Iš Louis Evely knygos „Tu esi tas žmogus“

Vien tik malda gali išdildyti mūsų baisų priešinimąsi Dievui. Melstis – tai reiškia atsiverti Dievui, atsiduoti Jo dispozicijai, kad Jis galėtų laisvai darbuotis mumyse; skirti Jam laisvo laiko, kad Jis galėtų mums apsireikšti. Patikėti savo paslaptis, padovanoti pasitikėjimą, kurį mums yra paskyręs prieš amžius; leisti jam sunaikinti mumyse tą grubų rėksmingą personažą, kurio riksmai trukdo dialogą. Susikaupti – vadinasi, pradėti pagaliau tikėti, kad ne Dievas klysta, o mes esame neištikimi, užuomaršos, nerūpestingi, abejingi, negailestingi.

Kad imtume aiškiai matyti, kad galėtume prasiskverbti pro tas senų įpročių sąnašas (kurias mes taip rūpestingai sukaupėm, užkonservavome, kad tik apsisaugotume, neleistume tikrajam Dievui būti mumyse Dievu, kad užgniaužtume tą reiklų ir tokį švelnų kvietimą, į kurį bijome atsiliepti) – turime melstis ilgai, ramiai ir atidžiai.

Vienas mano draugas trapistas sakė: „Nepakanka sustabdyti mašiną, reikia kad ir motoras nustotų sukęsis visu greičiu.“ Jūsų nekantrumo motoras vis dar pašėlusiai sukasi. Jis turi sulėtinti tempą, nurimti, dirbti kitu ritmu. Reikia savo žingsnius priderinti prie kitų žingsnių, savo valią prie kitos Valios. Reikia sugebėti perjungti motorą, suderinti jo darbą su lėtu, ramiu, galingu ir pastoviu Dievo Valios ritmu.

Kol esame neramūs, užsiėmę savo problemomis ir reikalais, mes jaučiamės saugūs, Dievui nepasiekiami. Reikia daugelio susikaupimo dienų, kad galėtume pradėti gyventi Jame ir Juo. Reikia nurimti, sulėtinti motoro darbą, kad mumyse atsirastų kitas judėjimas, kurio mes anksčiau nenujautėme. Jeigu jūs esate per daug užsiėmę savais klausimais, jūs negalite išgirsti Jo atsakymų.

Dievo atsakymai yra nuostabūs, netikėti, tokių jūs niekuomet nesate laukę.

Jeigu jūs norite sutikti Dievą, turite atsikratyti savęs. Į rekolekcijas atvykstančių lagaminai visuomet būna pilni įvairiausių daiktų: atliktinų reikalų sąrašas, knyga, šokoladas, traukinių tvarkaraštis – jeigu tai pasirodys nepakeliama! Žurnalai… Mes manome, kad mums reikia kažkokio užsiėmimo, idant galėtume apsisaugoti nuo Dievo. Mes manome, kad Dievas neįstengs mūsų pasotinti. Tačiau reikia atsipalaiduoti. Atsipalaiduoti net nuo svarbių problemų, net nuo esminių. Tik Jis mums turi kalbėti tuo momentu, kurį pats pasirinks. Ir taip, kaip Jis pats norės. Tai ne mūsų reikalas, bet Jo. Ne tiek mūsų rūpestis, kiek Jo.

Mes visi dūstame po nepakeliama našta, nes mes ją užsikrovėme neteisėtai. Reikia, kad Dievas mums vėl taptų Dievu, atgautų Savo vietą ir Savo teises. Ir jums tuoj pat nepaprastai palengvės. Jūs patys stengsitės prisiminti, kaip tai buvo atsitikę, kad pačiais svarbiausiais jūs laikėte dalykus, kurie lietė tik jus, vadinasi, būtybę, kuri dabar, palyginus su tuo Kitu, jums atrodo tokia nereikšminga!

Kai jūs savo naštą sudėsite į tas rankas, kurios vienintelės ją gali panešti, jūs pamatysite, kad ji yra lengva, panešama, ir kad tai yra vienintelė priemonė jai pakelti.

Tegu mums Dievas vėl tampa Dievu: leiskime jam pagaliau būti mums tuo, kuo Jis yra – meile, meilingu rūpesčiu, kvietimu, pasidalijimu – leiskime Jam parodyti mums tikrąjį Jo veidą, nuvalytą nuo tų visų menkų ir nykių bruožų, kuriais mes Jį keistai apkrovėme. Dievas nuolat mus kviečia prie to apšviečiančio atradimo, persimainymo.

Vienas Bažnyčios Tėvas yra pasakęs, kad Tabore Viešpats nebuvo persimainęs. Jo išvaizda nepasikeitė. Pasikeitė ne Jis. Jam būnant su mokiniais, visą laiką antgamtinė šviesa sklido iš Jo Veido, tik jų akys nematė Jo tokio, koks Jis yra.

Vieną dieną apaštalai sekė paskui Jėzų vienumoje, lydėjo Jį į kalną – ramų, akmeningą, toli nuo minių, kurioms jie paprastai būdavo svarbūs asmenys, tarpininkai, įtakingi, nuolat skubantys. Čia, toje ramioje viršukalnėje, jų dvasia palengva nurimo, akys prasiblaivė, dėmesys nukrypo į Jėzų, susitelkė vien tik apie Jį, jie pasidavė Jo įtakai. Jų akys atsivėrė, ir jie pamatė Jį tokį, koks Jis visuomet buvo tarp jų.

Norite pamatyti Jėzų Jo garbėje? Norite, kad Jis jums apsireikštų, persimainytų jūsų akyse? Paaukokite jam rytmetį, nueikite vakare bažnyčion ar kurią popietę aukštamiškio slėnin su vieninteliu draugu – Evangelija. Aš jums tvirtai sakau: jeigu jūs taip padarysite (o jeigu jau esate taip padarę, tai patys žinote), po truputį, lėtai, koplyčios ar gamtos tyloje jūsų akys atsivers, ir jūs labai aiškiai išvysite Jį ir save. Jūs suprasite, ką slepiate, ką bloga esate padarę, žinodami ar nenorėdami žinoti. Jūs išgirsite balsą, Jo balsą, kuris kalba visuomet, bet kurio jūs taip stengiatės negirdėti. Jo valia jums akivaizdžiai pasirodys. Jo artumas pasidarys jums toks realus ir artimas, kad jūs net suvirpėsite. Jo veidas suspindės jums visai nelauktai, ir jūs, kaip ir daugelis kitų prieš jus, pagaliau Jam tarsite: „Viešpatie, kaip gera mums čia būti. O, kad galėčiau visuomet taip pasilikti, kad galėčiau visuomet būti toksai. Leisk man pasistatyti palapinę ir likti čia visam laikui.“

Mat jūs pagaliau pažinsite Viešpatį, kuris būna tarp mūsų visada, bet kurio jūs niekada nesate pastebėję. „Tarp jūsų yra tas, kurio jūs nepažįstate.“

Views All Time
Views All Time
1118
Views Today
Views Today
1
0 0