Aš pasižiūriu pro virtuvės langą. Dangumi eina žmonės. Nekrypuodami, nespyruokliuodami, kaip eina žmonės gatvėse. Eina lėtai, vienas paskui kitą, tiesūs, sustingę. Slenka kaip šešėliai. Jų žvilgsniai nukreipti kažkur į tolį. Aš žiūriu į juos susižavėjusi – kaip jie taip gali slinkti oru, tyliai ramiai, nekrusteldami. Paskui žvilgteriu žemyn į tuščią kiemą, vėl pakeliu galvą į juos…Per mano kūną nubėga nemalonus šiurpas.

Einu į savo kambarį. Patraukiu už rankenos. Durys atsidaro ir mane pargriauna vandens srovė – kambario viduryje teka upė. Aš priversta plaukti prieš srovę. Iš pradžių plaukti gera, vanduo vėsus ir malonus, paskui ima silpti jėgos, aš jau nebegaliu išsilaikyti, vandens purslai užpila burną, akis. Staiga pasižiūriu į šoną – upės krante tvirtai stovi spinta. Griebiu už spintos durų rankenos, gal nors truputį atsipūsiu. Spintos durys prasiveria ir upė suteka į spintos vidų. Kambaryje tuščia, švaru ir tylu.

Views All Time
Views All Time
2043
Views Today
Views Today
1
0 0