Žemaitė „Sutkai” I dalis
Pavasarelyj gražus ir tykus oras. Saulelė netol laidos lėdvesniai jau bešildo; šviesa jos, teipogi lengvesniai apšvietusi įkypai miškus, tarytum pasilenkusi pro pakočias, žiūri į skleidžiančius lapelius, sprogstančius pumpurelius ir ant žemės klestančias žoleles. Pirmutinės balos didžiavos pranokusios kitas žoleles; apgožė kiminus, paslėpė po savo lapų skujus ir rudenį nubirusius lapus. Džiaugės savo užaugiu, pastiepusios ilgus sprandelius; baltuosius veidelius atgręžusios į saulelę, tarytum dėkavojo už pirmutinį išauklėjimą. Garbanojos, baltavo, žaliavo, klestėjo apsiautusios kelmelį, kožną kuitynelį. Kur tik miške progumelė, ten būrelis, kitur būrelis; o kur didesnė plotmelė, tarytum drobulėms priskleista. Trakuose, po krūmus ir žolynus, nedrąsios pijolkos slapstės, lapeliuose įsikniaususios, žabareliais užsuskreibusios, kiūtodamos žolynelyj kvepėjo. Pakraščiais miško kaip jaunosios prie venčiavos baltais rūbais pasirėdžiusios klestėjo ievos. Gretomais jaunos eglelės, skujų raudonais burbeliais šakos apkibusios korulo. Per vidurį miško ištiestas siauras kelelis, tankiai perkirstas skersai įdubusiu sušliaužiotu takeliu, katruomi priešų priešais kužėjo darbininkės skruzdėlės, niekos joms nekliudo valkioti šapelius, nes kelelis jau išdžiūvęs. Tuomi per mišką eina du žmoneliai: vyriškis aukštas, suraitytais uostais, po vieno balakono, baltais autais, naginėtas, vienoj rankoj ryšelis, antrąja susikibęs su motriškąja. Ta basa, po nažutkelės, perkeliniu skepeteliu apsigobusi, o vilnonį skepetą pasisvėrusi ant liuososios rankos. Matyti, šarpavo keliauti, nes abudu išraudonavę, apšilę. Kaži ką balsiai šnekučiavo, tankiai juokės, pažvelgdami į vienas antrą.
Kelias nubėgo po kaire, anuodu po dešine pasisuko taku stačiai ant lipto. Miškas pasibaigė, prasidėjo trakos – skardingi atkrančiai Dubysos.
– Čia, būdavo, žydės pijolkos, – tarė vyriškis ir, paleidęs ranką, pasisuko į krūmus.
Motriškoji taku į pakalnę pasileido tekina, pasišūkėdama kaip kurapka rietėjo pakalniuo. Pabėgėjusi porą varstų, atsidūrė pačiame atkrantyj; netoli lipto ant kalvelės atsisėdo. Iš kur suvisu kitoniškas akivaizas priešais tiesės.
Skardinga Dubysa, nusimalšiusi jau iš pavasarinių potvynių, nusekusi suvisu, vagoj tik mėlynavo. Nors gana srauniai gurgėjo staipydamos per akmenis, krisdama į gilesnį duburkį, sukos į verpetą, putojo, šniokštė, pykdama skubėjo, bet nebeplėtės į pievas – vienoj vagoj talpinos. Kalnuoti atkrančiai, apaugę krūmais, gražiai mainės šviesesniu ir tamsesniu žalumu. Paupiai dauboj, sausai nusekę, teipogi žaliavo, šmotais net geltonmargiai nuo sužydusių purvažolių. Pačiais pavagiais, iš abiejų pusių upės, kaip užbrėžta, juodavo apsekę šapai ir šamalai – nurodė rubežių pavasarinio užtvinimo. Pievose paupiais kobrinėjo pavasaringi gyvoleliai, graibinėdami nors retą, ką tik dygstančią žolelę. Būreliai žąsų pėrės, nardės po vandenį – po ilgo perėjimo džiaugės išsivedusios vaikus į ganyklą. Žąseliai geltoni, ką tik dar apsipuokavę, kilsavo ant vilnių Dubysos, nestengdami paplaukti prieš vandenį, pėpdami kabinos ant krašto. Piemeneliai braidė po vandenį, taškės po upę, šokinėjo per akmenis arba vamzdijo visokiais balsais, viseip nurodydami džiaugsmą iš sulauktos šilimos. Gaujos lakštingalų čiauškėjo, pleškėjo garsiai už kits kito, tarytum eidami į lenktynes su piemenelių vamzdeliais. Kur ne kur po krūmus pašmėžavo baltas skepetelis pijolkaujančių mergikių. Už kalnų kaži kur būrelis dainiavo.
Motriškoji, sėdinti antkrantyj, atsismaukė skepetelį, nubraukė sušilusią kaktą, ciela krūtine atsikvėpė šilto ir kvapaus oro; mėlynomis akimis apvedė toli į rinkį ir nustabdė ant lipto. Čia užsidūmojo kaži kokiais minėjimais. Iš užpakalio, įsikibdama į alksnius, nusileido nuo skardžio vyriškis, nusitvėręs keletą pijolkų; atsisėdęs greta tarė:
– Mat kiek pijolkų radau.
Neatgręždamas jos akių į pijolkas savo pasigyrimu, vėlek nutvėrė ją už rankos ir, suspaudęs pirštus delnoj, paklausė:
– Ar neapilsai teip greitai bėgdama, Magdel?
– Ne. Kaip čia gražu pasėdėti!.. Aš niekumet nepraeinu to šmoto neapsistojusi: jei ne atsisėsti, tai nors apsižvalgyti turiu visada. Vyriškis raudonoms liepsnotoms akimis metė šen ir ten.
– Teisybė, čia gražiai, pavaizu… O tie paukščiai virti verda… Kaži kas dar dainiuoja ir gerai sutaria. Tykumas oro – nė lapelis nekruta… Puikus vakaras… Meilu čia sėdėti, o labiau, jog greta mano mylimosios. Pirmą sykį čia sėdim abudu…
Tai sakydamas, su jos pirštais braukė uostus sau nuo lūpų ir bučiavo į nagų galus.
– Tai vis niekis dabartykščiai gražumai, bet aš turiu čia senovės meilų širdžiai įspūdį.
Rudųjų ir mėlynųjų akių pažvelgimai susidūrė. Vyriškis, vis bučiuodamas pirštus ir žiūrėdamas į truputį rauplėtą veidą Magdelės, tarė:
– Turbūt su kokiu vaikinu čia susieidavai?
– Mažne įspėjai, Jūzapel, – tarė Magdelė, glausdama galvą prie jo pečio. – Viena pati mylimąjį pirmą sykį čia pamačiau… Ir vėl rudosios akys įsmego į mėlynąsias.
– Kas jis toks buvo, Magdel? Pasakyk, norėčio žinoti.
– Gerai, kaip pasakysiu, ir žinosi. Pernai prieš Velykas, pačiu paleidimu, užsimanė Žeberienė kadagių dažyvėms, siunčia mane parnešti. Niekur nėra, kaip tik šiame miške. Atėjau prie lipto iš anos pusės; Dubysos pakraščiais dar ledai, o vanduo teip užkilęs, maž sulig liptu; o tas be paramsčio. Ėmiau ropla ir peršliaužiau į šią pusę. Prisipjoviau naštą, atsinešiau – niekaip nebegaliu atgal pereiti. Nuėjau antai prie anos brastvos ir taisaus bristi. Veizu į pakalnę – beatšvilpaująs vaikinas, kirvį pasibraukęs, strykst ant lipto, eina sau kaip keliu. Pamatė mane ir pradėjo šaukti: „Bobutele, ką čia dirbi? Bene žadi bristi?” – „Kad per liptą bijau eiti”, – sakau eidama arčiau. Žiūriu – nepažįstamas. Kaip pervers mane akimis, net kakta man užkaito! „Eikš, aš tave pervesiu”, – sako. Susimaišiau, nebežinaus, ką sakyti, kaip daryti; nebedręsu nė akių pakelti, čiupinėjuos tik apie naštą. Vaikinas priėjęs užsimetė ant kupros mano kadagius, nusitvėrė mane tvirtai už rankos ir pervedė per liptą. Kaip aš paskuo jo ėjau, nebežinaus; tik jutau stipriai suspaustą savo ranką jo delnoj. Dar eidamas šneka: „O tai protas! Ir kaip tu čia būtumei perbridus? Jei bent stačiai į aną svietą…” Pametęs mano kadagius aure prieškalnyj, pats atgal liptu nugrįžo į šią pusę. Aš pasilikau kaip pakluikusi: širdis man tvaskėjo, kakta kaito, akyse regėjau įsmeigtas jo rudas akis. Žvilgtelėjau atsigręžusi, jau jisai šiame atkrantyj. Tol veizėjau, kol tik per krūmus užmačiau jo kepurę. Nuo to sykio nebeišdilė jo paveikslas iš galvos ir iš širdies mano… ligi šiandien tebėra giliai, giliai įsmegęs… Juzel, ar atsimeni vilkęs mane per liptą? – apsikabinusi jo kaklą, paklausė.
– Kaip priminei, rodos, truputį menu, jog tuo perėjimu prie Raubos vieną sykį jauną mergelę pervedžiau. Daug buvo tokių atsitikimų, kol paramtį pataisėm: kartą davatką Tytavėnų, kitą sykį žydą su kromu pervilkau… O tu man pirmą sykį įstrigai į akį per mėšlavežį dvaro talkoj; nuo to sykio, teisybė, dieną, na, naktį stovėjo man akyse Žeberių Magdė; o rudenį, kaip pagarsino, jog Kumža tave žanysis, tumet tai nė ėsti, nė užmigti nebegalėjau, kol tik nuo tavęs neišgavau žodelio.
– Kada tai tebuvo? Aš pirmiau tave pamilau, Juzel, nuo pat pirmutinio pamatymo. Tumet, kaip susitikom čia ant lipto, parėjusi namo niekaip nebegalėjau užmiršti to vaikino. „Kažin, iš kur jis buvo, kas jis toksai, kur nuėjo, ar aš nesusitiksiu kumet su juomi? ir t.t.” – tokie mąstymai neišėjo man dieną naktį iš galvos. Už kelių dienų brakšt ir beįeinąs tas pats prie mano gaspadoriaus pažyčioti pjūklo: sumišo mano verpalas, kalvaratas pašėlo, siūlas nutrūko, šniūras nukrito, tekiniukas ėmė priešingai sukties… Čiupinėjuos, taisaus… O burna kaista kaip liepsna. Vičvienaitį kartelį tepažvelgiau, bet jis to nematė. Kaip išėjo, gaspadinė sako: „Padorų vaikiną nusisamdęs Rauba.” „Anoks ne padorumas, – pridėjo Janikė, – akys tokios rudos!” Aš tuo tarpu pasilenkiau pakojų pasitaisyti. Po to, kur tik teko jį pasitikti ar sušnekti, be galo nedrįsau – nežinau dėl ko. O jo žodelis kožnas smego man į širdį, veidas gulėjo įsimerkęs giliai man akyse…
Tai sakydama, Magdelė apkabino Jūzapo galvą ir bučiavo akis.
– Aš dėl tavęs, Magdel, daugiau širdgilo datyriau, įsiuparojau ne sykį, pamatęs tave bešėlstant su kuomi. Atmenu, dvaro talkoj pirmą sykį įsispytrėjau į tave. Jonas nutraukė tau skepetelį, tu jam nuleidai kepurę; jis įkibo tave risti, tu nepasiduoti. Aš iš apmaudo, važiuodamas su valkčiu, tyčiomis pataikiau stačiai ant tavo kapstyklės – trakš ir nulaužiau kotą; tu pašokusi capt, žiūri – nulaužta, žvilgt į mane, tik latatai į mišką! Beveizint ir beatsinešant lažinį kotą; užsimovė šakikę, įkalė su akmeniuku ir vėl kapsto. Kad bent pusę žodžio man būtų pasakiusi: ar tu, velne, ar tu kas, kam sulaužei ar uždėk kitą? Aš to tik ir meilijau, o ana – nė vampt! Tokia upara paėmė… – juokės abudu.
– Aš numaniau, jog tu mane erzini, – tarė Magdė. – Tyčioms nieko nesakiau, atmenu aiškiai. Neveikiai dar tepradrįsau (tepradėjau) su tavim šnekėties.
– Kaip ten buvo, teip, by tik dabar gerai, Magdel! Duokš antrąją rankelę, dar nepabučiuota tebėra…
– Kaip man čia gerai.. – tarė Magdė, prisiglaudusi galvą prie Juozo krūtinės. – O saulelė čyst jau ant laidos. Eikim, sutems mumis.
*
Slenka laikas, lekia diena po dienos, nedėlia po nedėlios, metai po metų kaip raiti joja. Nepaspėjo vasara išaušti, žiūrėk – atslenka jau ir ruduo, įkandin žiema; beveizint ir vėl saulelė aukštyn, pavasaris artyn. Linksmybėse ar nuliūdimuose, turtuose ar varguose gyvena žmogus vis tiek; laikas nežvalgydamos nė apsistodamas lekia ir lekia išmieruotu taku. Daug lytaus išlijo, daug giedros iškaito, daug sniego iškrito ir vėl nutirpo, daug sykių Dubysa užkilo, putojo ir vėl nukritusi vagoj srauniai bėgo; daug sykių jau persimainė nuo propernykščio pavasario, kada gražiame laike, gražioj vietoj, pačiame paupyj susisėdę Magdelė su Juzu meilingai kalbėjos.
Šiandien, nors jau daugiau kaip dveji metai pralėkė nuo to laiko ir oras kitoniškas, nes jau šventas Jonas, didžiau vasarop linkuo, vienok pavakarelis toks pat gražus ir tykus. Pažįstami mums Magdelė su Juozu – seniai jau žanoti Sutkai – gyvena trobelėj ant kelių margių žemės, vadinamos locnos, nes Jūzapui nuo jo tėvo atiduotos. Tėvas senelis… ne teip senelis, kaip dusulingas, nebegalėjo sunkiai dirbti. Motyna, nors tvirtesnė, viena nevaliojo laukelius apdirbti, todėl liepė vyresniajam sūnui Jūzapui apsižanijus pareiti gyventi. Visi dirbo, kiek katras negalėdamas krutėjo ir visi dailiai maitinos, vienoj trobelėj ir vienoj kamarelėj talpindamos. Duonelės, putrelės užteko iš savo žemelės. Turėjo karvelę pasimilžti, kumelelę žemelei išarti, paršelį pasiskersti (pasipjauti), vištelę, gaidelį, katelę, šunelį – vot ir visi gyvoliai, ir visa nauda; mažai teturėjo, mažai tereikėjo. Užtai širdinguose jausmuose buvo kiek reikiant turtingi.
Šį vakarą, kaip sakiau, gražus ir tykus pavakarelis. Lankos žaliuoja, rugeliai siūbuoja, žiedais apsidraikę dulka, net miglojas; gegužės kukuoja, piemeneliai dainiuoja, net garsas mušas į dangų. Kur tik akį užmesi arba ausį atkreipsi – visur širdis džiaugias (gali pasidžiaugti). O prie mūsų Sutkų priešingai: ne džiaugės gerumu gamtos, bet visi nuliūdę, nusiminę, rūpinas, su ašaroms akyse, grobstos, pagalbos ieško. Magdelė, suspausta sopuliais, dejuoja troboj. Tėvas senelis, lauke užsikvempęs ant tvoros, kosėdamas poterauja, skubinai rožančių barškina ir ašaras sau brauko. Jūzapas, išpuolęs iš trobos, rankas laužydamas, šaukia:
– Jėzus Marija! Nebelauksiu nieko, tučtuojau važiuoju prie daktaro!
Motyna, išsiginusi paskuo, verkdama tarė:
– Ką tu, vaikaiti, padarysi su ta viena kumele? Nenorės daktaras nė važiuoti, o dar prieš naktį. Dar ir ratukai tebėr mėšluoti…
– Reik pirma nuplauti, – pridėjo senis.
– O ką aš dabar veiksiu? Duokit rodą, tetuleliai, – verkė Jūzapas. Bijau Magdelę numarinti!..
– Pone Jezau, sergėk nuo smerčio! – sušuko tėvas. Bėk į sodą, bene gausi kame arklius?
– Niekai, – tarė motyna, – arkliai visų ganykloj, naktis užeina; kadai kadės bus, o čia reik spėriai. Verčiau lėk į dvarą, apkabink ponios kojas – ana susimylės, nusiųs arklius. Bėda man, kad aš pati negaliu bėgti: bijau čia prastoti. Žinau, kad tujau išmelsčio…
– Tu, motyn, būk prie ligonio, o tu, Juzai, greitesnis, bėk skubinai, randijos tėvas. – Neišgandink ponios ir pats netruk!.. Pasiimk kepurę! – užsikosėjęs šaukė Juzui, nes iš paskubos buvo be kepurės bebėgąs.
– Netruk, Juzali, netruk, – gražnavojo motyna, grįždama į vidų.
Bet Jūzapas nebegirdėjo, nes jau per pusvarstį buvo ant dvaro nulėkęs. Motyna, žengdama per slenkstį, jau Magdelei kalbėjo:
– Juzis išbėgo į dvarą… pasiklonios poniai ir parveš daktarą, pagelbės tave, mano pupele. Sunku kentėti nabagelei.
Klostinėjo, glostinėjo ligonį. Ta, motynai ranką pabučiavusi, tarė:
– Ačiū, mamaite, kad patarei daktarą vežti. Gal dar neprisieis mirti…
Viltis spėraus sulaukimo pagelbos nuramino Magdelę; nutilo, užmerkė akis ir glūdojo kantriai. Tėvas poteraudamas dūmojo:
– Jeigu negautų arklių dvare, reikėtų nors viena kumele važiuoti. Juzas nabagas laksto kaip sudegęs… pirmas sykis, nesumano, ką bedaryti. Kiek kartų man teip buvo, bet daktaro nė sykio nevežiau: katras augo užaugo, katras mirė – numirė, o motyna ir šiandien sveika tebėra… Ir čia, man rodo, apsieitų ir be daktaro, tik truputį kantrybės… Biedna vaikas – nė tėvas, nė motyna, neturi prie ko šaukties. Mes ir vyras – visa giminė, tie tėvai, tie globėjai… Bent pamatys,jog mylim ir tausojam… Nors tiek turės už savo darbus ir vargus…
Teip dūmodamas ir pasikosėdamas, traukė ratukus prie klano nuplauti ir pasitaisyti dėl visako. Motyna, nuraminusi ligonį, žygiavos apie apyvoką, nes saulelė čyst jau leidos. Pamačiusi tėvą betraukiant ratukus, nubėgusi stūmė bardamos:
– Dvasios nebatgauni, o teip sunkiai trauki! Nematei mane pasišaukti?
– Užtenka darbų ir tau, matušale.
– Su darbais pusė bėdos, kad tik Dievas duotų visiems sveikatą… Vot, ar aš nesakiau? Ir brendi į vandenį, tai per naktį potam krenkš, nė akių nesudės, rytą cielas ligonis…
– Ką padarysi, matušale!.. Mūsų vaikai – mūsų vargai… Vakarinė žara temo, temo – niekaip nesutemo. Dangus žvaizdelėms jau apsipylė, žemė drėgna rasa apsigrindo, o žara vis dar tebėra: siaurėjo ir tamsėjo iš vakarų, bet tęsės kaip kokia juosta pakraščiu dangaus per cielą šiaurę į rytmečius; ten plėtės, kilo, balo ir šviesėjo; rytų pusėj ta pati pavirto jau į aušrinę žarą, katroj mėnesio pjautuvelis spyksojo. Saulelė tebemiegojo giliai įsimerkusi baltojoj žaroj. Vėjelis miegojo, kaži kur už miškų tykiai nugulęs; nekušinamas nė lapelio miškas teipogi miegojo. Bemiegė griežėlė nusčiuvo čarkšti; į vietą pabudo pirmasis vivirselis: truputį pačiurškavęs, pamažu, rodos, by nedrąsiai, pradėjo savo giesmę vingurti. Pajutęs naminis gaidys pašoko, sparnais suplasnojęs, staiga sugiedojo.
Tuo laiku Sutkų kiemelyj stovėjo puikus porinis vežimelis. Purmonas barzdyla, su ilgu ploščiumi, baltais guzikais, kepure baltais apšlėgais, sėdėjo ant pasostės to vežimelio; vadžias rankoj nusitvėręs, o galvą nuleidęs ant krūtinės, skaniai snaudė. Pora širvų žirgų pakinkytų, nors plunkštė ir su kojomis kasės į žemę, bet stovėjo ant vietos kaip įsmeigti.
Tėvas pringyj, kertelėj, ant kaladelės susirengęs kiūtodamas, girdėjo troboj dejavimą Magdelės, guodžiojimą motynos, verkimą Jūzapo, aiškią ir prilėgnią kalbą daktaro.
Saulelė tekėdamos spyktelėjo į Sutkų trobos langelį; toje pat valandoj staiga suvirko kūdikis. Tėvelis atsidūksėjo lengvai, kaipo būtų sunkiausias akmuo nurietėjęs jam nuo širdies; rankas susidėjęs pakėlė į dangų. Jūzapas ant pirmutinio balso kūdikio visas sudrebėjo, nebežinojos, kas su juomi dedas: ašaros kaip lytus lijo, o kartu širdingai juokės. Skaudus skausmas staiga virto į didžiausį džiaugsmą. Motyna garbstydama globstė kūdikį, glaudė ant rankų ir kartu ašaras sau braukė. Jūzapas, kartu verkdamas ir juokdamos, keliais puolinėjo nuo motynos prie daktaro ir atgal prie motynos, abudum rankas kojas apkabindamas; truputį atsikluinėjęs iš pirmutinio įspūdžio, puolė verkdamas ant Magdelės kojų. Ta juokdamos rankas prie jo ištiesė. Užmiršę savo vargus ir skausmus, susiglaudę meilingai verkė džiaugsmo ašarom.
2000 m. gegužės 5 d. įkurtas elektroninis (ISSN) leidinys – mokslui, švietimui, pramogoms ir gyvenimiškoms aktualijoms skirtas portalas www.straipsniai.lt, kovojantis su kasdienine rutina. Šiandien portale paskelbta virš 15000 straipsnių ir naujienų.