Aš su savo bendradarbėmis išvažiavusi atostogų. Mes apsistojusios kažkokiame viešbutyje. Kiekviena turime po atskirą kambarį. Aš išeinu iš kambario ir einu apžiūrėti viešbučio. Einu ilgu pilku koridoriumi. Su daugybe mažučių vienodų pilkų durelių. Jo gale – išsiskiriančios baltos durys. Praveriu jas…ir mano akys apraibsta. Patenku į didžiulę salę, pilną pristatytą įvairiausių egzotinių augalų. Sienomis taip pat ritasi žydintys vijokliai. Viduryje salės išvystu savo bendradarbes. Jos šoka, apsivilkusios ilgomis permatomomis suknelėmis. Mane pagauna muzika ir atneša į jų sūkurį. Gera lengvai suktis , juoktis iš džiaugsmo kartu su jomis. Tačiau, kai tik prišoku duris , vis išgirstu aimanas. Apsukusi dar vieną ratą, vėl atsidūrusi ties durimis, nebeištveriu, praveriu duris ir pabėgu iš salės. Bėgu koridoriumi aimanų link. Aimanos vis stiprėja. Koridorius pilkas. Su daugybe pilkų mažų durelių. Jo gale – išsiskiriančios juodos durys. Praveriu jas ir…pakraupstu. Patenku į didžiulę salę, pristatytą lovų. Lovose guli vaikai subjaurotais veidais. Pagalvoju , kad jie visi negyvi, bet jie sukruta. Išsigandusi pabėgu. Grįžtu į savo kambarį. Atsisėdu ant lovos. Už lango pasigirsta triukšmas. Pasižiūriu ir pamatau palangėmis vaikščiojančius vaikus. Paskui staiga dingsta šviesa. Basa išbėgu į lauką. Lauke šalta ir sninga. čia susirinkusios visi bedradarbės. Jos garsiai piktinasi tais išdykusiais vaikais. “Bet juk jie serga, todėl ir maištauja, nori būti laimingi, reikia juos suprasti”- pasakau. Jos tik nužvelgia mano basas kojas ant sniego ir toliau piktinasi.

Views All Time
Views All Time
2718
Views Today
Views Today
1
0 0