Iš Louis Evely knygos „Tu esi tas žmogus“

Ar mes būtume pažinę Kristų? Iš ko mes Jį būtume pažinę?

Aibė žmonių, su kuriais Jis buvo susitikęs savo žemiškajame gyvenime, Jo nepažino. Kodėl mes būtume Jį pažinę? Ir dėl ko mes Jo nebūtume pažinę?

O, – sakysite jūs, – jeigu mes būtume gyvenę Jo laikais, jeigu mes būtume galėję Jį girdėti, matyti, paliesti – kaip mes Jį būtume mylėję! Su kokiu entuziazmu mes būtume viską palikę ir ėję paskui Jį…

Ar tikrai? Jūs niekada nesate Jo matę? Niekada palietę? – Juk Komunijoje galite kasdien su Juo bendrauti… Niekada nesate Jo girdėję? – Jis kasdien laukia jūsų, kad galėtų su jumis Evangelijos žodžiais kalbėtis. Niekada nesate Jo sutikę? – „Aš buvau alkanas, ir tu mane pavalgydinai, buvau ištroškęs, buvau apleistas…“ nėra nė vienos valandos jūsų gyvenime, kurią jūs nebūtumėte su Juo prasilenkę viename savo brolių. „Aš esu su jumis ligi pasaulio pabaigos“. Argi galėtume būti dar labiau sustiprinti, apdrausti, mylimi?

Nėra nieko klaidingesnio kaip ilgesys tų, kurie tiki, jog būtų geri krikščionys, jei būtų gyvenę prieš du tūkstančius metų.

Ir atvirkščiai – visiškai tikra yra tai, kad mūsų ydos, toli gražu ne išdilusios Jo artumoje, mums būtų sutrukdžiusios jį pažinti – kaip tai atsitiko su tūkstančiais, ir tūkstančių tūkstančiais žmonių, kurie, smalsumo vedami, atėjo ir nusivylę nuėjo, nes tas žmogus jiems pasirodė tik vidutiniškas, arba nepakenčiamas originalas. Ir piktinantis… „Laimingi, kurie nepasipiktins manimi“.

Viskas prasideda iš naujo. Kiekvieną rytą. Kristus visada yra tas pats. Žmonės visada tie patys. Evangelija yra apreiškimo knyga. Dievo apreiškimo. Mūsų apreiškimo. Ji mums pasakoja Jėzaus susitikimo su mumis istoriją – su visokiais žmonėmis. Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados… Evangelijos mums pasakoja, kaip visais laikais Dievas yra palankus žmonėms, ir kaip žmonės yra Jam nepalankūs.

Ar gali būti, – sakysite jūs, – kad Jėzus buvo taip arti mūsų? Ir mes to nežinojome? – Iš tiesų, nebuvo nė vienos dienos, kurią jūs nebūtumėte Jo sutikę. Kiek kartų jūs Jį priėmėt? O kiek kartų ignoravote, niekinote, pasmerkėte? Nereikia manyti, kad žmonės, kurie Jį kankino, buvo blogesni negu mes. Jie buvo pilni gerų norų. Jie tai darė, kaip ir mes, nežinodami. Jie veikė visų labui… Jie veikė pagal „savo sąžinę“. Jie užmušė Kristų pagal savo – gerą – sąžinę. Ir Jėzus sakė: „Tėve, atleisk jiems, jie nežino, ką darą?“

„Tarp jūsų yra tas, kurio jūs nepažįstate“.

Tas Jono Krikštytojo perspėjimas taip pat yra gyvas žodis, dar tebeaidintis, visiems laikams skirta pranašystė. Yra tarp jūsų… nuo kurio laiko? Tarp jų Jėzus gyveno 30 metų. Susidurdavo su jais šimtus kartų. Kartu su jais dirbo. Jiems patarnavo. Žiūrėjo į juos, klausėsi jų, jiems kalbėjo. Ir niekas Jo nepastebėjo. Trisdešimt metų.

Tas žodis yra gyvas. Jis liečia kiekvieną mūsų. Tarp Jėzaus ir mūsų tebėra ta pati uždanga, ta pati indiferentiškumo, apmaudingo priešiškumo užtvara. Kiekvieno mūsų gelmėje tūno nirštantis priešiškumas dieviškumui. Mes iš visų jėgų stengiamės atstumti tą Dievą, kuris yra visai ne toks, kokį mes įsivaizduojame.

Dar stipresnis, dar labiau stebinantis negu Jono Krikštytojo žodis, yra žodis, kuriuo Jėzus kreipiasi į Pilypą savo kančios išvakarėse. Po trijų viešo gyvenimo, kasdieninio bendravimo ir nuolatinio mokymo metų Jėzus vienam tų, su kuriuo dalijosi viskuo, turėjo pasakyti: „Pilypai, jau tiek laiko esu su jumis, o tu vis dar manęs nepažįsti…“.

O po dvidešimt amžių – kuriam iš mūsų Jis to negalėtų pasakyti? – Jau tiek amžių praėjo, o jūs vis dar manęs nepažįstate. Jūs iki šiol nesuprantate, kad aš esu alkanas, esu ištroškęs, esu vargšas, esu ten, kur nėra ką gerbti, nėra kuo stebėtis, nėra ko bijoti, nėra su kuo skaitytis, kad aš esu kaip tik ten, kur tu esi visiškai tikras, kad manęs nėra.

Po dviejų tūkstančių „viešo gyvenimo“ metų Dievo buvimas dar tebėra paslėptas. Dievo buvimas visada bus slaptas, juntamas tik tiems, kurie atsisakys vaizduotis Jį pagal savo išmanymą, atsisakys Jo ieškoti ten, kur Jis, pagal jų nuomonę, turėtų būti. Pats stipriausias Dievo kvietimas mums visada atrodys tylėjimu, nes Jo kalba ne tokia, kokios mes laukiame. Kai mes Jį mylėsime taip, kad Jo keliai, Jo kalba, Jo valia mums bus svarbesnė už mūsų, tada mes Jį pažinsime.

Net ir po Prisikėlimo Jėzui pasirodant, niekas Jo iš karto nepažino. Apsireikšdamas, Dievas iš pradžių visuomet būna nepažįstamas, nepripažįstamas. Emauso mokiniai ilgai keliavo. Ilgai Jo klausėsi, ilgai šildėsi šalia Jo ir nesuprato, kas juos guodžia. Pagaliau jie pažino Jį laužant duoną. O prie Tiberiados ežero, tik plyštant stebuklingai pripildytiems tinklams, vienas jų – „mokinys, kurį Jėzus mylėjo“ – sušuko: „Tai Viešpats!“ Marija Magdalietė taip pat apsiriko ir palaikė Jį sodininku. Tik Jam pašaukus ją vardu, ji pažino, kad tai Jėzus.

Kas yra iš Dievo, tas klauso Dievo žodžių. Kas ilgai ir noriai stengsis priprasti prie Dievo darbų, tas palengva išmoks pažinti Jo balsą.

Mes skundžiamės „Dievo tylėjimu“, Jo nebuvimu. Mums malonu įsivaizduoti džiaugsmą, kurį patirtume, jeigu koks nors įvykis mums Jį pagaliau parodytų. Evangelija sako, kad Jėzaus amžininkai nei geriau už mus Jį pažino, nei mažiau už mus dėl Jo klydo.

Ar mes esame pakankamai paprasti, pakankamai naivūs tikėti, kad ir mums Žodis tapo kūnu, kad Jis gyvena tarp mūsų – ir kad būtent mes nuolat Jį atstumiame? Kad Jis nori gyventi tarp mūsų, o mes Jo nepriimame? „Jis atėjo pas savuosius, bet savieji Jo nepriėmė“. „Žmonės tamsybes labiau pamėgo negu šviesą, nes jų darbai buvo pikti“. Ar mums užteks sąžiningumo prisipažinti, kad tik tokia yra priežastis tamsumo, į kurį mes tariamės atsitrenkią? „Šviesa šviečia tamsybėse“. Mūsų tamsybėse.

Tūkstančius metų žydų tauta buvo ruošiama, maitinama, įspėjama, formuojama tam, kad galėtų priimti Mesiją. Jie Jį turėjo. Ir jie prasilenkė su Juo… Tie žmonės tikėjo savo Raštų žinovais, savo mokytojais, teologais, tėvais, jie gerai išmoko savo religiją, turėjo jos lig valiai. Jie buvo išrinktoji Dievo Tauta, specialistai viso to, kas liečia Dievą. Ir Dievas buvo tarp jų, o jie Jo nepastebėjo. „Ak, Viešpatie, ne taip Tu turėjai ateiti. Ar gali būti kas gero iš Nazareto? O be to, fantazija yra geras dalykas, bet visur reikia išlaikyti saiką. Mes esame išmokę, skaitę aibę dalykų, su kuriais Tu visiškai nesiderini“.

Žiūrėkime mes, šių dienų Izraelitai, kad taip tiksliai suformulavę dogmų teiginius, nenustotume domėjęsi jų turiniu; kad taip puikiai pažindami ženklus, nepamirštume dalykų, kuriuos jie žymi; kad taip ilgai tikėję, nenustotume tikėti, taip ilgai laukę Kristaus, nenustotume Jo laukę.

Views All Time
Views All Time
1222
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn