Romano „Rainis ir jo broliai“ fragmentai

Roaldo Dobrovenskio (g. 1936 m.) biografinis romanas „Rainis ir jo broliai“ parašytas rusiškai, bet Latvijoj pirmiausia išėjo (1999 m.) latviškas jo vertimas. Ir įvertintas jis – kaip vienas ryškiausių tų metų kūrybinių laimėjimų Latvijoje: pelnė jos Ministrų kabineto apdovanojimą.

„Jeigu iškiltų būtinybė išrinkti tūkstantmečio žmogų Latvijoje, esu visiškai įsitikinęs, kad jis būtų Rainis“, – tvirtina autorius esė „O jūs ar ką nors mylite?“, išspausdintoje pirmajame 2000 metų „Karogs“ žurnalo numery.

Vertėjas

Latvių poetas ir dramaturgas Rainis, Goethe`s „Fausto“ vertėjas, dešimtmečiais puoselėjo mintį apie knygą, kurios herojus būtų jis pats – „naujasis Faustas“. Nenuostabu, kad biografiniame romane apie Rainį greta „naujojo Fausto“ iškyla ir „naujojo Mefistofelio“ figūra. Trys Velnio pokalbiai su romano herojum vyksta: pirmas – 1907 metais, kai poetas, carinės Rusijos valdžios persekiojamas, atsidūrė emigracijoje; antras – 1914 metų rudenį (ką tik prasidėjo Pasaulinis karas; Rainis padėjo paskutinį tragedijos „Juozapas ir jo broliai“ tašką); trečias – apie 1919 metų sausį. Veiksmo vieta – Kastanjolos vasarnamių rajonas prie Lugano, Šveicarija, – Rainis gyveno ten senjoro Naglinio pavarde. Tekste minima Elza, Rainio žmona, ji yra ir poetė Aspazija; Rainio sesuo Dora, jos vyras Pėteris Stučka. Šis žmogus, jaunystėje buvęs Rainiui brangesnis už brolį, metams einant, tapo oponentu, ginčas su juo pasirodė besąs slaptas Rainio likimo branduolys. Pridursim, kad vienoje replikoje Velnias daro aliuziją į pirmosios poeto knygos pavadinimą – „Tolimieji mėlynojo vakaro atgarsiai“.

——————————————————————————–

1
– Tai kurgi mes sustojom? – paklausė Velnias. – Aha, kalbėjom, kad jei netiki į Dievą, vienąkart vis tiek apsistosi ties Velniu.

– Ties niekuo tokiu mes nesustojom, – politinis bėglys pratarė pavargusiu balsu. Jo pašnekovas pametė padorumą ir pasirodė nešvankiu pavidalu: nelyg rupūžė po mikroskopu.

– Tu pamanei, kad taip turi atrodyt reakcionieriaus Vainbergo siela. Atspėjau? – išsiviepė Velnias.

– Hm, – teprisivertė Naglinis irzliai numykti.

– Arba vieno tavo brolio. Aš juk išskaitau ir iš požievio, – pasakė įsitaisęs priešais.

– Jeigu jau šita beprotystė neišvengiama, pageidaučiau, kad į mane būtų kreipiamasi „jūs“.

– Taigi apie Dievą, – lyg nenugirdęs toliau dėstė rupūžinis. – Man seniai knietėjo patirt, kaip Jis žiūri į tuos, kurie Juo netiki. Įsivaizduokit, kad Jis jais visiškai nesidomi. Nutarė, taip sakant, kad jūs visiškai ne Jo kompetencija. Ateistas per dvikovą nudobia tikintįjį. Ką daryti? Ką Jam daryti? Prostitutė su kryželiu ant kaklo tvirkina berniūkštį iš inteligentiškos ir visai bedieviškos šeimos… O jūs, atrodo, nuobodžiaujat?

– Jūs stačiai su juo išvien, – įgėlė Naglinis. – Arba jau ir jam tarnaujat.

– Tarkim, aš iš anksto žinau jūsų klausimus ir jūsų atsakymus, todėl mūsų dialogas pasidaro beprasmis. Netiesa. Mes žinom ne viską, ir ne tiek į priekį, kiek atgal. Lygiai taip ir jūsų brolis… nekrūpčiokit, čia viso labo tik žodyno žaismas: mylėt brolius mūsų… lygiai taip ir jūsų brolis socialistas klysta įsivaizduodamas, jog slaptajai policijai žinoma viskas ir jos visur pilna. Žinotumėt jūs, kiek ir tenai spragų! Ir lėšų trūksta, ir moralės lygis galėtų būti daug… Atsakydamas į jūsų klausimą: aš Jam netarnauju, vis dėlto įtariu, jog ir mes – bendro sumanymo dalis. Bet ko čia mes vis apie mane, vis apie mane? Girdėjot, jūsų leidėjas, Janis Uozuolas… taigi, sušaudytas. Kažkur netoli Cė-sių. Cėsys. Yra tokia vietelė? Ar gerai tariu?

– Ko tu čia maivais, bjauri rupūže?

– Tai aš jus tujinu, tai jūs mane. O bruderšafto, che che… berods nesugėrėm. O ar nėra jūsų kaltės, senjore Naglini, dėl tų nagaikų, pašvilpaujančių ir papliekiančių mužikams nugaras ligi kraujelio, ligi mėzdryčių? Ar neataskamba čia tolimieji jūsų šūkių atgarsiai… Dingstu jau, dingstu. Nesivarginkit šveist į mane batelį. Be to, tai būtų plagiatas. Prisimenat, Liuteris?.. Vienas iš jūsų revoliucionierių, kalbama, prisiėmė pogrindžio pravardę Liuteris. Keista fantazija, ar ne?

– Kaipgi man jus išprašyt lauk, įžūlusis padare? Gal persižegnot?

– Na, tatai padaryt jums būtų lengviau nei man. Sakykit, o jūsų dramos „Ugnis ir naktis“ Spyduola – tai Elza? Mefistofelis su sijonu, kaip pasakys po kiek laiko vienas jūsų jaunas kritikas… kaip jis ten… Andrėjas Upytis. Sąmojingai bus pasakyta. Ir dovanokit: jūsų pjesėj ganėtinai velniavos, Dievo tuo tarpu nė kvapo. Tarytum.

– Ką reiškia „tarytum“?

– Bet kaipgi jo nebus? Juk kiekvienas talentas, sakoma, – Dievo kibirkštis. Arba…

– Na kas čia dar per?..

– Viskas, viskas! Kažkodėl jūs man nejaučiat prielankumo, „naujasis Faustai“. Širstat ant manęs be perstojo… papyktumėt verčiau ant savęs! Elgiatės familiariai… Dovanosiu jums trijų dienų trydą. Likit sveikas.

——————————————————————————–

2
– Tai velnias! – nusikeikė Velnias, nenustygdamas ant išklibusios vienietiškos kėdės priešais. – Dingo kažkur puslapėlis. A, va jisai. Imk savo tragediją. Ir ten, aukštybėj, ir ten, apačioj, ją perskaitė. Draugiškai apgailestavo, kad tu pavėlavai.

– Kodėl pavėlavau? Kur pavėlavau?

– Na jau ne teatran. Teatro greit nebebus. Tik karo veiksmų teatras teliks. Pirmasis pasaulinis karas.

– Kaip jūs pasakėt?

– Ak taip, jūs ir šito dar nežinot. Taip jis bus vadinamas, karas, prasidėjęs aną savaitę. Pirmasis pasaulinis. Ak, – pasakė raguotukas, kudlotukas, glitus. Ir sukruto, rankeles ėmė trint, taip pat gauruotas. – Atėjo, atėjo mūsų metas!

– Pavėlavau?

– Pasaulis griūva, o jūs apie savo. Esta žmogus, kaip buvo kartą pasakyta. Esta autorius. Reikėjo baigti „Juozapą“ dvyliktaisiais, o dar geriau – vienuoliktaisiais. Jūs tam beveik viską turėjot… Meluoju. Ne, ne viską. Ir tada Nobelio premija, tikėkit manim, ir šimtas septyniasdešimt keturi teatrai keturiuose žemynuos, ir šlovė kaip Ibseno, viskas būtų buvę.

– O dabar?

– O dabar pats žinot: karas. Paleistomis priešų žarnomis dešimt tūkstančių kartų bus galima apjuosti Žemės rutulį, tai mažiausia. Ir latvių žarnos dalyvaus. Nekalbant jau apie vokiečių, rusų, austrų, lenkų, prancūzų ir, žinoma, žydų. O kaip be jų. Vien tik Galicijoj trylika tūkstančių žydžių bus išprievartautos, nuo septynių iki aštuoniasdešimties metų. Reikia juk pagaliau milijonui paprastų sveikų valstiečių vaikinų kur nors išlieti meilės energiją …

– Na liaukitės jūs vienąkart letenėles trynęs! – pratrūko Naglinis.

– Jūsų galva kreta, o aš pretenzijų nereiškiu! – tarė Velnias, pasipūtęs visai kaip vaikas. – Gerai jau, gerai. Recenzijos, pačios pirmučiausios – nepageidautumėt?

– Ką gi. Blogiau kaip latvių kritikai vis tiek nieko nesugalvosi.

– Žiūrėk tu man – jūs, atsisveikinęs su didžiuma iliuzijų, nepraradot tam tikro sąmojo. Taigi. Pradėsim atsivertę negatyvą. Kaip čia ilga! Labai ilga! Vieną trečdalį, o verčiau ketvirtadalį paliktumėm – ir būtų šedevras. Monologai tie begaliniai… Taip taip, kiekviename kažko esama. Tai, žinot, panašiai kaip grafo Tolstojaus, Levo Nikolajevičiaus, „Kare ir taikoj“. Būtų parašęs keturiskart mažiau – turėtų keturiasdešimt kartų daugiau skaitytojų. Aš, atsiprašau, net sugalvojau – ką galima iš „Karo ir taikos“ išmesti. Filosofiją ten, masonus… Bet rusai turi patarlę – ką plunksna parašysi, kirviu neištašysi. Bandžiau. Neištašoma. Jūsų pjesę aptašyt, beje, būtų lengviau. Teatrai ją ar taip, ar taip apkarpys. O ir Aspazija, jei patikėtumėt, galėtų šitą opusą paakėti vilnšukėm. Viln-šuk-ėm! Kaip aš gerai kalbu. Pačiam malonu.

– Kas dar?

– Kur jūs taip skubinatės? O-ho! Ką tik išlaupytas visas apkasas. Dvidešimt septyni žmonės – į gabaliukus. Šviežios skerdienos kvapas – uodžiat? Na ne, kur jau jums, jūsų uoslei. Supraskit: visa, ką jūs taip aistringai išklojot, skubančių žmonių akyse gali… O šis amžius bus siaubingai skubantis, tiesiog siaubingai! – gali pasirodyt pūstažodė plepalynė.

– Pūstažodė… plepalynė?!

– Nusiraminkit, mano mielasai… Vandens?

– Plepalynė?

– Ak, mudu su jumis juk žinom, kokia minties ir jausmo koncentracija į tą… taip sakant, plepalynę – ne mano, ne mano žodis! Tai jau ne, verčiau atversiu pozityvą. Jūs neprieštarausit? Ar gal vis dėlto… vandens?

– Liaukitės, velniai griebtų.

– Anava kur ne berniūkščio, kur vyro šneka. Pjesė didinga. Būtų pataikiusi laiku – būt nenuėjus nuo lūpų septyniolika kalbų. Įskaitant ivritą. O dabar, atleiskit, ne jūs galvoje, ne jinai. Ir dar ilgai nebus jinai. Bet koks jums skirtumas? Latviai šį tekstą po penkerių metų perskaitys ir pamatys. Dora perskaitys ir pravirks. Stučka apsiašaros ir viską supras. Ir ne vien jis, dar kai kurie supras. Per artimiausią pusę šimtmečio tokių supratusių žmonių planetoj rasis penkios dešimtys. O daugiau žiūrovų ir skaitytojų, – turiu galvoj skaitytojus, gebančius adekvačiai suvokti 70 procentų teksto, – neturėjo net Gėtė. Taigi pasaulio literatūroj vietą jūs užėmėt. Tiesa, matyti jus joje teįmanoma kol kas tik iš tenai… – Velnias parodė kreivu pirštu į lubas, – ir iš mūsų.

– Paguodėt.

– Mielas Jani… Ivanai Christoforovičiau, kalbant protokoliškai. Argi jūsų nė kiek nejaudina žmonijos likimas? Juk pasaulis ritasi skradžiai velniop – atsiprašau už lėkštą, taip sakyt, kalambūrą. Aš net kalambūru jo nepavadinčiau, – čia, kaip ir jūsų tragedijoj, viskas teisybė.

– Teisybė… Tikros teisybės jūs nepasakysit, pameluosit?

– Kaip nepasakysiu? Ką gi aš čia dabar ištisą valandą darau? Štai, malonėkit, aš jums laiškelį paskaitysiu. Ką tik parašytą, net adresatas nespėjo perskaityt. Rašo jūsų draugas Leninas…

– Leninas – ne mano draugas.

– Na – jūsų draugų draugas, jūsų brolių brolis… Va taip. Taigi laiškas. Leninas rašo kažkokiam Šliapnikovui, – juokinga pavardė, kaip būt iš Anderseno, ar ne taip? Skaitau. „Ne karo sabotažas, ne atskiri tokie pasisakymai, o masinė propaganda, ne vien tiktai tarp civilių…“ Pasakyti, kaip ten bus? Karininkėlis rėkia: „Pirmyn! Už carą mirsim, už Tėvynę!“ O jūsų brolis socialistas ausin šnabžda: „Atgal! Nemirk! Suvaryk štabskapitonui durtuvą pilvan – ir dui namo, ten žemę dalins!“ Kaip manot, ar sėkminga bus tokia propaganda? O, dar ne dabar, – dabartės abiejose fronto pusėse du šimtai milijonų patriotų, – bet laikui bėgant, kai žarnom pirmąkart apvyniosim planetą, – a? Galvotas šitas jūsų Leninas.

– Kartoju: jis ne „mano“.

– Ir kurie su juo – tie tai jau jūsų? Paklausysit, kas toliau, ar įgriso?

– Paklausysiu.

– Skaitau. „Taikos šūkis, mano galva, šiuomet neteisingas. Tai – miesčionių, popų šūkis. Proletarų šūkis turi būti: pilietinis karas“. Stebuklas! Popų šūkis – taika! Nuostabu! Popų! Ak, mano mielas Naglini, džiugu širdyje, kai pasiskaitai. Jūs manot, Velnias neturi širdies? Jam nereikia? Be reikalo. Turi ją, turi, tik polinkiai jos originalūs. Mūsų su draugu Leninu šūkiai ab-so-liu-čiai sutampa! Mūsų širdys, vaizdingai tarus, plaka unisonu!

– Ir Stučka su juo?

– Ir Stučka, ir Dora, ir aštuoniasdešimt procentų jūsų draugų ir bendražygių – su juo.

– Neturiu aš nei draugų, nei bendražygių.

– Kaip apmaudu. Na taip, aš informuotas. Jūs nutraukėt su partija… Bet, gali būt, susitaikysit? Nežinau, kaip jie jums, bet jūs jiems reikalingas nors pasipjauk. Beje, dėl pjovimo… Pasakyti jums, kiek žmonelių bus nugalabyta pilietiniam kare? Rusijoj. Leninas tikisi pilietinio karo visur kur, bet, ko trokšta, visiškai gaus tik tenai. Beje, vokiečių vyriausybė skyrė jo partijai tris milijonus markių. Netikit? Jūsų reikalas. Kažkodėl aš čia dabar beriu skaičius kaip buhalteris. Penki milijonai vyrų ir moterų, taip pat ir vaikų, bus palaidota kaip tik per pilietinį karą. Ir du ir septynios dešimtosios karto daugiau bus suluošinta: vieni neteks vienos akies arba, na, vieno pasturgalio skruosto, kaip, prisimenat, tokia Voltero herojė, kiti tuo tarpu dar pragyveliuos kiek laiko kaip visiški strampgaliai, be rankų ir be kojų, net iš tolo baisu žiūrėt. Ak, koks laikelis ateina, koks laikas! Jūs manim netikit?

– Kaip galima tikėti ar netikėti? Jūs – mano vaizduotės vaisius.

– Hm. Dostojevskio romane „Velniai“, o jūs taip dažnai pastaruoju metu jį prisimenat, yra epizodas. Stavroginas ateina pas senuolį, Tichoną.

– Jūs kažką painiojat. Tai „Broliuose Karamazovuose“ senuolis…

– Nieko aš negaliu painiot. Beje, šito skyriaus autorius neįdėjo. Jo galėjo ir nebūti tame jūsų leidime… Tai va, aš jums perskaitysiu.

Velnias pakėlė akis į dangų ir pradėjo iš tikrųjų skaityt neužsikirsdamas, lyg kad jo tariami žodžiai būtų nubraižyti kažkur palubėje, šalia bufeto.

– Čia apie Stavroginą. „Ūmai jis, beje, itin trumpais ir kapotais žodžiais, taigi kai ką sunku buvo ir suprasti, papasakojo, jog jį apninkančios, ypač naktimis, tam tikros haliucinacijos… kad jis regintis kartais ar jaučiantis esant šalia kaži kokį piktą padarą, pašaipų ir „protingą“, vis skirtingų pavidalų ir charakterių, vis tą patį… Ir visa tai nesąmonė, klaiki nesąmonė. Tai mano paties skirtingi pavidalai, daugiau nieko“. Jūs ką, Ivanai Christoforovičiau, mane irgi laikot pačiu savim? Arba, pasakius kaip Stavroginas, haliucinacija? Kad būčiau vaizduotės, net ir jūsiškės, vaisius, aš papasakojau pernelyg daug. Bet mes va kaip padarysim: jūs šitą pokalbį dėl visa pikta imsit ir pamiršit. Tarytum jo nė nebūtų buvę. Sutarta?

Atsakyti nebeprireikė. Kai Naglinis pakėlė akis, ant Vienos dirbtuvių kėdės nebebuvo nieko, po minutės jis nė nebeprisiminė, kad ten šiąnakt kas nors būtų sėdėjęs.

——————————————————————————–

3
(1919 metų sausio 14-ąją į Rygą šarvuotu traukiniu atvyko sovietinės Latvijos vyriausybės vadovas Pėteris Stučka.)

– Girdėjot? Nesivarginkit, atsimerkti nebūtina, mane galit matyti ir taip. Girdėjot ar ne? Kaip kadaise, tūkstantis aštuoni šimtai devyniasdešimt septintais metais Peterburge pranešė slaptieji agentai: Stučka – latvių karalius!

– Taip jau ir karalius!

– Karalius, karalius! O jūsų sesuo – karalienė. Nors ir nekarūnuota. Toli gražu ne kiekvienas Europos… ar net Afrikos monarchas turi tokias galias kaip jūsų senasis draugas. Jo rankose žmonių gyvenimai ir mirtys, jis baudžia ir teikia malones kasdien, – didesnės valdžios paprasčiausiai nebūna! Kaip suprantu, jūsų ginčas baigtas? Jūs prakišot visur kur!

– Kodėl jau aš taip prakišau?

– Na ką jūs! Pažvelkit, kas jūs ir kas jis. Jis – dar vakar galingas ministras milžiniškos valstybės, Žemėj pačios didžiausios, jeigu kalbėsim apie teritoriją ir… gebėjimą susinaikinti. O šitas gebėjimas, kaip sako antrasis, jeigu neklystu, termodinamikos dėsnis, – visų gebėjimų gebėjimas! Gamtos įstatymas. Beje, apie įstatymus. Tai jis, jūsų draugas Stučka, sukūrė dekretą, panaikinantį Rusijoj visus luomus, visas kategorijas ir klases, – ką, nežinojot? Jis, jis. Pats uždarė valdantį Senatą, išspyrė koja į šikną apskritai visą justiciją. Tai jo dekretas faktiškai visus įstatymus pakeitė „revoliucine sąžine“ ir „revoliucine teisine sąmone“. O dabar Stučka – raudonasis Rygos viešpats. Taip jis pramintas. Jūs visą gyvenimą samprotavot apie socializmą, o jisai jį atnešė. Ant durtuvų. Ak, aštrumas kiekvieno durtuvo, žinančio kelią į švelnų žmogaus kūną, į pažeidžiamus jūsų žarnokus, į „vidujumus“, kaip sakė neprisimenu kas… Aštrumas. Satyrinis aštrumas, sąmojis. Jis juk nepralenkiamas humoristas, jūsų giminaitis? O dabar imkime, atsiprašau, jus. Ką jūs matot? Bejėgis, žilas seniokas kretančia galva, gyvenantis iš pašalpos ligotiems emigrantams, nesusitvarkantis net su savo gyvenimu, jau nekalbant apie kitų… Knygos, jūs pasakysit, eilėraščiai, pjesės? Bet jų reikalai prasti. Dar truputis pilietinio karo Latvijoj ir Rusijoj, raudonieji ir baltieji galutinai išdaužys pagalinčius ką nors daryti vyrus, išmarins badu vaikus ir moteris – ir kur, leiskit paklausti, jūsų skaitytojai, žiūrovai? O ir ar leis draugas Stučka likusiems gyviems skaityti jūsų kūrinius? Visus, išskyrus revoliucinius ir proletarinius? Sovietų valdžia, gal nežinot, griežta, ypač spekuliantams, popams ir poetams.

– Pagaliau supratau. Susiprotėjau. Vis svarsčiau: kokia prasmė tų jūsų… pasirodymų. Iš kur toks dėmesys ir vos ne maloningumas? O juk tikslas – va koks: palaukti pačios bjauriausios valandėlės ir suspardyt, apžergti, užjodyt parblokštąjį, pasimėgauti svetimu nuopuoliu, išgerti lig dugno visą mano kančios saldybę. Ar ne taip?

– Kas be ko. Bet jūsų mintijimas lėkštokas… net ir į jus nepanašu. O ką, jeigu jūsų draugas, tas puskaralis, Stučka, juo aukštyn, juo žemyn? Palaukit dar, iš jo stabą padarys, statulą, statśju, – mėgstu šitą žodį ištart rusiškai, sukirčiuodamas antrą skiemenį, kaip senajam Peterburge kad kirčiuodavo, – ir… ir iš jūsų gal taip pat. Ir šnekučiuosiuos aš paeiliui tai su jo dikta, tai su jūsų pasaususia statula.

– Bet kodėl jūs, mefistofeliai, tokie pašnekūs, o kita pusė, apie kurią jūs man vis užmenat, tyli vis, tyli? Gėtės Dievas Tėvas bent prologe veikia, danguj.

– Dėl to yra skirtingų nuomonių. Vieni mano, kad šito… jei taip norit, Gėtės personažo kalba – kalnai, upės, vaivorykštės, debesys, šviesa. Kiti tvirtina, kad Dievo balsas – sąžinė. Suprantama, tik ne revoliucinė sąžinė, ta – išskirtinai mūsų žinioj.

– Gerai jau, gerai. Pavargau aš. Velnias mūsų laikais – ne blogiausias pašnekovas, bet kartais ir angelo išsiilgsti.

– Tačiau juk jus kūdikystėj krikštijo? Vadinasi, yra ir jūsų angelas sargas. Turit, turit jūs personalų angelą. Kartais man atrodo, kad aš – jo šešėlis.

– O po teisybei?

– O po teisybei gali būt taip, kad aš – tai jūs! Daug kas kalbėjo, garsiai ar patylom, kad Mefistofelis – viso labo tik vienas Fausto slapyvardis… ir kad abu – Faustas ir Mefistofelis – ne kas kita, kaip Johanas Volfgangas Gėtė, jo asmenybė. Ir vėl jūsų akys nepatiklios. Kad ir ką aš sakyčiau, jūs įtariat apgavystę.

– O argi jos nėra, tos apgavystės?

– Yra, kaip nebus. Likit sveikas, Naglini. Aš jums pernelyg atsilapojau. Greit pasimatysim.

– Greit? Žiūrėk tik…

Iš rusų kalbos vertė

Vladas Braziūnas

Views All Time
Views All Time
1518
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn