas yra tai, kad krikščioniui Atgailos sakramentas yra įprastinis būdas po krikšto padarytų sunkių nuodėmių atleidimui gauti. Tiesa, Išganytojas ir jo išganomasis darbas nėra taip susijęs su kokiu nors sakramentiniu ženklu, kad jis išganymo istorijos bet kuriuo momentu ir bet kurioje vietoje negalėtų veikti už ir virš sakramentų. Tačiau tikėjimo mokykloje sužinome, kad tas pats Išganytojas norėjo ir nustatė, kad kuklūs ir brangūs tikėjimo sakramentai paprastai būtų veiksmingos priemonės, per kurias tekėtų bei veiktų jo išganomoji galia. Todėl būtų neprotinga ir, negana to, įžūlu norėti savavališkai palikti nuošalyje Viešpaties įsteigtus malonės ir išganymo įrankius ir konkrečiu atveju tartis gavus atleidimą neinant sakramento, Kristaus įsteigto būtent dėl atleidimo. Po Susirinkimo atnaujintos apeigos neduoda pagrindo nei jokioms iliuzijoms, nei jokiems pakeitimams šia linkme. Tokiu atnaujinimu Bažnyčia norėjo ir nori iš naujo pastūmėti kiekvieną atnaujinti savo vidinę nuostatą, tai yra giliau suvokti Atgailos sakramento prigimtį, priimti jį su didesniu tikėjimu, be baimės, bet visiškai pasitikint, dažniau praktikuoti sakramentą, kupiną, kaip žinome, gailestingos Viešpaties meilės.

II. Antrasis įsitikinimas susijęs su Atgailos sakramento funkcija tam, kuris jo eina. Pasak ankstyviausios Tradicijos, tai savotiškas teismo procesas, tačiau vykstantis ne priešais griežtą ir rūstų teisėją, bet priešais gailestingą tribunolą, tiktai pagal analogiją panašų į žmonių tribunolus (178). Nusidėjėlis atskleidžia savo nuodėmes ir savo kaip nuodėmei pavaldžios būtybės būklę, įsipareigoja atsižadėti nuodėmės ir su ja kovoti, priima bausmę (sakramentinę atgailą), kurią jam paskiria nuodėmklausys, ir gauna išrišimą.

Tačiau, mąstydama apie šio sakramento funkciją, Bažnyčia įžvelgė jame ne tik minėtą teisminį pobūdį, bet ir terapeutinį ar medicininį aspektą. Tai lėmė faktas, kad Evangelijoje Kristus dažnai vaizduojamas kaip gydytojas (179), o jo išganomasis darbas nuo ankstyvųjų krikščionybės laikų neretai buvo vadinamas medicina salutis. „Noriu gydyti, ne kaltinti“, – sakė šventasis Augustinas, kalbėdamas apie penitencinę pastoraciją (180); ir tik išpažinties vaistas neleidžia nuodėmės patirčiai virsti neviltimi (181). Atgailos apeigyne užsimenama apie šį medicininį sakramento aspektą (182), kuriam šiandienis žmogus, matyt, yra jautresnis, nes nuodėmėje įžvelgia ne tik klaidą, bet labiau žmogiškąjį silpnumą bei trapumą.

Abiem aspektais, ir kaip gailestingumo tribunolas, ir kaip dvasinio gydymo vieta, sakramentas reikalauja pažinti nusidėjėlio vidinį gyvenimą, kad jį būtų galima teisti ir išrišti, slaugyti ir gydyti. Būtent dėl šios priežasties sakramentas numato penitento sąžiningą visų nuodėmių išpažinimą, motyvuojamą ne tik asketinių tikslų (nuolankumo ir apsimarinimo), bet ir pačios sakramento prigimties.

III. Trečiasis įsitikinimas, kurį norėčiau nurodyti, susijęs su sakramentinį atleidimo ir susitaikinimo ženklą sudarančiais elementais ar dalimis. Kai kurie iš jų yra penitento aktai, įvairiopos svarbos, tačiau kiekvienas atskirai nepamainomas, kad ženklas galiotų, būtų visas ar vaisingas.

Būtina sąlyga pirmiausia yra penitento sąžinės tiesumas ir skaidrumas. Tikros atgailos neįmanoma pasiekti nesuvokus, kad nuodėmė prieštarauja labai giliai asmens viduje įrašytai etinei normai (183), neįsisąmoninus turint asmeninę bei atsakomybę užtraukiančią tokio prieštaravimo patirtį, ištarmės „nuodėmė egzistuoja“ nepalydėjus žodžiu „nusidėjau“, nepripažinus, kad nuodėmė suskaldė visą sąžinę ir atskyrė nuo Dievo bei artimo. Tokį sąžinės skaidrumą sakramentiškai žymi aktas, tradiciškai vadinamas sąžinės ištyrimu, aktas, kuris visuomet turėtų būti ne baimės kupina psichologinė savistaba, bet sąžininga ir blaivi akistata su vidiniu moralės įstatymu, Bažnyčios pateiktomis evangelinėmis normomis, su pačiu Jėzumi Kristumi, mūsų Mokytoju bei mūsų gyvenimo pavyzdžiu, ir su dangiškuoju Tėvu, kviečiančiu mus būti gerus ir tobulus (184).

Tačiau esminis atgailos aktas, kalbant apie penitentą, yra gailestis, aiškus ir ryžtingas padarytos nuodėmės atmetimas, lydimas pasiryžimo daugiau jos nebepadaryti (185) iš meilės Dievui, gimstančios sulig gailėjimusi. Tad taip suprastas gailestis yra atsivertimo pradžia ir šerdis – tos metįnoia, kuri žmogų kaip pas tėvą grįžtantį sūnų palaidūną grąžina pas Dievą ir kurios regimasis ženklas yra Atgailos sakramentas, darantis apgailestavimą tobulą. Štai kodėl „nuo šio širdies gailesčio priklauso atgailos tiesa“ (186).

Atkreipdamas dėmesį į viską, ką Bažnyčia, įkvėpta Dievo žodžio, moko apie gailestį, čia norėčiau pabrėžti vieną šio mokymo aspektą, kurį reikėtų geriau pažinti bei įsiminti. Atsivertimas ir gailestis dažnai traktuojami atsižvelgiant į jų keliamus neginčytinus reikalavimus ir apsimarinimą, jų uždedamą gyvenimo esminio pakeitimo labui. Tačiau naudinga priminti ir pabrėžti, kad atsivertimas ir gailestis yra daugiau negu tai: tai taip pat artinimasis prie Dievo šventumo, savo tikrojo vidinio gyvenimo, apniaukto ir net perversto nuodėmės, atradimas, išsilaisvinimas ligi giliausių savo paties gelmių ir dėl to prarasto džiaugsmo – džiaugsmo išganymu (187), džiaugsmo, kurio daugelis mūsų amžininkų nebemoka branginti, – susigrąžinimas.

Tad dabar suprantama, kodėl nuo pat krikščionybės pradžios Bažnyčia, tuomet dar tiesiogiai susijusi su apaštalais ir Kristumi, į atgailos sakramentinį ženklą įtraukė nuodėmių išpažinimą. Jis tapo toks svarbus, kad šis sakramentas šimtmečiais paprastai buvo vadinamas ir dabar tebevadinamas išpažinties sakramentu. Nuodėmių išpažinimo pirmiausia reikia tam, kad nusidėjėlį pažintų asmuo, sakramente atliekantis teisėjo vaidmenį, nes jam pridera pasverti nuodėmių sunkumą bei penitento gailėjimąsi. Kaip atliekančiam gydytojo vaidmenį, jam taip pat būtina pažinti ligonio būklę, kad galėtų jį gydyti ir pagydyti. Tačiau individualiai išpažinčiai taip pat būdinga ženklo vertė: tai nusidėjėlio susitikimo su tarpininkaujančia Bažnyčia tarnautojo asmenyje ženklas, savęs pripažinimo nusidėjėliu Dievo ir Bažnyčios akivaizdoje, išsiaiškinimo su savimi pačiu priešais Dievą ženklas. Todėl nuodėmių išpažinimo nevalia sumenkinti ligi kokio nors bandymo psichologiškai išsivaduoti, net jei tai atliepia žmogaus širdin įrašytam teisėtam ir natūraliam poreikiui kam nors atsiverti. Išpažinimas yra liturginis gestas, iškilmingas savo dramatiškumu, didingai nuolankus ir blaivus. Tai tikrai palaidūno sūnaus, grįžtančio pas savo Tėvą ir sutinkamo taikos bučiniu, gestas; ištikimybės ir drąsos gestas; savęs patikėjimo atleidžiančiam gailestingumui už nuodėmės ribų gestas (188). Dabar nesunku suprasti, kodėl nuodėmių išpažinimas turi būti individualus, o ne kolektyvinis aktas, tai, kad nuodėmė yra iš pagrindų asmeninis dalykas. Tačiau sykiu šis išpažinimas tam tikru būdu ištraukia nuodėmę iš širdies slaptybės ir grynojo individualumo srities, iškeldamas aikštėn jos socialinį pobūdį: juk per Atgailos sakramentą būtent nuodėmės sužeista bažnytinė bendruomenė iš naujo priima besigailintį ir atleidimą gavusį nusidėjėlį.

Kitas esminis Atgailos sakramento momentas, šį kartą susijęs su nuodėmklausiu kaip teisėju ir gydytoju, kaip svetingai grįžtantį sutinkančio bei jam atleidžiančio Dievo Tėvo atvaizdu, yra išrišimas. Jį išreiškiantys žodžiai bei lydintys gestai senajame ir naujajame Atgailos apeigyne pasižymi didingu paprastumu. Sakramentine formule: „Aš tave išrišu <...>“ ir kryžiaus ženklu palydimu rankos pakėlimu penitento link parodoma, jog šiuo momentu besigailįs ir atsivertęs nusidėjėlis įžengia į sąlytį su Dievo galia ir gailestingumu. Būtent tuo momentu, atsakydama penitentui, nusileidžia Trejybė, kad panaikintų jo nuodėmę ir grąžintų jam nekaltumą, ir penitentui kaip „gailestingumas, galingesnis už kaltę ir įžeidimą“, – taip tai apibūdinau savo enciklikoje Dives in misericordia – taip pat suteikiama Jėzaus kančios, mirties ir prisikėlimo išganomoji jėga. Dievas visuomet yra tas, kurį pirmiausia įžeidžia nuodėmė, – „Tibi soli peccavi!“ – ir vienas Dievas tegali atleisti. Todėl išrišimas, kurį kunigas, atleidimo tarnautojas, nors ir pats būdamas nusidėjėlis, suteikia penitentui, žymi Tėvo buvimą bet kuriame išrišime ir kaskart, kai teikiamas Atgailos sakramentas, atnaujinamą „prisikėlimą“ iš „dvasinės mirties“. Tiktai tikėjimas gali mums laiduoti, kad šiuo momentu kiekviena nuodėmė atleidžiama ir panaikinama slėpiningu Išganytojo įsikišimu.

Atsilyginimas yra galutinis aktas, vainikuojantis atgailos sakramentinį ženklą. Kai kuriose šalyse tai, ką penitentas po atleidimo ir išrišimo turi padaryti, būtent ir vadinama atgaila. Ką reiškia šis atsilyginimas ar tokia atliekama atgaila? Tai tikrai ne kaina, mokama už išrištas nuodėmes ir gautą atleidimą: jokia žmogiškoji kaina neprilygsta tam, kas gauta, neįkainojamai brangaus Kristaus kraujo vaisiui. Atsilyginimo aktai – kurie, išlaikydami savąjį paprastumo bei nuolankumo pobūdį, turėtų geriau išreikšti visa, ką žymi, – reiškia daug svarbių dalykų: jie žymi per sakramentą Dievo akivaizdoje krikščionio prisiimamą asmeninį įsipareigojimą pradėti naują gyvenimą (todėl tai turėtų neapsiriboti vien kalbamomis formulėmis, bet apimti kulto, meilės, gailestingumo, atitaisymo darbus); nuo atsilyginimo aktų neatsiejama mintis, kad nusidėjėlis, kuriam atleista, pajėgus savo fizinį ir dvasinį apsimarinimą, norėtą paties ar bent priimamą, jungti su Jėzaus, davusio jam atleidimą, kančia; jie primena, kad net po išrišimo krikščionio dvasioje lieka šešėlio zona, atsirandanti dėl nuodėmės padarytų žaizdų, dėl netobulos meilės gailintis, dėl susilpnėjusių dvasinių galių, tarp kurių tebėra gyvas nuodėmės infekcinis židinys, su kuriuo būtina visuomet kovoti apsimarinimu ir atgaila. Tokia yra kuklaus, bet sąžiningo atsilyginimo reikšmė (189).

IV. Belieka glaustai paminėti kitus svarbius įsitikinimus, susijusius su Atgailos sakramentu.

Pirmiausia reikia pabrėžti, kad nieko nėra asmeniškesnio bei intymesnio už šį sakramentą, kuriame nusidėjėlis Dievo akivaizdoje stovi vienas su savo kalte, gailesčiu ir pasitikėjimu. Niekas negali gailėtis jo vietoje ar reikalauti atleidimo jo vardu. Šiuo požiūriu nusidėjėlis yra vienišas. Tai dramatiškai liudija Kainas ir jo nuodėmė, tykojanti „prie durų iš pasalų“, anot tokio įtaigaus Pradžios knygos posakio, bei ypatinga žymė ant kaktos (190); Dovydas, baramas pranašo Natano (191); arba sūnus palaidūnas, suvokęs savo padėtį, į kurią pateko nutolęs nuo tėvo, ir nusprendęs grįžti pas jį (192); viskas vyksta tiktai tarp žmogaus ir Dievo. Tačiau sykiu nevalia neigti ir socialinio šio sakramento matmens, sakramento, kuriame visa Bažnyčia – kovojanti, kenčianti ir išaukštinta danguje – atskuba į pagalbą penitentui ir vėl priima jį į savo glėbį, lygiai kaip ir visa Bažnyčia buvo įžeista ir sužeista nuodėmės. Kunigas, Atgailos sakramento tarnautojas, savo šventosios tarnybos galia liudija šį bažnytinį pobūdį ir jam atstovauja. Būtent šiuos du vienas kitą papildančius sakramento aspektus, individualųjį ir bažnytinį, stengtasi pabrėžti ir šventime išryškinti laipsniškai reformuojant Atgailos apeigas, pirmiausia Pauliaus VI paskelbtame Ordo Paenitentiae.

V. Taip pat būtina pabrėžti, kad brangiausias per Atgailos sakramentą gauto atleidimo vaisius yra susitaikinimas su Dievu; jis įvyksta pražuvusio ir atsiradusio sūnaus, koks yra kiekvienas penitentas, širdies slaptybėje. Reikia pridurti, kad tokio susitaikinimo su Dievu padarinys yra kiti susitaikinimai, užgydantys dar kitas nuodėmės padarytas žaizdas: penitentas, kuriam atleista, susitaikina su pačiu savimi ligi giliausių savo būties gelmių, kur jis vėl atranda savo vidinę tiesą; jis susitaikina su broliais, tam tikra prasme jo užpultais bei sužeistais; jis susitaikina su Bažnyčia; jis susitaikina su visa kūrinija. Iš visos šios patirties apeigų pabaigoje penitento dvasioje gimsta dėkingumo Dievui už gautąją gailestingumo dovaną jausmas. Pajusti tokį dėkingumą kviečia ir Bažnyčia.

Kiekviena klausykla yra ypatinga ir palaiminta vieta, kur, panaikinus visus susiskaldymus, gimsta sutaikintas žmogus, naujas ir be dėmės, gimsta sutaikintas pasaulis!

VI. Galiausiai man rūpi dar vienas – paskutinis – dalykas. Jis svarbus visiems mums, kunigams, kurie esame Atgailos sakramento tarnautojai, tačiau sykiu esame – ir turime būti – jo teikiamos naudos turėtojai. Kokybiškas ir uolumo kupinas kunigo, kaip ir jo brolių pasauliečių bei pašvęstojo gyvenimo institutų narių, dvasinis ir pastoracinis gyvenimas priklauso nuo Atgailos sakramento dažno ir sąžiningo praktikavimo (193). Eucharistijos šventimas ir kitų sakramentų teikimas, pastoracinis uolumas, santykiai su tikinčiaisiais, bendrystė su broliais kunigais, bendradarbiavimas su vyskupu, maldos gyvenimas, vienu žodžiu, visas kunigiškasis gyvenimas neišvengiamai smuktų, jei dėl apsileidimo ar kitokių motyvų kunigas reguliariai ir autentiško tikėjimo bei maldingumo kupina dvasia nepriiminėtų Atgailos sakramento. Jei kunigas nebeitų išpažinties ar atlikinėtų tai netinkamai, tas labai greitai atsilieptų jo kunigiškajai egzistencijai ir kunigiškajai veiklai, ir bendruomenė, kurios ganytojas jis yra, netrukus tai pastebėtų.

Tačiau turiu dar pridurti, kad kunigas tam, kad būtų geras ir veiksmingas Atgailos sakramento tarnautojas, pats turi semtis iš šiame sakramente esančio malonės ir šventumo šaltinio. Mes, kunigai, remdamiesi savo asmenine patirtimi, galime iš tiesų pasakyti, kad juo labiau mums rūpės dažnai ir gerai pasirengus priiminėti Atgailos sakramentą, juo geriau atliksime savąją nuodėmklausių tarnybą bei laiduosime, kad penitentai turėtų iš to naudos. Tokia šio didaus sakramento vidinė logika. Šis sakramentas kviečia mus visus, Kristaus kunigus, atnaujinti dėmesį savo asmeninei išpažinčiai.

Asmeninė patirtis savo ruožtu šiandien tampa ir turi tapti paskata stropiai, reguliariai, kantriai ir karštai vykdyti šventąją Atgailos sakramento tarnybą, kurią kaip pareigą mums uždeda mūsų kunigystė, mūsų pašaukimas būti mūsų brolių ganytojais ir tarnais. Ir šiuo paraginimu primygtinai akinu visus pasaulio kunigus, ypač savo brolius vyskupus ir klebonus, visomis išgalėmis skatinti, kad tikintieji dažniau priiminėtų šį sakramentą, naudotis visomis galimomis bei tinkamomis priemonėmis ir išmėginti visus būdus, kad kuo daugiau mūsų brolių paliestų malonė, suteikta mums per Atgailos sakramentą kiekvieno asmens bei viso pasaulio susitaikinimo su Dievu Kristuje labui.

Šventimo formos

32. Laikydamasis Vatikano II Susirinkimo nurodymų, Ordo Paenitentiae numato tris apeigas, kurios, visuomet išlaikant esminius elementus, leidžia pritaikyti Atgailos sakramento šventimą prie tam tikrų pastoracinių aplinkybių.

Pirmoji forma – individualus penitentų susitaikinimas – yra vienintelis normalus ir įprastinis šio sakramento šventimo būdas, ir negalima bei nevalia leisti, kad jis taptų nebenaudojamas ar užmirštas. Antroji forma – kelių penitentų susitaikinimas einant individualios išpažinties bei gaunant individualų išrišimą – pasirengimo laikotarpiu leidžia labiau pabrėžti bendruomeninius sakramento aspektus, tačiau sakramentą vainikuojančiu aktu, būtent individualia nuodėmių išpažintimi bei individualiu išrišimu, sutampa su pirmąja forma ir dėl to gali būti jai prilyginta apeigų normalumo požiūriu. Tuo tarpu trečioji forma – kelių penitentų susitaikinimas atliekant bendrąją išpažintį ir gaunant bendrąjį išrišimą – taikoma išimtiniais atvejais; todėl yra ne laisvai pasirenkama, bet reglamentuota specialios tvarkos.

Pirmoji forma išryškina asmeniškesnius – ir esminius – penitencinės kelionės aspektus. Penitento ir nuodėmklausio dialogas, naudojamų elementų (biblinių tekstų, „atsilyginimo“ formos parinkimas ir t. t.) visuma leidžia sakramentiniam šventimui geriau atsiliepti į konkrečią penitento situaciją. Šių elementų vertė iškyla aikštėn atkreipus dėmesį į įvairius motyvus, skatinančius krikščionį eiti sakramentinės atgailos: poreikį asmeniškai susitaikinti ir iš naujo priimti draugystę su Dievu atgaunant dėl nuodėmės prarastą malonę; poreikį patikrinti savo dvasinį kelią ir kartais apibrėžčiau įžvelgti savo pašaukimą; dažnai taip pat poreikį bei troškimą išsivaduoti iš dvasinės apatijos bei religinės krizės. Negana to, pirmąją šventimo formą dėl jos individualaus pobūdžio galima susieti su praktika, kuri, nors nuo jos ir skiriasi, su ja gerai dera: omenyje turiu dvasinį vadovavimą. Tad akivaizdu, jog ši pirmoji šventimo forma leidžia aiškiai išreikšti bei skatinti asmeninį sprendimą bei įsipareigojimą.

Antroji šventimo forma dėl savo bendruomeninio pobūdžio bei ypatingo matmens išryškina kai kuriuos labai svarbius aspektus: bendras Dievo žodžio klausymasis paveikesnis už jo individualų skaitymą ir geriau pabrėžia atsivertimo bei susitaikinimo bažnytinį pobūdį. Ši forma itin reikšminga įvairiais liturginių metų momentais ir įvykių, pasižyminčių ypatinga pastoracine svarba, progomis. Čia užteks tiktai paminėti, kad tokiam šventimui reikia pakankamo skaičiaus nuodėmklausių.

Tad natūralu, kad sprendimo, kokia iš šių dviejų formų sakramentą reikėtų švęsti, kriterijus diktuotų ne atsitiktinės aplinkybės ir subjektyvūs motyvai, bet noras laiduoti tikrąją dvasinę tikinčiųjų gerovę paklūstant Bažnyčios penitencinei tvarkai.

Taip pat bus naudinga priminti, kad dėl pusiausviros dvasinės bei pastoracinės orientacijos šioje srityje būtina – tai liudija daugelio šimtmečių mokymo tradicija ir praktika – toliau laikyti labai svarbiu dalyku eiti Atgailos sakramento ir tada, kai padaroma tiktai lengvų nuodėmių.

Bažnyčia, nors ir žino bei moko, kad lengvosios nuodėmės atleidžiamos taip pat kitais būdais, pavyzdžiui, sulig gailesčio aktais, gailestingosios meilės darbais, malda, penitencinėmis apeigomis, nepaliaujamai primena visiems nepakartojamą sakramento akto turtingumą net ir tokių nuodėmių atveju. Dažnai priimant sakramentą – kai kurios tikinčiųjų grupės tiesiog įpareigotos tai daryti – ugdosi suvokimas, kad net mažiau svarbios nuodėmės įžeidžia Dievą ir sužeidžia Bažnyčią, Kristaus kūną, ir kad šio sakramento šventimas teikia tikintiesiems „progą bei paskatą labiau supanašėti su Kristumi ir tapti klusnesniems Dvasios balsui“ (194). Ypač būtina pabrėžti, jog sakramentiniam šventimui būdinga malonė turi didelę gydomąją galią ir padeda iš šaknų išrauti nuodėmę.

Dėmesys šventimo aspektui (195) ir Dievo žodžio, skaitomo, primenamo ir aiškinamo tikintiesiems ir kartu su jais tada, kai tai galima ir dera, akcentavimas padės pagyvinti sakramento praktiką ir neleis nupulti į formalizmą bei rutiniškumą. Penitentui tai padės suvokti, jog jis išgyvena išganymo įvykį, galintį suteikti jam naujos gyvenimo jėgos ir tikrosios ramybės. Toks rūpinimasis šventimu taip pat paskatins atskiras Bažnyčias nustatyti sakramentui švęsti skirtus laikotarpius ir auklėti krikščionis, ypač vaikus ir jaunuolius, taip, kad jie įprastų jų laikytis, išskyrus būtinus atvejus, kai sielų ganytojas privalo maloniai skirti dėmesį tiems, kurie prašo jo pagalbos.

Sakramento šventimas gaunant bendrąjį išrišimą

33. Naujoji liturginė tvarka ir neseniai pasirodęs naujas Kanonų teisės kodeksas (196) nurodo tikslias sąlygas, kada galima taikyti „kelių penitentų susitaikinimo apeigas atliekant bendrąją išpažintį ir gaunant bendrąjį išrišimą“. Šiuo klausimu nustatytas normas ir taisykles, kurios yra brandžių bei pasvertų apmąstymų vaisius, privalu priimti bei taikyti vengiant bet kurių savavališkų interpretacijų.

Derėtų giliau apmąstyti, kokie motyvai įpareigoja švęsti Atgailos sakramentą pagal vieną iš dviejų pirmųjų formų ir leidžia pasinaudoti trečiąja forma. Pirmiausia tai ištikimybė Viešpaties Jėzaus valiai, perduodamai Bažnyčios mokymu, ir klusnumas Bažnyčios įstatymams. Viename iš savo siūlymų (propositiones) Sinodas primena nepakitusį Bažnyčiose mokymą, besiremiantį ankstyviausia Tradicija, ir įstatymą, kuriuo įtvirtinta sena penitencinė praktika: individuali visų nuodėmių išpažintis gaunant individualų išrišimą yra vienintelė ordinarinė priemonė, kuria tikintysis, jaučiantis sunkiai nusidėjęs, sutaikinamas su Dievu ir Bažnyčia. Iš šio Bažnyčios mokymo naujo patvirtinimo aiškiai išplaukia, kad kiekviena sunki nuodėmė visuomet išpažintina, nurodant ją lemiančias aplinkybes, per individualią išpažintį.

Taip pat egzistuoja pastoracinio pobūdžio motyvas. Nors ir tiesa, kad, atsiradus kanoninės drausmės reikalaujamoms sąlygoms, galima taikyti trečiąją šventimo formą, sykiu nevalia užmiršti, kad ši forma negali tapti ordinarinė ir yra taikytina, kaip pakartotinai pabrėžia Sinodas, tiktai „didelės būtinybės atveju“, išlaikant įpareigojimą individualiai išpažinti sunkias nuodėmes prieš kitą bendrąjį išrišimą. Tad vyskupas, kuris vienintelis savo vyskupijoje kompetentingas nuspręsti, ar konkrečiai egzistuoja kanonų teisės nustatytos sąlygos, kuriomis leistina taikyti trečiąją formą, priims tokį sprendimą sunkia sąžine, visiškai gerbdamas Bažnyčios įstatymą bei praktiką ir, negana to, paisydamas kriterijų ir gairių, sutartų, remiantis čia išdėstytais doktrininiais bei pastoraciniais motyvais, su kitais vyskupų konferencijos nariais. Lygiai taip pat būtina autentiškos pastoracijos dvasia rūpintis sukurti bei laiduoti sąlygas, kad trečiosios formos praktika duotų dvasinių vaisių, dėl kurių ji ir numatyta. Trečiosios šventimo formos išimtinis taikymas niekada neturėtų skatinti mažiau vertinti ordinarines formas, juo labiau jų atsisakyti, nei laikyti šią trečiąją formą lygiaverte kiekvienos iš kitų dviejų alternatyva, nes galia rinktis minimas šventimo formas nėra palikta ganytojų ir tikinčiųjų laisvei. Ganytojas ir toliau privalo palengvinti tikintiesiems visų nuodėmių individualiąją išpažintį, kuri krikščionims yra ne tik pareiga, bet ir neliečiama bei neatimama teisė, daugiau negu dvasinis poreikis. Tikinčiuosius trečiosios šventimo formos taikymas įpareigoja laikytis visų jos vykdymą reglamentuojančių normų, įskaitant draudžiančią iš naujo naudotis bendruoju išrišimu prieš tai neatlikus – kaip galima greičiau – įprastinės individualios visų nuodėmių išpažinties. Apie šią normą ir pareigą jos laikytis tikinčiuosius prieš išrišimą turėtų informuoti bei pamokyti kunigas.

Šiuo Bažnyčios mokymo bei įstatymo priminimu norėčiau kiekvienam įdiegti gyvą atsakomybės jausmą, kuriuo turėtume vadovautis užsiimdami tokiais šventais dalykais kaip sakramentai, kurie nėra mūsų nuosavybė, ir sąžinės, turinčios teisę nebūti paliktos netikrybėje ir sumaištyje. Kartoju: ir sakramentai, ir sąžinės yra šventieji dalykai, reikalaujantys iš mūsų, kad mes tarnautume jiems neprasilenkdami su tiesa.

Tokia yra Bažnyčios įstatymo prasmė.

Kai kurie keblesni atvejai

34. Jaučiu pareigą čia, nors ir glaustai, paminėti pastoracinį atvejį, kurį, kiek įmanoma, nagrinėjo Sinodas ir kuris taip pat aptariamas viename iš siūlymų. Turiu galvoje tam tikras šiandien dažnai pasitaikančias situacijas, į kurias pakliūva krikščionys, trokštantys tęsti sakramentinę religinę praktiką, bet negalintys to daryti dėl savo asmeninės padėties, prieštaraujančios įsipareigojimams, jų prisiimtiems Dievo ir Bažnyčios akivaizdoje. Tokios situacijos atrodo itin keblios ir beveik neišpainiojamos.

Kai kurie kalbėjusieji Sinode, reikšdami bendrąją tėvų mintį, šio atvejo atžvilgiu iškėlė aikštėn dviejų vienodos svarbos principų koegzistavimą bei tarpusavio sąveiką. Pirmasis yra užuojautos ir gailestingumo principas, kuriuo vadovaudamasi Bažnyčia, istorijoje tęsianti Kristaus buvimą bei darbą, norėdama ne nedorėlio mirties, bet jo atsivertimo ir gyvenimo (197), stengdamasi nenulaužti palaužtos nendrės ir neužgesinti blėstančio dagčio (198), vis bando, kiek įstengia, parodyti nusidėjėliui grįžimo pas Dievą ir susitaikinimo su juo kelią. Antrasis yra tiesos ir nuoseklumo principas. Juo vadovaudamasi Bažnyčia nesutinka vadinti to, kas bloga, geru ir to, kas gera, blogu. Remdamasi šiais dviem vienas kitą papildančiais principais, Bažnyčia tol, kol nebus patenkintos reikalaujamos sąlygos, gali kviesti savo vaikus, pakliuvusius į tokią skausmingą padėtį, artintis prie Dievo gailestingumo kitokiais keliais, bet ne per Atgailos ir Eucharistijos sakramentus.

Šie dalykai labai slegia mūsų, ganytojų, širdį, todėl jaučiau pareigą apaštališkajame paraginime Familiaris consortio pasakyti aiškų žodį dėl išsiskyrusių ir antrą kartą susituokusiųjų (199) bei neteisėtai bendrai gyvenančių krikščionių.

Sykiu jaučiu pareigą kartu su Sinodu paraginti bažnytines bendruomenes ir pirmiausia vyskupus visomis išgalėmis padėti kunigams, nepajėgusiems tesėti didelių per šventimus prisiimtų įsipareigojimų ir patekusiems į neleistiną padėtį. Nė vienas iš tokių brolių neturėtų jaustis paliktas Bažnyčios.

Visiems, kurie esamu momentu negali patenkinti Atgailos sakramento reikalaujamų sąlygų, kelią į visišką susitaikinimą vienai Apvaizdai težinomą valandą gali rengti Bažnyčios motiniško gerumo apraiškos, nesakramentinių maldingumo formų praktikavimas, nuoširdžios pastangos išlaikyti ryšį su Viešpačiu, dalyvavimas Mišiose, dažnas kuo tobulesnių tikėjimo, vilties, meilės, gailesčio aktų kartojimas.
 

BAIGIAMASIS PALINKĖJIMAS

35. Baigdamas šį dokumentą, jaučiu savyje aidint ir trokštu jums visiems pakartoti linkėjimą, kurį pirmasis Romos vyskupas kritišku Bažnyčios pradžios momentu adresavo pasklidusiems „pakeleiviams“, „išrinktiems išankstiniu Dievo Tėvo numatymu“: „Tegausėja jums malonė ir ramybė!“ (200) Apaštalas ragina būti vieningiems, tačiau iškart po to atkreipia dėmesį į vienybę bei ramybę griaunančias nuodėmes, kurių būtina vengti: „Neatsilyginkite piktu už pikta ar keiksmu už keiksmą, bet, priešingai, laiminkite, nes ir patys esate pašaukti paveldėti palaiminimo“. Jis baigia padrąsinimo ir vilties žodžiu: „Kas gi jums pakenks, jei stropiai darysite gera?“ (201)

Ne mažiau kritiškais istorijos laikais drįstu pridėti savo paraginimą prie paraginimo apaštalų kunigaikščio, kuris kaip Kristaus liudytojas ir Bažnyčios ganytojas pirmasis užėmė Romos sostą ir buvo „pirmutinis meilėje“ viso pasaulio akivaizdoje. Vienydamasis su vyskupais, kurie yra apaštalų įpėdiniai, ir padedamas kolegialaus apmąstymo, daugelio Sinodo dalyvių skirto susitaikinimo temoms bei problemoms, aš irgi norėčiau ta pačia Galilėjos žvejo dvasia perteikti tai, ką jis pasakė mūsų tikėjimo broliams, tokiems tolimiems laike ir tokiems artimiems širdyje: „Būkite vieningi <...>. Neatsilyginkite piktu už pikta <...>. Stropiai darykite gera“ (202). Ir jis pridūrė: „Pagaliau, jei tokia būtų Dievo valia, verčiau kentėti už gerus darbus negu už piktus“ (203).

Šiame priesake aidi žodžiai, Petro asmeniškai girdėti iš Jėzaus, ir idėjos, esančios Jėzaus „Gerosios Naujienos“ dalimi: tai naujas tarpusavio meilės įsakymas; karštas vienybės troškimas ir siekimas; gailestingumo ir kantrumo palaiminimai persekiojamiems dėl teisumo; to, kas bloga, atmokėjimas tuo, kas gera; įžeidimų atleidimas; priešų meilė. Šie žodžiai bei idėjos yra autentiškas ir transcendentiškas krikščioniškosios etikos arba, giliau žvelgiant, naujos sandoros Jėzuje Kristuje dvasingumo apibendrinimas.

Savo tėvišką ir pastoracinį raginimą atgailauti ir susitaikinti patikiu gailestingumo apsčiam Tėvui ir Dievo Sūnui, kuris tapo žmogumi, kad mus atpirktų ir sutaikintų. Tegu švenčiausioji ir labiausiai garbintina Trejybė sudaigina Bažnyčioje ir pasaulyje mažą grūdą, kurį šią valandą sodinu į derlingą daugybės žmogiškųjų širdžių dirvą.

Kad jis netruktų duoti gausių vaisių, kviečiu visus jus su manimi atsigręžti į Kristaus Širdį, iškalbingą dieviškojo gailestingumo ženklą, „permaldavimą už mūsų nuodėmes“, „taikos ir ramybės davėją“ (204), idant iš ten pasisemtume vidinių jėgų, leidžiančių nusigręžti nuo nuodėmės ir atsigręžti į Dievą, ir tenai atrastume dieviškąjį gerumą, kaip meilės kupiną atsaką į žmogaus gailėjimąsi.

Kviečiu jus taip pat su manimi atsigręžti į Marijos, Jėzaus motinos, nekalčiausiąją Širdį, kurioje „tikrove tampa Dievo susitaikinimas su žmogumi <...>, atliekamas sutaikinimo darbas, nes ji Kristaus atperkamosios aukos galia gavo iš Dievo malonės pilnatvę“ (205). Dėl savo dieviškosios motinystės Marija iš tiesų tapo „Dievo sąjungininke“ sutaikinimo darbe (206).

Jos Fiat žymi prasidedančią „laiko pilnatvę“, kurioje Kristus sutaikino žmoniją su Dievu, ir jos nekalčiausiajai Širdžiai – kuriai esame ne kartą patikėję visą nuodėmės ardomą ir daugybės įtampų bei konfliktų draskomą žmoniją – dabar ypatingu būdu patikiu savo šią intenciją: tegu jos užtariama žmonija atranda atgailos kelią, kuris vienintelis veda į visišką susitaikinimą, ir pradeda juo eiti!

Visiems jums, kurie bažnytines bendrystės dvasia klusniai ir kupini tikėjimo (207) priimate šiame dokumente pateikiamus nurodymus, pasiūlymus bei direktyvas ir stengiatės paversti juos gyva praktika, iš širdies teikiu savo apaštališkąjį palaiminimą.

Roma, prie šventojo Petro, 1984 m. gruodžio 2 d., septintųjų mano pontifikato metų pirmasis advento sekmadienis


IŠNAŠOS

(157) Ps 78 [77], 38-39.
(158) Plg. Jn 1, 29; Iz 53, 7.12.
(159) Plg. Jn 5, 27.
(160) Plg. Mt 9, 2-7; Lk 5, 18-25; 7, 47-49; Mk 2, 3-12.
(161) Plg. Jn 3, 17.
(162) Jn 20, 22; Mt 18, 18; taip pat plg. Mt 16, 19 tiek, kiek kalbama apie Petrą. Izaokas Žvaigždiškis vienam iš savo pamokslų pabrėžia visišką Kristaus bendrystę su Bažnyčia atleidžiant nuodėmes: „Bažnyčia negali nieko atleisti be Kristaus, ir Kristus nenori nieko atleisti be Bažnyčios. Bažnyčia negali niekam atleisti, išskyrus tam, kuris atgailauja, tai yra jau yra paliestas Kristaus. Kristus nenori suteikti atleidimo tam, kuris niekina Bažnyčią“: Sermo 11 (In dominica III post Epiphaniam, I): PL 194, 1729.
(163) Plg. Mt 12, 49-50; Mk 3, 33-34; Lk 8, 20-21; Rom 8, 29: „<...> pirmagimis tarp daugelio brolių“.
(164) Plg. Žyd 2, 17; 4, 15.
(165) Plg. Mt 18, 12-13; Lk 15, 4-6.
(166) Plg. Lk 5, 31-32.
(167) Plg. Mt 22, 16.
(168) Plg. Apd 10, 42.
(169) Plg. Jn 8, 16.
(170) Plg. Kreipimasis į Romos patriarchinių bazilikų penitenciarijas ir nuodėmklausius užbaigiant Atpirkimo jubiliejų (1984 liepos 9): L’Osservatore Romano (1984 07 9-10).
(171) Jn 8, 11.
(172) Plg. Tit 3, 4.
(173) Plg. Tridento Susirinkimas. XIV sesija De sacramento Paenitentiae, 1 sk. ir 1 kan.: Conciliorum Oecumenorum Decreta. Ed. cit., 703-704, 711 (DS 1668-1670, 1701).
(174) Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 11.
(175) Plg. Tridento Susirinkimas. XIV sesija De sacramento Paenitentiae, 1 sk. ir 1 kan.: Conciliorum Oecumenorum Decreta. Ed. cit., 703-704, 711 (DS 1668-1670, 1701).
(176) Plg. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 72.
(177) Plg. Rituale Romanum ex Decreto Sacrosancti Concilii Oecumenici Vaticani II instauratum, auctoritate Pauli VI promulgatum: Ordo Paenitentiae. Typis Poliglottis Vaticanis, 1974.
(178) Tridento Susirinkimas vartoja atsargų posakį ad instar actus iudicalis (XIV sesija De sacramento Paenitentiae, 6 sk.: Conciliorum Oecumenicorum Decreta. Ed. cit., 707 [DS 1685]), norėdamas pabrėžti, kad tai skiriasi nuo žmogiškųjų teismų. Atgailos naujosiose apeigose apie šią funkciją užsimenama Nr. 6b ir 10a.
(179) Plg. Lk 5, 31-32: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams. Aš atėjau šaukti į atgailą <...> nusidėjėlių“; Lk 9, 2: „Paskui išsiuntė Dievo karalystės skelbti ir ligonių gydyti“. Kristaus kaip gydytojo įvaizdis įgyja naujų bei įspūdingų aspektų lyginant jį su „Jahvės tarnu“, apie kurį Izaijo knygoje pranašiškai sakoma, kad „jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus“ ir kad „mes buvome išgydyti jo žaizdomis“ (Iz 53, 4-5).
(180) Šv. Augustinas. Sermo 82, 8: PL 38, 511.
(181) Plg. Šv. Augustinas. Sermo 352, 3, 8-9: PL 39, 1558-1559.
(182) Plg. Ordo Paenitentiae, 6c.
(183) Jau pagonys – pavyzdžiui, Sofoklis (Antigonė, eil. 450-460) ir Aristotelis (Retor., I knyga, 15 sk., 1375a-b) – pripažino egzistuojant „dieviškąsias“ moralės normas, kurios egzistavo „visada“ ir yra giliai įrašytos į žmogaus širdį.
(184) Dėl sąžinės vaidmens žr. tai, kas mano pasakyta per 1984 m. kovo 14 d. visuotinę audienciją, 3: Insegnamenti, VII, 1 (1984), 683.
(185) Plg. Tridento Susirinkimas. XIV sesija De sacramento Paenitentiae, IV skyrius De contritione: Conciliorum Oecumenorum Decreta. Ed. cit., 705 (DS 1676-1677). Kaip žinoma, Atgailos sakramentui gauti pakanka attritio, tai yra netobulo gailesčio, kylančio labiau iš baimės negu iš meilės; tačiau per sakramentą penitentas, veikiamas gautosios malonės, ex attrito fit contritus, nes Atgailos sakramentas tinkamai nusiteikusiam asmeniui padeda atsiversti iš meilės; plg. Tridento Susirinkimas. Ten pat. Ed. cit., 705 (DS 1678).
(186) Ordo Paenitentiae, 6c.
(187) Plg. Ps 51 [50], 14.
(188) Apie šiuos pamatinius atgailos sakramentus kalbėjau per kelias visuotines audiencijas (1982 gegužės 19: Insegnamenti, V, 2 [1982], 1758tt.; 1979 vasario 28: Insegnamenti, II (1979), 475-478; 1984 kovo 21: Insegnamenti, VII, 1 [1984], 720-722). Taip pat reikia priminti Kanonų teisės kodekso nuostatus dėl sakramento teikimo vietos ir klausyklų (kan. 964, § 2-3).
(189) Šią temą glaustai aptariau per 1984 m. kovo 7 d. visuotinę audienciją: Insegnamenti, VII, 1 (1984), 631-633.
(190) Plg. Pr 4, 7.15.
(191) Plg. 2 Sam 12.
(192) Plg. Lk 15, 17-21.
(193) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo Presbyterorum ordinis, 18.
(194) Ordo Paenitentiae, 7b.
(195) Plg. Ordo Paenitentiae, 17.
(196) Kan. 961-963.
(197) Plg. Ez 18, 23.
(198) Plg. Iz 42, 3; Mt 12, 20.
(199) Plg. Apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio, 84: AAS 74 (1982), p. 184-186.
(200) Plg. 1 Pt 1, 1.2; 3, 8.
(201) 1 Pt 3, 9.13.
(202) Plg. 1 Pt 3, 8.9.13.
(203) 1 Pt 3, 17.
(204) Švenčiausiosios Jėzaus Širdies litanija; plg. 1 Jn 2, 2; Ef 2, 14; Rom 3, 25; 5, 11.
(205) Jonas Paulius II. Kalba per visuotinę audienciją (1983 gruodžio 7), 2: Insegnamenti, VI, 2(1983), 1264.
(206) Plg. Jonas Paulius II. Kalba per visuotinę audienciją (1984 sausio 4): Insegnamenti, VII, 1 (1984), 16-18.
(207) Plg. Rom 1, 5; 16, 26.

Views All Time
Views All Time
4681
Views Today
Views Today
2
0 0