Aš pasižiūriu pro virtuvės langą. Dangumi eina žmonės. Nekrypuodami, nespyruokliuodami, kaip eina žmonės gatvėse. Eina lėtai, vienas paskui kitą. švelniai plaukia debesimis. Jų galvos užverstos į viršų, akys žiūri aukštai į dangų. Aš žiūriu į juos susižavėjusi – kaip jie gali taip aukštai slinkti oru. Paskui žvilgteriu žemyn į tuščią kiemą, vėl pakeliu galvą į juos…Jie nežiūri žemyn, jie žiūri tik į viršų…Pro mano kūną nubėga nemalonus šiurpas.

Einu į savo kambarį. Patraukiu už rankenos. Durys atsidaro ir mane užvirsta lavina knygų. Bandau jas nuo savęs numesti , bet jos vėl sugriūva ant manęs. Bandau sudėti jas į lentynas, bet jos iš lentynų iškrinta. Pavargusi kovoti su knygomis, paimu vieną knygą, atsiverčiu ir skaitau. Skaitau žaibišku greičiu. Vieną eilutę po kitos. Vieną puslapį po kito. Perskaičius, knygą pastatau į lentyną. Ji paklūsta, nebeiškrinta. Imu kitą knygą, atsiverčiu ir skaitau. Skaitau žaibišku greičiu. Vieną eilutę po kitos. Vieną puslapį po kito. Perskaičius, knygą pastatau iš lentynos. Ji paklūsta, nebeiškrinta. Imu trečią. Atsiverčiu ir skaitau. Skaitau žaibišku greičiu. Vieną eilutę po kitos . Vieną puslapį po kito. Perskaičius, knygą pastatau iš lentynos. Ji paklūsta, nebeiškrinta. Imu ketvirtąją…

Views All Time
Views All Time
2616
Views Today
Views Today
1
0 0