Aš pasižiūriu pro virtuvės langą. Dangumi eina žmonės. Nekrypuodami, nespyruokliuodami, kaip eina žmonės gatvėse. Eina lėtai, vienas paskui kitą. švelniai plaukia debesimis. Jų akys spindi, lūpos šypsosi. Aš žiūriu į juos susižavėjusi – kaip jie taip gali slinkti oru, švelniai ramiai. Kokie jie laimingi. Paskui žvilgteriu žemyn į tuščią kiemą, vėl pakeliu galvą į juos…Vienas vyriškis man kerinčiai šypsosi. Jo lūpos viliojančiai šypsosi. Jo lūpos storos, ryškiai raudonos ir drėgnos. Per mano kūną nubėga nemalonus šiurpas.

Einu į savo kambarį. Patraukiu už rankenos. Durys atsidaro ir mane užvirsta lavina žmonių. Jų pilnas kambarys. Visi jie žiūri į mane liūdnai, lyg prašydami išmaldos. Prie mano kojų atrieda raudonų siūlų kamuolys. Pakeliu jį ir imu rišti žmones. Narstau tarp jų, rišu vieną prie kito. Pagaliau jie visi apnarstyti. Aprišu juos dar kartą aplink ir surišu kaspinėliu. Dabar visi jie stovi tiesūs ir šypsosi tyliai sustingę kaip iš nuotraukos nuo žurnalo viršelio.

Views All Time
Views All Time
1809
Views Today
Views Today
1
0 0