Net nežinau rašyt eilėm ar proza? Tikriausiai derinsiu abu.

Norėčiau aprašyti vieną naktį gimusias mintis. Tai tik spalvotas svajonių gurinėlis iš manojo iliuzijų pasaulio. O vis tik viskas prasidėjo taip regis paprastai… pirmiausia savo svajose išvydau piešinį ir panorėjau atkartot jį realybėj… troškau bėgti ir paimt teptuką, akvarelę, nes prisireikė daugybės laiko, kad mano pasaulyje atsirastų spalvų. Bet gal tai tebus spalvų chaosas? Jis tylės ir nieko nepasakos kitiems. Tad paėmiau rašiklį ir raidžių pagalba piešiu paveikslą – gyvenimo paveikslą. Sakysit: „Oho kūrinėlis! Visas gyvenimas!“ Bet juk jis ir tėra menkutis lyg dulkelė.

Taigi… pradėsiu „piešti“… tegul kalbės raidė jums kiekviena… tegul spalva sakys žodžius tiesos… ir lai dar tarp eilučių pasiliks lašelis bent mažytis paslėptų jausmų, kančios…

Iliuzija… svajonė… nėra taisyklių kaip statyt svajonių pilį, nėra juk jokių brėžinių. Taip ir nėra scenarijaus gyvenimo spektakliui, visi mes aktoriai, bet jokios repeticijos nėra ir nėra tokio pačio juk gyvenimo scenarijaus…

Dažnai aš pagalvodavau: „Ką pieščiau jei reikėtų piešti savąjį gyvenimą?“ Gal gyvenimo pradžios paveikslą – gimimą? Ne… tai galima sakyti pabaiga, nes gimimas daro mus mirtingais… Mirtis yra pradžia. Tai gal mirties šešėlį reiktų piešti? Ne… juk man norėtųsi gyvenimo paveikslo. Tai turėtų būt kažkas tarp dviejų šių taškų – gimimo ir mirties… Ši užduotis nėra lengva… juolab paveikslas nebus užpildytas pilnai, nes paskutinius štrichus dės ir pieš kiti…

Ką piešti? Sukosi ir zvimbė tarsi uodas įkyrus… gal tai turėtų būt šeimos paveikslas – foto? Ne… tai bus tik manosios tapatybės įspraudimas į tam tikrą aplinką… tai tik maža dalelė mano gyvenimo kelionės ir tik gyvenimo bendrakeleivių foto, su kuriais kurį aš laiką keliavau…

Tad ką turėčiau piešti? Apsunko mintys… atrodo toks trumputis laiko tarpas kai jau gyvenu, o tiek įvyko visko… ir kaip man viską sutalpint vienam paveiksle?

Gyvenimas – kelionė. Tai gal nupiešt save beeinančią keliu? Jau šiek tiek arčiau… bet kažko lyg trūktų… Spalvų? juk kelias pilkas, o gyvenime daugiau spalvų. Žinau dabar… tikrai žinau ką piešiu… save beeinančią vaivorykštės keliu…

Vaivorykštę mes kartais ant dangaus pamatom, bet ją pagaut sunku. Ji tarsi mūs iliuzijų pasaulis, yra, bet priartėjus vis išnyksta… Sakysit juk gyvenimas mūs realus. Ne… tai tik trumputė kelio atkarpa, kuri kažkur išnyksta… juk negali paliest gyvenimo… jis tarsi rūkas išsisklaido… ir niekada tu jo neliesi… kaip ir vaivorykštės… tiesiog mes esame gyvenimas… tiesiog gyvenimas – kelionė per vaivorykštę…

O kiek spalvų vaivorykštėj yra? Per kiek jau teko pakeliauti man? Gyvenimą pradėjau puolimu, vaivorykštės kelionėje tai rudos spalvos po kojom kelias – upė… aš gimtą nuodėmę nešiau savy… vaivorykštėj randu aš rudą spalvą… Per ją jau keliavau… ir keliavau daugybę kartų… Ruda spalva – simbolis klaidos ir suklupimo, ir dar kuklumo… Suklupus žmogui tenka purvo paragaut ir išdidumą savąjį sutrypt. Suklydus tampam kuklesni… nes savąją menkystę mes atrandam… netrukus ir iš lėto tyliai po to atsliūkina kančia ir sekanti spalva vaivorykštėj – raudona, lyg virtų kraujas ir aistra… Išties kančia išjudina jausmus ir kraują… ir be kančios nebus pasaulyje žmogaus nei vieno… Ar galima aplenkti spalvą šią vaivorykštėj? Deja… vaivorykštė lyg tiltas, kuris jungia žemę su dangum… ir jeigu noriu dangų aš pasiekti, turiu juk pereiti visas vaivorykštės spalvas. Bet regis taip ilgai jau klaidžioju raudonam aš kely… šaukiu… klykiu… ir kito kelio nerandu… Tikrai Tas, kurs vaivorykštės lankus nutapė, turėjo rankoje stambesnį daug teptuką ir sėmė šios spalvos… ir tėškė šį raudoną lanką danguje, norėdamas išryškinti vaivorykštę… Šis iškilusis Menininkas kažką norėjo tuo man pasakyti… Gal, kad kentėjimų neauklėtas žmogus visad palieka vaikas? O gal, kad norint būt su Kristum Viena, turime mes Jo ieškoti ten, kur Jis yra – ant kryžiaus, tai yra kančioje?

Tikrai… šis Menininkas nori, kad užaugčiau ir surasčiau Jį… Žiūriu į savąjį gyvenimo paveikslą ir matau kaip daugel kartų grįždavau į šią vaivorykštės aš spalvą… regiu kaip suklumpu aš po kančios našta ir ant raudono, akmenuoto kelio pabyra perlai – ašarų rasa. Jos atveria akis… kai kada tai būna nebe ašaros… patys didžiausi kentėjimai juk nėra ašaroti, kai traiško mus beribis skausmas, liejas ne ašaros, o kraujas… Tokiais momentais ši vaivorykštės spalva kaip kraujas teka josios gyslom ir gyvybę neša… ir vis šaukia: „Gyvenimo nebūna be kančios, kitaip mirte numirtum…“

Ir taip „kančios upe“ pasiekiu kitą spalvą. Ji simbolis moteriškumo. Moteriškumas – horizontas, kuriame susitinka dangus ir žemė. Kiekvienoje moteryje yra šiek tiek pragaro žarijų ir kiekvienoj iš jų dangaus kertelę rastum. Vyksta nuolatinė kova tarp dviejų šių pasaulių… Kiekviena kančia turi dvigubą tikslą – arba yra Dievo šauksmas „Žmogau, tavo keliai yra negeri, taisykis!“, arba Dievo pasveikinimas „Aš noriu tave padaryti tobulesnį“. Šis dvigubas tikslas veda į vidinę kovą ir po kančios spalvos todėl vartus jau veria kovos spalva – rausva. Ji velka per apsisprendimų kelią, per abejones ir geismus… Viena mano moteriškumo pusė sako: „Priimki kančią ir sakyki „taip“… Juk ieškai MEILĖS? Visų pirma tavoji misija – išmokt mylėti, antra – mylėti Vieną, trečia – mylėti visada… o meilės be kančios nėra… Antroji pusė gundo pasiduot geismams ir malonumams, bet kovos spalva, kurioj kas kartą įklimpstu ligi ausų, tarsi garsiakalbiu išrėkia: „Malonumų, kaip ir druskos turėti reikia su saiku. Reikia tolintis nuo tų, kurie tik laikini, šiandieną džiugina, rytoj jau gali skaudinti ligi gelmių“. Kartais galvoju, kad būtų neblogai ilgiau užtrukti rausvame kely… norėtųsi įprasmint savąjį moteriškumą, nugalėt kovoj ir tapt pačiu tikslu moteriškumo – sujungti žemę su dangum. Norėčiau, kad sutrypt mane daugybė kojų, nes tapčiau aš tiltu tarp pragaro ir rojaus, tačiau, kad šios kelionės kryptis tebūt į vieną pusę, tik į rojų. Kaip gera būtų būti tiltu per bedugnę… koks nuostabus dalykas – pačiam kovot lig galo, bet dar žaviau ir didingiau už tai yra kitiems padėt kovoti. Dažnai kova ši įmeta į dar vieną vaivorykštės spalvos kelią – upę – oranžinę upę, kuri yra prabangos ir laimės simbolis. Rausva… oranžinė… – kova… ir laimė… jos papildo viena kitą…

Kiekvienas ieškom laimės… tačiau kodėl mes jos nerandam?… Nes ieškom ten, kur jos nėra… Ak… kaip dažnai svaigau įbridus į šią vaivorykštės aš upę ir taškiausi jos purslais… Būti laimingu – prabanga. Tačiau kaip ilgai klajojau ir prabangą laikiau aš laime… Laimė ne kūniškas, o dvasinis dalykas… ji gimsta aukoje… ir nėra laimė pasismaginimai, linksmybės bei kūniškieji geiduliai… O, Dieve, atleisk, kad nemokėjau būt laiminga! Pati juk savo noru nusigręžiau nuo laimės… nes laimė – kitam ją teikti, o tam reikėtų savęs išsižadėt…

Bridau… blaškiaus aš po oranžinę kaip lankas upę… ir kojas apdaužiau į malonumų akmenis… į prabangos kriaukles supjausčiau pėdas… Ir kuo intensyviau ieškojau laimės ten, kur jos nėra, tuo vis daugiau žaizdų, randų turėjau sielos gelmėse… Dažnai vis tekdavo sugrįžt į rausvą ir raudoną, rudą spalvą, pajust kančios nagus, kovos verpetuos suktis… pagriebęs abejonių vėjas pakeldavo iki padangių ir po akimirkos vėl blokšdavo atgal prie žemės… Ir pagaliau… kada jėgų mažai beliko, aš palengva įsliūkinau, tiesiog jau įšliaužiau į geltoną vaivorykštės spalvą -kelią -upę. Kažkaip šviesa gyvenimas pakvipo… Saulė – vaivorykštės gyvybė, lyg medžio syvai teka ji vaivorykštės spalvom… Šviesa – tai išmintis ir gėris, ir atsigręžus man į ją šešėlių ir tamsos nelieka. Ilgai sėdėjau šios spalvos aš kelio pakrašty nuleidus kojas, pliuškenaus gelsva spalva, papūtus vėjui pasidariau šviesos sūpynes ir per gyvenimą jau skriejau tarsi išmintis lengva, nes pagaliau sulipusius vokus atplėšiau ir pažvelgiau į savąjį gyvenimą… Žvelgiau į jį aš išminties akim: viena pamatė, ką dabar daryt turėčiau, kita įvertino ką jau padariau. Dariau klaidas… ir mokiaus išminties… galbūt išmokau? Juk pripažinti klydus – dalelė išminties. Sūpynėse supaus ir džiaugsmas veržės, liejos į krūtinę žalia vaivorykštės spalva… pasidairiau ir palikau geltonąją jos upę… per pievą jau bridau… vilties sparnais svajojau… turėjau viltį… gyvenau… ir vyliausi dangaus sulaukt… skubėjau… Viltis ta buvo iš pradžių maža, tačiau pakilus sparnai užaugo ir štai, visai trumpai vilties spalvoj pabuvus, tarsi po sapno nubudau… aš neradau dangaus spalvos… sparnai vilties nuleido ant kitos… nejau ne rojaus, ne ramybės?… spalvos tamsesnės nei dangus… Sustojau, lyg suakmenėjau… tyloj kažkiek tai laiko svirinėjau… ir niaukės mintys… krėst vidinis šaltis ėmė… nejaugi paklydau?… o juk maniau kelionė baigės…

Jaučiau kaip akys kaupia rasą… ir gimė… per skruostą nuriedėjo ašara viena… kita… bet buvo pilkos, nes purvą jos gyvenimo nuplovė… nukrito… tik dabar aš pajėgiau suvokti, kad man po kojom ne žydra, o violetinė spalva… tarsi kančia (raudona) ir liūdesys (pilka) būt susijungę ir susikabinę rankom. Stovėjau… vis stovėjau vietoj ir rodės kojos nebeneš keliu šiuo niekados… apsidairiau… vien violetinė bangavo upė… nenoriu jau daugiau keliaut… jėgų nėra… ir verkt graudžiai pradėjau… Kodėl? ką dar turiu aš padaryt? Kam atėmė vilties sparnus? Verkiau… ilgai verkiau ir tik  vėliau daug pastebėjau, kad ašaros išnykdavo vaivorykštės spalvoj, ir kuo daugiau jų buvo, tuo greičiau spalva ši keitės, tarsi išplautum tu raudoną – kančios spalvą… Esybę visą nuostaba pagavo, nes vos nukrito ašara man paskutinė, teliko vien pilka spalva… kančios neliko… ji pranyko… nejau pranyksiu aš ir visas šis gyvenimas?.. Sėdėjau ant vaivorykštės pilkos spalvos… daugybė klausimų galvoj kirbėjo… kodėl vien liko čia pilka? Turbūt jei būčiau verkus eidama ir per kitas vaivorykštės spalvas, ji būtų vis tiek likus… nejau tai manojo paveikslo pagrindas, nejau tai drobės skiautė? Ar tai tik pilkas ilgas kelias? O vis tik ši spalva – pati svarbiausia ir niekad nieks nuplaut jos neįstengs… pilka spalva – nemirtingumo simbolis… savy juk nemirtingą sielą aš turiu… Ir tik dabar, bestovint ant vaivorykštės šio pilko kelio aš suvokiau… pati renkuos gyvenimo spalvas…

Išsileidau bėgti… bėgau vėlei per visas vaivorykštės spalvas… visų spalvų lankais… ir sėmiau kiekvienos spalvos po lašą… štai ir paskutinę įmaišiau… ir vėlei netekau aš žado… Balta?! argi tikrai visai balta? Išties aš rankose laikiau šią spalvą… Balta – tyrumas, tobulybė… joje jau nieko paslėpta nėra… ir niekad nieko nepaslėpsi… tačiau ir tuo pačiu joj yra viskas…

Ir veltui aš vaivorykštėj juodos spalvos ieškojau… nėra jos čia… nes nėra pabaigos, mirtis – ne sielos pabaiga, o tik pradžia nemirtingumo…

Turiu surinkt visas gyvenimo spalvas ir kelią per vaivorykštę kartosiu vėlei… turiu aš gauti ir dangaus spalvos, nes noriu būt balta spalva, kad TU ant jos galėtum ką tik nori piešti.

Views All Time
Views All Time
51664
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn