Gavėniai įpusėjus, bent kiek su religija susijęs žmogus nerimastingai pradeda galvoti, kad reikės eiti velykinės išpažinties. Tai primena kalendorius, artimieji ar koks stropus klebonas. Ši tradicija – bent kartą per metus atlikti išpažintį – dar tebėra įaugusi į mūsų papročius, o jei kas bando ją „užtušuoti“, tai seneliai ir tėveliai ar šiaip pamaldesni giminaičiai primena, kad „reikia“…

Kažkaip gaila, jog išpažintis yra virtusi  nemalonia pareiga, prievarta sau, inercija. Ne didelis džiaugsmas ir kunigams praleisti po kelias valandas klausykloje, beklausant „prisipažinimų“, kad nieko nenužudžiau, nepavogiau, nesvetimavau… Esu sutikęs ne vieną nuo velykinių išpažinčių psichologiškai persitempusį kunigą, kuris tesvajodavo apie paprastą poilsį.

Tad ne vienas gali pasakyti, jog tokias tradicijas reikia ignoruoti, laužyti, nepaisyti. Vis dėlto patinka mums ar ne, bet jei įsitvirtina tam tikri papročiai, tai jie turi atramą įvairiose mūsų būvio plotmėse. Gal geriau užuot purkštavus vertėtų pamąstyti, kaip pataisyti esamą padėtį, juolab kad čia reikia ne tik dvasininkijos, bet ir visų bažnyčios lankytojų pastangų.

Kad ir kaip suktumės, bet daugybei „velykinė“ yra vienintelė proga kartą per metus susidurti su religija ir savimi. To fakto neturėtų iš akių išleisti nei nuodėmklausiai, nei pastoracijoje besidarbuojantieji. Suprantu visus, kurie pavargsta nuo bažnyčias užplūdusio priešvelykinio srauto, bet „velykinės“ yra galimybė byloti apie Evangeliją. Tereikia prabilti į širdį. Kad ir keistai atrodytų, bet esu sutikęs ne vieną asmenį, kuris nuobodžiai atstovėjęs eilėje prie  klausyklos buvo persmelktas Slėpinio pajautos, jam padėjusios perkainoti savo gyvenimo orientyrus.

Būtent slėpinio atmosfera yra daug lemiantis veiksnys. Kai esame įpratę į išpažintį žiūrėti perdėm pragmatiškai, kaip į nemokamą psichologijos seansą ar dvasinės chirurgijos rūšį, vis vien anksčiau ar vėliau devalvuosime ją iki pareigos. Žinoma, čia vyksta žmogaus gelmės apnuoginimas ir susifokusuoja įvairūs elementai, bet nevalia pamiršti, kad išpažintis yra akistata su savimi Dievo šviesoje.

Nūdienos žmogus, perfrazuojant šv. Augustiną, nesikalba su savimi. Maža to, jis neklysta. Aišku, religija pati sau kasa duobę, kai nuolatos „mina“ ant kaltės nuospaudos, tačiau ta neklystamumo aureolė, kuri puošia nūdienos žmogų, yra vienas didesnių iššūkių sielovadai.

Tad svarbu pabrėžti, jog išpažintis yra akistata su savimi, savo ribomis. Šiuo atveju Bažnyčios užduotis yra padėti nuplėšti paviršutiniškumo luobą, vesti prie susitikimo su savo geliančia egzistencija. Tačiau ne mažiau svarbu parodyti, jog ši egzistencija nėra pasmerkta vaitoti vienatvėje, bet susilaukia Tėvo rūpesčio. Tai jautė ir vokiečių rašytojas Hermanas Hesė, kuris rašė: „Ir vis dėlto kartais pavydžiu katalikams galimybės išsakyti savo išpažintį į klausyklos plyšį, užuot išstačius ją nuolatinei vienišos savikritikos ironijai“. Klausyklos plyšys turėtų tapti erdve, kurioje vyksta autentiškas susitikimas su gydančia malone ir savo tikruoju aš.

Todėl būtina atkreipti į einančio išpažinties žmogaus parengimą. Akivaizdu, kad maldynų rekomendacijos ir klausimynai yra morališkai nusenę. Kai kurios parapijos pačios verčiasi savilaidos būdu platindamos Sutaikinimo sakramentui paruošiančią medžiagą. Tačiau ne visos parapijos yra pajėgios tokiems darbams, o medžiagos (naujų maldynų, sąžinės peržvalgų, meditacijų), kuri būtų tinkama ir prieinama kiekvienai parapijai iki šiol oficialiai išleista nėra.

Taip pat plačiau turėtų būti taikoma ir sutaikinimo pamaldų praktika. Gražiai, kūrybiškai atliekamos, jos gali atgaivinti Atgailos sakramento praktiką, nes parodo bendruomenės vaidmenį sutaikinimo procese, o atleidimas čia tampa švente. Taip palyginimas apie sūnų palaidūną, kai jam sugrįžus namo tėvas iškėlė puotą, įgyja regimų bruožų. Tokios pamaldos padeda sutelkti dėmesį į bendruomeninius nuodėmės ir jos atleidimo aspektus, pagilina atgailos dvasią, o pačią išpažinties procedūrą išvaduoja nuo įtampos ir monotonijos. 

Nesinorėtų, kad Lietuvoje šį sakramentą ištiktų toks pat krachas, kaip Vakarų Bažnyčiose, kai kunigai yra pamiršę, kas per daiktas ta klausykla. O nuo nemalonios pareigos iki užmiršimo – vienas žingsnis. Galime padaryti, kad taip neįvyktų, tereikia pasistengti. Tuo tarpu mūsų „velykinės“ yra tik dar vienas šansas.

Views All Time
Views All Time
2813
Views Today
Views Today
1
0 0