Keistas šis pasaulis. Seniau žmogus, ar laikosi Dievo įsakymų, pasisakydavo tik per išpažintį klebonui, o dabar – per sociologinę apklausą. Taip pat ir datą, kada paskutinį kartą buvai išpažinties, atrodo, pasisakome pradėdami išpažintį, tačiau ir tai jau nebėra jokia paslaptis visažiniams sociologams. Tokios ironiškos mintys aplankė, sužinojus apie savaitraščio „Veidas“ organizuotą Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų telefoninę apklausą, kuri pabandė atskleisti kai kuriuos mūsų religingumo bruožus.

Na, o jei be ironijos, tai sumanymas geras. Nors tokio pobūdžio (telefoninės) apklausos pasižymi didžiausia paklaidos galimybe, be to, ji buvo vykdoma didžiuosiuose miestuose aplenkiant provinciją, tačiau nūdienos pastoracijai visuomenės nuomonės tyrimai yra svarbūs dalykai. Jie gali tapti „laiko ženklais“, kuriuos skaitydamas, Bažnyčios aktyvas persvarsto savo apaštalavimo prioritetus. Deja, tokių tyrimų daug nėra, tad kiekvienas bandymas išsiaiškinti, koks yra bendras mūsų religinio gyvenimo vaizdas, sveikintinas.

Gal labiausiai nustebino, kad į klausimą „Ar gyvenate pagal dešimt Dievo įsakymų?“ 38 proc. atsakė „taip“. Paradoksalu, bet pagalvojau, jog tie 4,6 proc. apklaustųjų, kurie tvirtino, kad šiais laikais neįmanoma laikytis Dievo įsakymų, yra tam tikra prasme nuoširdesni už tuos, kurie teigė, kad jų laikosi. Juk apaštalas Paulius suformulavo pačią krikščionybės esmę – žmogus nepajėgus gyventi pagal įsakymus, todėl jam reikia gelbėtojo Kristaus. Noriu pasakyti, jog žmogus, tvirtinantis, kad sugeba laikytis Dekalogo, yra arba pilnas malonės, arba apgaudinėja pats save. Kitaip tariant, daugybė mūsų šalies gyventojų, nors prieš penkerius metus per visuotinį gyventojų surašymą 83 proc. tvirtino esantys katalikais, tebegyvena Senojo Testamento dvasia, kurios ašis – Įstatymas.

Čia prisimenu daugybės kunigų nerimastingus svarstymus, kad ne viena išpažintis prasideda „prisipažinimu“: „Nieko nenužudžiau ir nepavogiau“. Prie klausyklų rikiuojasi žmonės, kurie mano, kad neklysta, yra padorūs ir geri. O išpažinties juos atveja močiutės mirties metinės, baimė būti nepalaidotiems be Bažnyčios, neapibrėžtas pareigos jausmas…

Atrodytų, pažvelgę į apklausos duomenis, kunigai turėtų pradžiugti. Tik 10 proc. prisipažino niekada nebuvę išpažinties, o 10,6 proc. – „pastarąjį mėnesį“, 7,6 proc. – prieš tris mėnesius“. Žinoma, didžiąją dalį (daugiau kaip 50 proc.) sudaro tie, kurie prie klausyklos buvo „tradiciškai“ per Velykas. Tačiau į „trijų mėnesių“ kategoriją drąsiai galime įrašyti proginius katalikus, kurie vasarą tuokėsi, priėmė Sutvirtinimo sakramentą ar dalyvavo savo vaikų Pirmosios komunijos, Sutvirtinimo apeigose. Kaip žinome, tokiais atvejais išpažintis yra būtina arba rekomenduojama. Tad mažiau ar daugiau sąmoningai Sutaikinimo sakramentą praktikuoja dešimtadalis tikinčiųjų. Šie skaičiai atitinka Lietuvos vyskupų duomenis apie sekmadienio Mišių lankomumą. Tas dešimtadalis yra pastovus skaičius, kurį galime tikrai vadinti katalikais.

Visgi būtų neteisinga „nurašyti“ ir tą masę, kuri apgula klausyklas Velykų laikotarpiu. Parklupęs prie klausyklos žmogus, kad ir kaip paviršutiniškai jis atlikinėtų išpažintį, padaro plyšį į savo širdį. Tai reta proga į ją įsiveržti Šventosios Dvasios gūsiui. Visuomet lieka erdvė neįžvelgiamai žmogaus širdies paslapčiai.

Čia iškyla klausimas, kaip pati mūsų Bažnyčia yra pasirengusi perteikti Atgailos slėpinį. Išpažintis yra tas sakramentas, su kuriuo susiję klausimai yra dažniausias diskusijų objektas net tarp angažuotų katalikų. Kai mąstome apie Sutaikinimo sakramento šventimą, vertėtų atsižvelgti į Vakarų Bažnyčios patirtį. O ten vyksta milžiniška šio sakramento devalvacija. Visuotinis išrišimo teikimas per Sutaikinimo pamaldas prieš Kalėdas ir Velykas yra tapęs norma. Tikinčiųjų kunigai nelūkuriuoja klausyklose, norint atlikti išpažintį, juos reikia susirasti. Sutaikinimo sakramento tikroji vertė surandama dažniausiai tik naujose atsinaujinimo bendruomenėse.

Čia dar kunigai budi klausyklose, nors tenka girdėti, kad didelėse parapijose būna visko. Tačiau pernelyg dažnai pamirštama, kad, kaip ir kiti sakramentai, Sutaikinimas yra švenčiamas. Žmogus nuo klausyklos nueina ne su šventine nuotaika, bet tik atlikęs pareigą. Senos klausyklos kuria niūrią atmosferą, o jei susidaro eilutė, atsiranda konfidencialumo problema. Trūksta medžiagos, kuri padėtų pasiruošti nuodugniai išpažinčiai.

Vertėtų labiau praktikuoti ir Sutaikinimo pamaldas, sudarant galimybių atlikti individualią išpažintį. Jos pažymi bendruomenės vaidmenį sutaikinimo procese, jose atleidimas būna būtent švenčiamas, kaip palyginime apie sūnų palaidūną, kai jam sugrįžus namo tėvas iškėlė puotą. Šios šventės kulminacija – tai purviną, alkaną ir pavargusį sūnų apkabinęs Tėvas. Sutaikinimo sakramentas skirtas tapti jo glėbiu, aprėpiančiu kiekvieną iš mūsų. Bažnyčios užduotis yra šį glėbį akivaizdžiai parodyti. Tuomet sociologinis dešimtadalis nebūtų riba.

Views All Time
Views All Time
3234
Views Today
Views Today
1
0 0