Aš bastausi gatvėmis. Jos pilnos besiganančių arklių. Arkliai ėda tarp šaligatvių įsiterpusiose gamtos salelėse žolę ir prunkščia pamatę mane. O aš negaliu ramiai eiti gatve, nes kelią vis užkerta arkliai ir turiu kiekvieną arklį apeiti.

Pareinu namo. Mano kambario balkone stovi trys mergaitės, dar ne merginos, bet ir ne visai mažos – paauglės, gal 12-kos metų. Viena jų sako kitoms -“atsiminkit, aš kraujuoju, mes turime nuspręsti, ką daryti. Ji šioje žemėje nebereikalinga, ji čia nieko gero neveikia ir net nenori ką nors veikti, ignoruoja dovanotą kūną”. Aš tik nustembu tokia jų šneka ir einu miegoti. Bet mane sustabdo tėvas. Paima už rankos ir sako -“mums reikia pasikalbėti, tu jau greitai mirsi “. Tuomet staiga suvokiu, kad tos trys mergaitės skelbė man mirties nuosprendį. Kažkaip keista. Ateina juodai apsirengusi motina. Ji verkia-“aš dar nenorėjau pirkti tau paminklo, aš netikėjau, bet jie visi sako…”Trys mergaitės kloja man lovą ir liepia man gultis. Aš paklūstu – noriu miego .Jos užkloja mane storu šiltu apklotu. Apklotas ima mane dusinti, rodo, iš tiesų mirštu.

Views All Time
Views All Time
2037
Views Today
Views Today
1
0 0