Iš Loius Evely knygos „Tu esi tas žmogus“

Ar mes tikime Dievą, ar tuos, kurie yra mums apie Jį kalbėję?

Tikėti Dievą, reiškia ne sąvokas ir žinias apie religiją kaupti, o sutikti asmenį. Gyvą asmenį. Priartėti prie Jo, užmegzti kontaktą, atsiversti, pajudėti. Visi tie, kurie buvo Jėzų sutikę, išpažino religiją. Jie visi tikėjo Dievą taip, kaip buvo išmokyti. O tie, kurie paskui Jėzų sekė, tie sutiko atsisakyti taip kruopščiai kauptų savų idėjų ir užleisti vietą visai kitokioms Jėzaus idėjoms. Visų sunkiausias atsivertimas, kuriam mes visi esame šaukiami, vyksta pačioje mūsų religijos šerdyje.

Tie, kurie nusekė paskui Jėzų, iš pat pradžių turėjo pakeisti savo idėjas apie Dievą, o aukodami tas idėjas, turėjo kartu atsisakyti viso to, kas užpildė jų gyvenimą: savo santykių, draugų, socialinės aplinkos, visų sutartinių minties ir papročių rėmų, kuriuos Jėzus iš pagrindų sukrės; visos tos sutrūnijusios sistemos, iš kurios Viešpats lieps išeiti. Viso to vienu sykiu atsisakoma, kai imama sekti paskui Jėzų, kai imama tikėti Dievą, tikrą Dievą, Gyvąjį Dievą.

Kas pradeda tikrai tikėti, pradeda rimtai galvoti apie Dievą, tas paprastai pirmiausia ima piktinti visą pasaulį – tuos visus „gerus krikščionis“, kurie yra tokie „nuolankūs“, kad visa daro taip, kaip ir visi kiti. Visus tuos, kurie tikisi išpažįstą tinkamą, gerą ir nieko nelaužančią religiją.

Ir šventasis Paulius, persekiodamas krikščionis, tikėjo savo religijos gerumu. Niekas geriau už jį nepažinojo savo bažnyčios įstatymų, niekas taip uoliai jų nesilaikė. Jį siutino tie žmonės, kurie viską iš naujo svarstė, kurie, regis, netikėjo, kad viskas jau yra nustatyta, legalizuota visiems laikams. Jis turėjo Įstatymą, viskas buvo pramatyta, reikėjo tik vykdyti.

Ir kai tas nepriekaištingas tikintysis pagaliau iš tikrųjų sutiko Dievą, kuriam tikėjosi tarnaująs, buvo kaip perkūno trenktas: Kas Tu esi? Jo širdyje taip pavydžiai saugomas Dievas buvo sustingęs ir pavirtęs stabu.

O mūsų Dievas? Tas, kuriam mes tikimės tarnaują? Ar tai jautri ir rūpestinga būtybė, „persekiojama“ – kurią galima persekioti – kuri apsireiškė šventajam Pauliui? O gal tolima Visagalė Būtybė, suvedanti sąskaitas, pričiumpanti mus tuoj pat, kai tik prasilenkiame su Įstatymu? Nemaža krikščionių nenorėtų būti tuo Dievu, kurį jie įsivaizduoja – patys būtų kur kas geresni, negu Jis!

Kai Jėzus apsireiškė, kai Jis apreiškė savo Tėvą („kas mane mato, mato ir Tėvą“), žmonės visų pirma pamatė, kad Jis yra nepalyginti geresnis, negu jie buvo manę. Dievas yra artimas, atlaidus, jaunas, linksmas, švelnus, draugiškas. Jis maldauja žmonių draugystės. Jis bėga paskui mus per kirtimus ir erškėtynus, kai mes nuo Jo nusigręžiame, o jeigu išeiname iš namų, Jis nekantriai laukia mūsų pareinant. O mums sugalvojus sugrįžti, Jo švelnumas beribis. Jis pats nesižino, kokią beprotybę išgalvoti, kad kuo geriau atšvęstų mūsų sugrįžimą.

Taigi, jei mes niekada su Juo nesusitinkame, kieno tai kaltė – Jo ar mūsų? Per visą Biblija aidi žodžiai, kurie skelbia, kad Dievas ieško žmogaus. Nuo pat Pradžios: „Adomai, kur tu?“, iki Apokalipsės: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3, 20). Jis beldžia visą laiką…

„Tu manęs neieškotum, jei jau nebūtum mane suradęs“, sako Paskalio Dievas. O gal veikiau „jei Aš jau nebūčiau tavęs suradęs“. Dievas gali būti užmirštas, neigiamas, apleistas, išduotas, bet Jis yra Gelbėtojas, Ištikimas, Tėvas – visada. Jis negali keistis. Sūnus gali nustoti buvęs sūnumi, Tėvas niekada nenustos buvęs Tėvas.

Alkis, su kuriuo žmogus ieško Dievo, yra niekis prieš alkį, su kuriuo Dievas ieško žmogaus. Dievas niekada neatsisako ateiti į pasimatymą, nes pats tą pasimatymą skiria. Dar niekada nebuvo atsitikę, kad žmogus ieškotų Dievo ir Jo nerastų.

Niekas negali pasakyti, kad pasišovęs Dievui tarnauti, Dievo balso neišgirdo, Dievo nesutiko, kad Dievas jo nepaveikė, neišgydė, nepaguodė, nepalietė, nepagavo.

Dievas niekada nesiliauja buvęs Apreiškimu, kaip niekada nenustoja buvęs Meile, lyg Jis būtų mus mylėjęs tik tą vienintelį kartą prieš du tūkstančius metų! Meilė išsipasakoja, atsiduoda. Meilei yra būdinga atsiverti. Kai žmonės pamilsta vienas kitą, pradeda pasakoti vienas kitam visas savo gyvenimo smulkmenas, visa, kas jiems yra atsitikę. Jie vienas kitam save „apreiškia“. Jie atveria vienas kitam savo širdį, pasipasakoja paslaptis.

Dievas visada yra pasirengęs su mumis dalytis, atskleisti savo paslaptis, bet mes Jį vis atstumiame. Jis nori mums apsireikšti, bet mes esame per daug išsiblaškę, per daug užsiėmę kitais dalykais, per daug nepasitikintys, per daug priešiškai nusiteikę. Tarp mūsų ir Dievo yra atkakli pasipriešinimo užtvara, išsiblaškymo, abejingumo, atgrasumo, priešiškumo klodai. Mūsų kiekvienas Dievo geismas, kiekviena malda yra tarsi obliaus nuskusta skiedra nuo mūsų netikėjimo luobo. Kai mes būsime tiek meldęsi, kad lenta bus pradilinta, mes pagaliau pamatysime, kad Dievas čia buvo visuomet, kad Jis nuolat mūsų laukė ir ragino mus sušvytėti.

Views All Time
Views All Time
1066
Views Today
Views Today
1
0 0