Aš gyvenu medyje. įšliuožiu jo kamienu, įlendu į šakos vidų ir nueinu šiltu medžio koridoriumi. Koridoriaus gale – mano pasaulis. Jis visiškai pavaldus man. Galiu keisti jo spalvas, kvapus, garsus – viską. Tereikia tik pagalvoti apie tai. Akimirką užsimanau jūros. Ji atsiranda – melsva, gaivi. Kai noriu – šilta, pilna baltų putų. Užsimanau kvapų, daugybės gėlių kvapų – juos atneša vėjas mano medžio kamienu – alyvų, rožių, dobilų… Užsimanau paukščių čiulbėjimo – ir jie pragysta, nematomi paukščiai, jei noriu – tai matomi… Užsimanau saulėtekio, saulėlydžio, vaivorykštės…ir viską gaunu. Užsimanau glamonių…Mane meiliai glosto nematomos rankos, jei noriu – tai matomos, bet… Man trūksta žmogaus. Tokio laisvo, kaip aš, nepavaldaus…

Vakare išeinu iš savo rojaus ir nučiuožiu žemyn. čia randu žmonių, gana nuobodžių… tik vienas iš jų vis žiūri į mane ir stebisi – “iš kur tu tokia, iš ten?”- ir parodo į viršų. Aš iš tiesų iš ten, iš savo medžio…

Views All Time
Views All Time
2184
Views Today
Views Today
1
0 0