t.m.m.m.

Visavertis šiame pasaulyje tėra prekinis ženklas, brand’as kitaip. Tai suvokę, tėvai mane, vos tik gimusį, ir pavadino Coca-Cola. Žinoma, jiems tai kas, negali pykti, tiesa? Tėtis savo laiku studijuodamas Maskvos Valstybiniame Universitete pažinojo Vileną ir Ninel, kurių vardų kilmė priskiriama Vladimiro Iljičiaus asmenybės kultui, pažinojo žmones, pavadintus Industrijos bei Kolektyvizacijos vardais, netgi rusakalbį negrą, įvardintą kažikodėl itin keistai – Olimpiada – tad stebėtis, manau, nėr čia kuo.

Na, nebent mano vizitine kortele. Ant kurios virš gana prašmatniai netgi angliškai skambančių mano užimamų pareigų, iškilia tekstūra taip ir užrašytas tas idiotiškas dvinaris mano vardas. Net minėt padorioj kompanijoj nepatogu. Išskyrus tuos atvejus, kai kartais komandiruotas užsienin, užsimanau pajuokaut su viešbučių darbuotojais ar restoranų padavėjomis. Kai išsitraukęs pasą arba Driver’s licence, rimtu veidu pradedu prašyt – priklausomai nuo situacijos – statinės arba ištisos vonios šio „gazuoto“ gėrimo tiesiai į savo numerį. Paprastai tokiais vakarais nugalėdavo sveikas humoro jausmas. Taip man ir teko susipažint su galybe įdomiausių žmonių, nemokėti ne tik už išgertą kavą ar suvalgytus priešpiečius, tačiau pridurmui gaut ir šalto šampano butelį su nuoširdžiausiais viešbučio savininko linkėjimais arba – kas žymiai geriau – moteriškų lūpų dažų žyme ant kakliuko. Žinoma, padoriuose viešbučiuose administratorės paprastai būna moteriškos lyties… O padavėjos – dar dažniau. Va, dėl to kartais man netekdavo netgi mokėti už vėlyvesnius žvaigždėtų naktų įspūdžius su nuostabiausiomis moterimis. Kartais… Bet džentelmenai juk nekalba apie patirtus malonumus, tiesa, a??? Ypač, jei patvirtint negali, su kuo.

Mane patvirtint taip pat daug kam būtų sunkoka. Juk šitam pasaulyje gali būti ir prisistatyt, kuom tik patinka – dailininku, rašytoju, skulptoriumi, banditu ar net muzikantu… Pasistengęs gali pabūt ir IT rinkos galiūnės generaliniu, ir Lietuvos Respublikos Seimo nariu, ir politiniais skandalais šlovę pelniusio dienraščio žurnalistu.

Gali tapti nusikaltėliu, vienuoliu ar valkata – viskas nuo paties priklauso. Gali būti velniu, jei užsiauginsi ragus, ar briedžiu, jei šiuos ragus tau užaugins, pavyzdžiui, „pavyzdinga“ žmona. Gali būti Jėzumi pagaliau. Jei žmonės tavim tikės. Arba klaidingu pranašu – amžina loterija. Gali atsigult vieną vakarą princas, kitą – žiūrėk – karalius. Vienądien piemuo, kitą – irgi, tik vietoj avių – „Mercedes 500“ kaimenė. Ir viskas nuo to, šalia ko atsiguli…

Va, todėl ir nėra jokio skirtumo, kuo prisistatinėsi naujai sutiktiems žmonėms, būsimiems kolegoms, kitiems svetimiems – savi juk jau pažįsta. Nėra jokio skirtumo, ką sakyti vakarėlių, susitikimų, pasimatymų, koncertų, viešų renginių metu ar šiaip tusofkėj sutiktoms merginoms. Nesąmonė būt savim, o jei dar tėvavardis – Coca – Cola CoCaColawitch, fuck! Jau geriau bet kieno kito vizitinę vietoj savęs kaišioti. Juoba, kad tai rusvažandei blondie spalvos paukštytei nė motais. Ar aš kūrybinis darbuotojas, praktiką savo laiku atlikęs tarptautinio reklamos agentūrų tinklo atstovybėje, pavyzdžiui, Olandijos sostinėj Amsterdame, ar vienintelis Lietuvoje licencijuotas tankistas, su pagyrimu baigęs tankistų universitetą, tarkim… mhmmm… kur nors Kopenhagoje.

– Bet juk Lietuva tankų neturi!!! – nustebusi skėsteli rankomis.

Taip, brangioji tu mano!!! Va, dėl šios priežasties ir esu bedarbis… Tikėk netikėjusi. Juk bet koks žmogus, susipažinęs su manimi, gali tikėti tuo, ką jam apie save pasakoju arba… gali ir netikėti. Todėl logiška, kad galiu apie save sakyt, pavyzdžiui, tiesą… arba netgi netiesą. Kas atspės, ar aš net iš miego prikeltas galėčiau išdėstyt Kursko mūšio aplinkybes, užsilikusias turbūt dar iš studijų Kopenhagos Universitete, ar puikiais rinkodaros terminais nupasakot marihuanos legalizavimo kampaniją ryšių su visuomene priemonėmis? Juokas??? Tikrai???

Žinoma, nuskaitytą nuo kokio nors aptriušusio vadovėlio Amsterdamo viešnamy. Žinoma, už pinigus. Kaip gi be jų? Na, ir kas kad draugų kompanijoj kartais sumarmaliuoju:

– Pašnekam gi gal apie gyvenimo prasmę, žmonės mielieji, na, kiek gi galima, a? Vis apie pinigus… apie pinigus…

Juokias visi. Vieni mano – „bajeris“, kiti – šiaip „neva, menininkas, jam gi, žinot, vis ne kaip pas žmones galvoj, rašytojas…“ Taip, rašytojas. O ką??? Visi juk rašo. Kažką. Laišką, straipsnelį, eilėraštį. Deklaraciją, ataskaitą, e-mail’ą. Scenarijų, įsakymą, dienoraštį, – visko nė nesuskaičiuosi. Sau kartais, kartais – artimiausiam žmogui. Ir apie meilę gi su kiekvienu netaukši. Ir netgi ne su kiekviena. Tad geriausia ir prisistatinėti tiesiog rašytoju. Tie-siog ra-šy-to-ju. Ra. Šy. To. Ju.

Savo mielą karjerą pradėjau sužinojęs, kas yra mirtis, nors nepatyręs, kas tai yra gyvenimas. Dar rašiau, dar kūriau, tikėjau kūrinio populiarumu ir genialumu… Dar maniau, kad tam užtenka paprastų paprasčiausių priemonių… Tapt rašytoju – paprasta. Bet argi? Argi?

Pradžioje tereikia sukurt intriguojančią atmosferą – vienas. Žinoma, žmonėms patinka mistika – du. Įkurt „Ketvirtadienio klubą“ – trys. Sugalvot jam taisykles, legendą, pačiam apie jį parašyt – keturi. O vėliau jau belieka varijuoti, kaip tik patinka 🙂

Visų pirma, po knygos pavadinimu pirmam puslapy („Žmogžudystė „Ketvirtadienio klube“ – čia tik šiaip vienas iš pavyzdžių), parašyt gali – „KBG archyvinė medžiaga“. Juk šis kūrinėlis išties kada nors – ryt, poryt – gali nukentėt, o paskui ir nukeliaut į saugiuosius archyvų rūsius. Susilauksi iškart kelių tikslinių amžiaus grupių skaitytojų – pagyvenusių inteligentų, Sibiro tremtinių, kaimo mokytojų ir visos senosios Lietuvių literatūrinės nomenklatūros dėmesio. Galėsi gerti kasdien sau kreditan „Suokalby“, nuolat tau per petį kas nors plekšnos – po metelių, kitų ir tu kam nors paplekšnoti galėsi, galbūt papulsi į „Lietuvių literatūra XI-XII Klasėms“ vadovėlius, chrestomatijas, antologijas, bet to neužtenka. Juk jaunieji kritikai kolegos, guodėjai tavęs nuo to nepripažins.

Tuomet mandriai manipuliuodamas paskleisk gandą, esą ketvirtadieniais posėdžiaujanti publika bando suregzt planą, kaip įvykdyti šalyje perversmą arba dar geriau – pasikėsinti į Lietuvos prezidentą. Persūdyt – gal, sakau, – nereikia ir tilto per Baržuolės upelio sprogimo geriau neprisiimt…

Perversmas perversmui nelygu – galima valdyt šitą vargo šalį, galima tapt prezidentu, monarchu, skelbti anarchiją arba karą Latvijai, su Baltarusija lukterint šiek tiek. Savo kuriamą legendą apie „Ketvirtadienio klubą“ gudriai išdėstyk bulvarinės spaudos – „Lietuvos žinių“, „VL Vakaro žinių“ – žurnalistams, šie nugriebs visą grietinėlę ir rašys, garantuoju, bet ką. Po pirmųjų straipsnių radijo žinių metu ar internetu rask kam ir kaip pranešt, kad „Ketvirtadienio klubas“ su šitomis publikacijomis neturi nieko bendro. Po antrosios bulvarinės kvykčiojimų bangos, šią istoriją pagardink dar smagesniu padažu… Pasirūpink tinkamomis politinių – ekonominių figūrų pavardėmis, kurias net mokinukai be vargo žinotų ir, žinoma, pensininkai. Pasirink keleto įdomesnių Lietuvos Seimo bei Vyriausybės narių biografijas ir, saugumo tarnyboms padedant, įtaisyk joms nuolatinį stebėjimą – visvien ką nors suras. Slaptingas „Mažeikių naftos“ pradavimo aplinkybes ar išdaigėles su „Gazprom’u“ – koks skirtumas? Nusiųsk sąrašiuką ir pliurptelk atitinkamon plaukuoton ausin, kad aukštėliau minėtieji asmenys yra tiesiogiai susiję su „Ketvirtadienio klubo“ veikla – ir jau joks neliečiamybės statusas nebepadės.

Galutinis etapas – padalink surinktą medžiagą į dvi dalis ir pateik viską, kas apie poziciją – „Lietuvos rytui“, apie opoziciją – „Respublikai“. Galima ir atvirkščiai. Tegu sau pliekiasi: šunys loja – karavanas eina. Beje, politikos kuluaruose jau kalbama, kad „Ketvirtadienio klubas“ beturįs, pasirodo, ir savo antrininką. Jo lankytojai buriasi kas antros savaitės rytmetį ir svarsto Vilniaus miesto plėtros ateitį… Saugumas garantuotas – vis tiek nieks nesusigaudys kas ir kur. Ir tuomet gali nė neabejot, kad parašytą knygą palydės bestseler’io šlovė, o tave patį – Saugumo uodegėlė. Svarbiausia – galus į vandenį sukišk idealiai ir sausas išlipsi.

Kaip papildomą „kabliuką“ paskleisk apie knygą žinią, kad ji – be visa ko – dar bus pardavinėjama su Lietuvos Respublikos prezidento palydimuoju laišku, numeruota, ir – be abejo – originaliu parašu! Čia jau būtų galima prikišt ir lobizmą, bet tieka to! Parašo originalą nusisiurbsi lengvai iš to paties interneto. Kad ir iš svetainės www.president.lt. Sustiprėjęs STT ir VSD rūpestis garantuotas! Tiražai – milžiniški! Paskui, galimas daiktas, sėsi į kalėjimą, tačiau knygą išpirks akimirksniu: pirmi puslapiai absoliučiai visuose dienraščiuose, interviu, reportažiniai, profiliniai ir apžvalginiai straipsniai kiekvienam moteriškam žurnale – maksimalus dėmesys užtikrintas. O kalėjimo duoną bevalgydamas, pamąstysi apie vieną ar du kitus romanus… Na, grįžęs – rasi kuom užsiimt – gali tapt scenaristu, krepšinio komentatoriumi ar net kunigu… Prie viso to – pasėdėjęs… Nė motais! Svarbu – Rašytojas!

Ir gimęs ne bet kur, o Rašytojų Planetoje. Toj pačioj. Kartu su Jorge Luis Borges, Gabriel Garcia Marquez, Franz Kafka ir Günter Grass. Čia vadinasi kobranding’as. Garsių prekinių ženklų gretinimas masinės informacijos priemonėmis. Net smagu darosi. Pasvajot gali, kai guli karštoj vonioj, bet staiga kad pradės iš čiaupo pliaupt vanduo spalvos kaip senmergės mėnesinės… Kad nusikeiksi: „Blin!!! Kur žiūri mūsų vandentiekininkai???“ Kurgi aš čia esu?!!! Ir supranti – Lietuvoj gyvenu. Su tuberkuliozniku Jonu Biliūnu, kunigais – Vaižgantu ir Motiejum Valančium, mergišium Maironiu, palaidūnu Binkiu, nagi, taip, ir su ta mužike Žemaite… Varge! Vos litas! Prastas kobranding’as… Ką daugiau bepridursi…

Taip, vadinasi, „Ketvirtadienio klubas“ tapo brand’u. Vienu iš daugelio pirmųjų, tapusių kadais abecėlės tvarka – Alach Acbar™, Buda™, Jesus™, Krisna™… Na, ir šūdinai skamba, atvirai šnekant! Esminis „Klubo“ branduolys būrėsi taip pat kažkada per pirmuosius neramumus – 1990-ųjų pradžioje, vėliau – žymus kultūrinis pakilimas, kurio atšvaitais pradėjom dalintis ir mes – pradedantys jaunieji menininkai…

– Nori tapt Rašytoju iš didžiosios raidės – arba rašyk knygas, arba dulkink moteris, – išrėžė man kartą vienas pažįstamas muzikantas. – Rinkis: arba tobulas kūrinys, arba tobula moteris.

– Cha! Bet juk Dievas tai nesirinko? – nusikvatojau.

– Cha!!! O ką tu žinai? Viskas juk paprasta: pradžioj tobulas kūrinys, iš jo šonkaulio – tobula moteris. Pagalvok, ką pasirinkti…

Ir pagalvojau. Keičiau mintis ir moteris. Vienos ateidavo pačios, kitas – pasufleruodavo protingos knygos. Vienomis mokėdavo man už bemieges naktis, svarstant, iš ko susideda pasaulis, kitos gi – neturėdavo grąžos. Vienos puldavo iš karto gaminti valgyti, kitos – mintinai deklamuoti Shakespeare’ą. Vienos tapdavo asmeninėmis psichologėmis ar fotografėmis, kitos – pedagogėmis, politikėmis ir verslininkėmis. Vienos dovanodavo švelnų masažą kas vakarą, kitos ryte siūlydavo profesionalias teisininkės paslaugas. Su vienom griūvinėdavau žiūrėdamas filmus, jausdamasis lyg devintame danguje, su kitom – jausdavaus devintam danguj be filmo ar filme be devinto dangaus. Su vienom kvailiodavom užsidegę žvakę čiužiniuose, ant grindų, nardydami lengvesniuose house, trip-hop arba acid-jazz ritmuose, o su kitomis paskęsdavau jų pataluose, sunkesniuose, ligi begalybės. Vienos – putnutėlėmis lūpomis, mokančiomis išglamonėt visą kūną, kitos gi – drovingesnės, vengiančios bučiuotis praverta burna… dar daugiau – toms su vaiko šypsena dovanodavau „Chupa-Chups“ ledinukus;-) Vienos, taip, priimdavo šaltai į savo kone tiesų urvelį, kitos – oi, dejuodamos, į mielą ir įviją it jūros kriauklytę… Kiekviena moteris – dar viena pažintis, dar vienas naujas svaigimas… Žmones pirielina trys dalykai – meilė, mirtis ir narkotikai, du iš jų jau žinau, trečiojo – neišsirinkau.

– Cha – cha – cha!!! – nusijuokė griaudėdamas. – Tu šešias tokiu atveju turėk, jei vienos išsirinkti nesugebi. Palošk rusišką ruletę. Tiktai ne su AIDS, ne su mirtimi. Su gyvenimu… Negi bijai??? – pašaipa, oi, pašaipa. Ironija. Iš didžiosios raidės. – Tu gi jaunas patinas. Pajėgus. Aukso kalnus gali žadėt kone kiekvienai pirmai pasitaikiusiai, ir, jei ji To panorės, Tą ir padarysi. Pats stipriausias esi dabar… Bandos eržilas. Ir, be abejo, – šypsena, – vaisingiausias. Tai palauk gal? Tegu pats kūnas pasirenka, gamta pati? Ne šunį renkies gi – žmogų visam gyvenimui.

– Tu tik nesijaudink, – sakė. – Rasi savo. Kaime, sako, žmonės paprasčiau renkas – bac! spragilu ir jau tempias į kluoną. O pas mus, suprask, civilizacija.

Aš ir nesijaudinu. Kas skaito – rašo duonos neprašo. Ir kam tik rodau – kompanijose – visuomet klausia, ką gi, po velniais, reiškia šios mįslingos raidės po pavadinimu: t.m.m.m.? Atsakau bet ką, atvirai šnekant, priklauso nuo nuotaikos. Arba tai, kad čia Coca-cola dutūkstančiai antrųjų metų reklaminės kampanijos dalis (pavyzdžiui, „Trade Mark: Muslim Mortis“, „The mysterious madness marijuana“ – koks skirtumas, gali būt net visai be logikos?). Priburiu pridurmui dar, kad ši kampanija bus vykdoma 2002 metais tik Azijos regione – bukesnį vyrą užknistų, žinoma. Jautresnė moteris šyptelėjusi antrąkart pasiklaustų, ne tokia jautri – nusisuktų.

O tai jautresnei pažeriu dar trejetą – pasirinkt – užduotėlių:

– Ta miela mergelė Marija, ta migdytoja mano mama, ta mirtis mano meilė – tą joms pasakyčiau – štai ką reiškia paantraštė…

Tą, kuri pasirenka viena – aš atstumiu, tą, kuri pasirenka antra – aš atstumiu… Pabučiuoju tą, paklausiančią dar kartą. Dar kartą ir pabučiuoju…

O jaunuoju Froiduku mane praminė po to, kai kažkada po ilgų svarstymų, trukusių kone visą amžinybę, man paaiškėjo, kad normaliam, dirbančiam vyrui reikia dviejų moterų – vienos vyresnės, turinčios moteriško brandumo, mokančios puikiai gamint valgyti, galinčios pasiūlyti šilumos ir švelnumo to, kurio jaučia tik moteris, auginanti… taip, vaiką; na, o antrosios – jaunesnės, grakštutės stirnutės, žavinčios pirmapradžiu pažinimu ir pirmojo bučinio skoniu.

Taigi pravardę aš ir gavau, kai visą šią istoriją sklandžiai išdėsčiau vienam uždaram vakarėly, kuriame rinkos menininkai ir menininkės, gėrėm visi karštą vyną, pagardintą gvazdikėlių aromatu ir džiūstelėjusios citrinos žievele. Kai kas manęs klausė, kai kas juokėsi, kurie bendravo tarpusavy, kurie tankiai rūkė marihuanos suktines, kam svarbiau buvo Rusijos ekonominė krizė, kam vienadienis degtinės skonis.

Juk visus vis tiek labiau domina savo poreikių tenkinimas. Pradedant valgiu, gėrimu, taip pat seksualiniais įgeidžiais, baigiant garbės, valdžios, dieviškumo ar asmens tobulumo ieškojimu. Bjauri teorija? Nagi, ne. Pagalvokit, kas gi čia bjauraus? Pažiūrėkit: su viena moterim jaučiasi tėvas, su kita – vaikas, su viena miega, su kita – žaidžia, vienai yra mokinys, kitai – mokytojas…

– Su kuria tada mylisi? – išgirdau iš už kampo.

Atsisukęs pamačiau ligi šiol nepastebėtą ilgaplaukę mergytę, gal kokių 20 – 21 metų amžiaus, nepaprastai skaidriomis akimis ir be galo naiviai sučiauptomis lūpomis.

– Su abiem… – regis, iš netikėtumo susijaudinęs žagtelėjau.

– Aaaaa! O tikram eržilui, mano žiniomis, reikia ištiso tabūno kumelių… – ji tik dar labiau išplėtė akis ir atsakė šypsenų šypsena.

Nesitikėjau tokio išsišokimo. Parbloškė mane – atsisėdau ir suakmenėjau. Taip tylėjau lyg vos tekanti upė – ji lyg čiurlenantis upeliūkštis šnekėjo. Pradžioje buvau užgaulus, pasipūtėlis, ji – žavi, komunikabili. Po to aš pasidariau šovinistu, ji gi – feministe. Vėliau „persikrikštijau“ į Vladimirą Iljičių, ji – į Nadieždą Krupskają, aš tapau panašus į ančiuką Donald’ą, ji – į Angelina Jolie…

Dar vėliau sužinojau, kad ji nemėgsta degtinės, aš – apelsinų sulčių. Jai patinka „The X-Files“, man gi – „South Park“. Aš buvojau Paryžiuje, Vienoje ir Mėnulyje, ji – Kroatijoj, Rojuje ir Ispanijoj, man patinka lietus, jai – sausra. Vėliau nusprendžiau, kad ji “ iš tiesų visai nieko“, o aš – „dargi savotiškai patrauklus“. Dar vėliau mano ančiukiškas snapas sutrumpėjo tiek, kad galėjo nebeįžeisdamas liest jos paputusias lūputes… Galų gale aš su ja permiegojau. Su ja ir su tais šešiasdešimt keturiais Dievais ir Velniais, kurių ji šaukėsi tada, kai ligi kraujų sudraskė man nugarą…

Iš ryto piktai susiraukęs sėdėjau kampe ant taburetės ir, atsukęs suraižytą nugarą, tyliai bumbėjau, kad ji tepa ją jodu. Tada skaudėjo, dabar – nelabai. Tiesa, sudilgsi šiek tiek, kai ji paliečia ją ranka. Net tada, kai, palinkus per petį, klausia, „ką gi, po velnių, aš čia rašinėju?“ – „Ketvirtadienio klubo istorijas“… Visi juk žino, kas yra „Ketvirtadienio klubas“, kas nežino – tuoj sužinos: moters liežuvis ilgas.

– Tu būk Muzikantas, o aš būsiu Rašytojas, – pasakiau muzikantui vieno pokalbio metu – juodligės ir tetrūko…

Pagal mūsų norus „Ketvirtadienio klubas“ turėjo prasidėt su Muzikanto užgimimu ir numirti kartu su juo. Kilo juk tokie judėjimai ir prieš Pirmąjį Pasaulinį, kilo prieš Antrąjį, turi būt ir prieš Trečiąjį… Juk praėjo tik dvi kartos, praktiškai viena – mes – jau galėjom gyventi be karo… Kuo gi nepasidalijom dabar?

Kiekviena rasė, religija nori išlikt amžinai. Ir vienintelė tokio išlikimo sąlyga – užsitikrinti kuo daugiau narių, kuo daugiau piliečių, parapijiečių. Juk dėl to ir baras krikščionys su musulmonais, galingi su dar galingesniais, balti ir juodi. Bet beždžionė gi nekalta, kad gimė juoda ar balta, žirgas – bėras ar raišas, žmogus – musulmonas ar krikštytas. Natūralu – juodi miršta kovoj prieš baltus, balti – prieš juodus. Paprasta šachmatų partija: E2 – E4. Viską valdo Dievai mažomis mažomis figūrėlėmis – taip kaip mes. Jausmus ir daiktus, žodžius ir žmones, kompiuterius ir nekilnojamąjį turtą. Gyvenimą ir mirtį. Tačiau, jei Dievai tokie geri ir galingi, tai kodėl gi jie kariauja tarpusavy, a? Atsakysi? Ne?

– Aš vis tiek nesuprantu… Kam gi tu man tai pasakoji? – šypsojos Muzikantas keistai pro susivėlusius ūsus.

– Kad nedainuotum daugiau apie JĄ!!! Mirtį, blet! Ją, kurva, lengva, per daug lengva prisišaukti! – kone išrėkiau atsisukęs ir atvirom į jį žiūrėdamas…

…tiktai paskaičiuok, kiek mirčių, tau dainuojant, ištiko mus per tuos keletą pastarųjų metų, mielas mano drauge, argi reikia daugiau…

– Ėėėė, baik geriau… – murmtelėjo Muzikantas. – Svarbiausia – kad nebūtų karo! – it sutrūkusia styga rėžė per širdį šiuo vaikišku ir dabarty jau kuris laikas nebevartojamu posakiu.

O aš pamenu, kad panašiomis aplinkybėmis šito vaikiško posakio išklausiau ir tą atmintiną dieną, kai du teroristų valdomi lėktuvai rėžėsi į Pasaulinio Prekybos Centro Niujorke bokštus – dvynius, kad juos kur!!! Trejetą kartų girdėjau tądien – – gal ir iš televizoriaus ekrano… Ar jau mums čia imtis spręst, ar laukt dar istorikų bei politologų išvadų, a? O gal tiesiog, nelaukę nieko, kviečiam pirmąjį „Ketvirtadienio klubo“ rudens sesijos susiėjimą? Ką manai?

Kas užginčys, kad dabartiniam Jėzui pradžioj visai užtektų perpus mažiau pasekėjų? Muzikanto, Skulptoriaus, Dailininko, Poeto, Rašytojo, Fiziko ir Bandito dėl skaičiaus, pavyzdžiui.

– Kiekvienas atsotvaus savo meną, o dėl bendro konfidencialumo – nėr vardų ir niekas nieko nežino – bus lengviau pasislėpti, – pasiūlė man; aš, žinoma, sutikau.

– Susitiksim ketvirtadienio vakarais. Nuo to ir pavadinimas. O kad nebūtų jokių nenumatytų netikėtumų – išdavysčių, barnių, pykčio, mirčių – sukuriam „Klubą“ be moterų, – aptarėm vienintelę kertinę „Ketvirtadienio klubo“ taisyklę.

Ir kris pirmas tas, kuris ją sulaužys.

O taisyklės iliustracijai ant durų užrašėme ketvirtadienio minklę:
K.+M.+B.
Karas lygu mirtis,
Meilė lygu narkotikas,
Brand’as – Dievas.

Views All Time
Views All Time
1597
Views Today
Views Today
1
0 0