Tamsiaaki birželi, kur vedies girtas priemiesčio obelis,
Jau lariokas nedirba – jau išdžiūvo šlapimo žymė.
O toliau nieko nėr – plaukia gaze didžiulis nekropolis,
Liežuvėliu melsvu kyla meilė, etilo dvynė.

Juodas birželis geidulingo meilužio pirštais glostė alpstančias priemiesčio obelis. Bet Uranijai, susigūžusiai ant laiptų, erotika nerūpėjo.

Ji užsimerkė ir pabandė sau įteigti, kad ne jos galvoj, o duobėtu asfaltu risčia dribsi keletas raitosios policijos pareigūnų.

Atsimerkė.

Keliu pradyrino tik Irmutė – ryškiai raudonomis kelnėmis, kalbėdama su savimi.

„Policijos niekada nebūna ten, kur jos iš tikrųjų reikia“, – su kartėliu pamanė Uranija.

– Urra!.. Urra!..- suriko Irmutė, mosuodama rankomis. Pseudoispaniškų marškinių rankovės suplevėsavo kaip vėliavos.

Uranija pagrasė kvailei kumščiu. Ši, spigiai kikendama, nutipeno šalikele, dulkėse palikdama ryškius aukštakulnių įspaudus. Vienas buvo gerokai siauresnis – matyt, vėl skirtingus apsiavė, taip jai atrodė gražiau.

– Urra!.. – dar krioktelėjo iš tolo.

Uranija tik atsiduso. Seniau norėdavo kvaišą primušti, bet dabar priprato. Jeigu muši visus, kurie iškraipo tavo vardą, teks pakelt ranką prieš visą priemiestį. O pirmiausia – prieš Alfonsą, kuris, ją šaukdamas, prieš „urra“ dar prideda „m“. Ir tada ne kruvinų kautynių laukas iškyla prieš akis – pilkšvai žalių maurų muaras su vos regimom vandens properšom aistringai kviečia atsigulti ir narsiai atstatyti krūtinę užgriūsiančiai negandai.

Uranija pasikasė suskirdusį kulną.

Negandos nesimatė jau nuo praėjusios dienos – išgėręs prancūziškus kvepalus, kaži kur išskrido. Kokia neteisybė – Uranija už tuos „Boys de bulogne“* turguj sumokėjo net penkiolika litų, o neganda nepaliko jai nė gurkšnelio.

„Palauk palauk, – pamanė kerštingai. – Ir aš tau neduosiu!..“

Prisiminusi pageltusius tinklinius Alfonso marškinėlius, pro kuriuos taip begėdiškai ir gašliai lenda krūtinės gaurai, droviai suskliautė šviesias blakstienas. „Ar ne per žiauru?..“

„O mane palikt vieną – ne žiauru?!.“ – ji taip giliai įkvėpė, kad vos neužduso. Akys aptemo, ir net raiteliai galvoje nustojo belsti kanopomis.

„Visa mano vaikystė buvo tokia nelaiminga, – graudenosi Uranija. – Neturėjau nei kačiuko, nei šuniuko – jokio prisirišusio padaro. Nuo baisių sapnų naktį pridarydavau į lovą. Senbernis daktaras vadindavo mane Urinija. Nežinau, ką tai reiškia, bet turbūt nieko gero.“

Išvyniojusi vienkartinę nosinaitę, nusišniurkštė nosį ir vėl kruopščiai sulankstė.

Kažkas sustojo prie vartelių ir smarkiai pabeldė. Batų pro patvory sužėlusias dilgėles nesimatė, švietė tik ryškiai raudonos kelnės.

– Eik šalin, pusgluše!.. – riktelėjo Uranija, nepakeldama akių.

Niekas nenusižvengė laukiniu balsu, tik papūtė žvarbus vėjas, ir ant raudonų kelnių kaip snaudžiantys žaibai sublizgo mėlynos juostos ir ano pasaulio spindesiu sužvilgo auksinės žvaigždės.

Uranija išsigandusi pašoko.

Pagyvenęs vyras paštininko kepure rūsčiai į ją žiūrėjo.

– At… atsip… – sulemeno Uranija.

– Tamsta būsit U.T.Narkevičiūtė? – vyriškis atkišo lapą.

Nieko nematydama, vos neapkurtusi nuo galopu pasileidusio eskadrono, Uranija bejėgiškai sužiopčiojo.

– Alfonsas Viesulas – kas jis tamstai toks?

– M…m… – sumykė Uranija. – N…ne…

– Vyras?.. Dėdė?.. Sugyventinis?..

– N… neganda m…mano, – vos neapsiverkė Uranija.

Vyras liepsnojančiomis kelnėmis minutėlę tyrė popierių.

– Sugyventinis, – tarė šaltai. – Toks yra oficialus patvirtinimas.

Uranija vėl išsilankstė nosinaitę – šįkart ašaroms. Niekada, net šlapiausiam sapne, ji nemanė, kad švenčiausi jos jausmai bus taip paniekinti. „To betrūko, – galvojo, kruopščiai sausindama akis. – Jis yra mano gyvenimas, o ne sugyventinis.“

– Pasiimkit savo Viesulą iš nakvynės namų, Kosciuškos g-vė, numeris toks ir anoks.

– Nakvynės? – nustebo Uranija. – Betgi dar tik rytas!..

– Reiks užmokėt dvidešimt aštuonis litus, – vyriškis nužvelgė ją iš aukšto. – Ir paskubėkit.

– Kodėl?

– Todėl, kad tai oficiali procedūra. Vilkinti nepatariama.

Žaibuodamas kelnių žvaigždėmis, kurios degė rūsčia nepermaldaujamo įstatymo liepsna, nukaukšėjo gatve tolyn. Uranijai pasidingojo, kad vietoj batų kyšo apžėlusios arklio kanopos.

„Dvidešimt aštuoni litai!.. Dieve brangus. Vos ne du „Boys de bulogne“ buteliukai, – dūsavo Uranija, kraustydama stalčius. – Ką padarysi. Matyt, niekada nepamatysiu Paryžiaus.“

Išlipusi iš autobuso, kurio mėlyndryžiai šonai priminė paštininko kelnes, Uranija pasileido lengva ristele.

Prarisnojusi notarų biurą ir pasų poskyrį, įlindo pro tarpuvartę į erdvų kiemą.

Moteris baltu chalatu, panaši į angelą, tylėdama iškratė ant stalo Alfonso daiktus. Uranija susigraudinusi atpažino aptrintą, tačiau kovingą raudonį išlaikiusį draugovininko pažymėjimą, pažaliavusį sandėliuko raktą, keletą veržlių, chaki spalvos nosinę, panašią į sulamdytą šūdą, penkių litų monetą, įskilusius akinius nuo saulės, o naujutėlį prezervatyvų pakelį palietė kone su prietaringa baime. „Kaži ar tikras?..“ – dar pagalvojo.

Pasirodęs viršininkas mandagiai paprašė pasirašyti, įjungė vieną televizorių – turėjo jų ten daug, per visą sieną – ir pasakė, kad ji tuoj pamatys savo brangiausiąjį.

Uranija drebėdama įsistebeilijo į ekraną.

Alfonsas lėtai kėlė užpakalį nuo baltai švytinčios lovos – buvo be kelnių ir be tinklinių marškinėlių, gaurai ekrane atrodė dar gašliau, ir Uraniją užplūdo toks gėdingas geismas, kad ji neištvėrusi užsimerkė.

Tyla buvo sunki, kurti, be arklių ir be raitelių, tik Alfonso užpakalis kaip juodas mėnulis kilo nuo operacinės baltumu spindinčios lagūnos ir niekaip negalėjo pakilti.

Erotinį alpulį sutrikdė nemaloni mintis.

Jeigu čia televizorius, tai visa Lietuva matys jos vienatinio užpakalį!.. Šis dalykas Uranijai nepatiko.

Ji greitai atsimerkė.

Alfonsas, jau susikimšęs daiktus į kišenes, stebėjo ją persisotinusio lovelaso mina.

Iš susijaudinimo gargtelėjusi, Uranija apsisuko ir sustabarėjusiomis kinkomis išdūlino į kiemą, net neatsisveikinusi su mandagiu viršininku. Jos gyvenimo džiaugsmas sekė iš paskos, kartkartėmis atsiriaugėdamas pikantišku Paryžiaus kvapu.

Nusipirkę dvilitrį plastiko butelį „Stipriojo“ alaus, susėdo pakrūmy prie linksmai gurgiančios Vilnelės. Kažkokie apduję pasileidėliai žolėj paliko vos praimtą maišelį aštrių bulvių traškučių ir kaugę cigarečių, kurias vadint nuorūkom neapsivertė liežuvis.

– Dūmelį traukt mokinosi, – sodriai tarė Alfonsas. – Gerai šikniams. Nuo „Marlboro“ pradeda.

Uranija išsižiojusi linktelėjo.

Kad Alfonsas vyriškumo kelią pradėjo nuo „Primos“, nė kiek nemenkino nei „Primos“, nei Alfonso vertės.

Tamsiarankis birželis, panašus į geismingą arabą, apsimuturiavusį žaliais muslinais, mylavo paupio ievas tarsi savo žmonas, kuždėdamas meilias nešvankybes, nuo kurių net blaivus protas praskysta. Ak, kam man tie arabai, purtėsi Uranija, jos akys priplūdo ašarų, – turbūt tas kandonų pakelis kaltas, toks ryškus, bjaurybė, gal pradėt rėkt, gal kokią sceną iškelti, bet argi išdrįsčiau, aš ne artistė…

Guldamasi ant žolės ir atstatydama pašiurpusią krūtinę atūžiančiai negandai, godžiai gėrė pirmuosius audros garsus: numesto diržo sagties caktelėjimą, gūdų nusitraukiamų kelnių šlamesį ir pusbalsiu burbamus keiksmus – švelnų tolimą volungės balsą.

O kai stichija užgriuvo, su švilpesiu raudama jai plaukus ir lauždama rankas, ne Bulonės giraitėm dvelkdama, o sieringais lietuviškais pelkynais ir pačiu velniu, – Uranija netyčia atsimerkė ir visiškai prie pat savo veido išvydo baltą mėnulį, liejantį išlydytą sidabrą į akiduobes, – tarsi jose nevirpėtų gležni ir neprinokę akies obuoliai, tarsi žiojėtų gilios ir sausos kaukolės skylės.

Sidabras greitai stingo, ir Uranija nebegalėjo užsimerkti.

Matė nukarusį Alfonso pilvą ir driblias šlaunis, plieno dulksna užsiklojusią žolę, upę, kuri tekėjo šnekėdama savo kalba, visiškai abejingas juodažiedes ugniažoles ir žydrą čiurkšlę nuo pontoninio tiltelio – turbūt paklydęs amūras sisiojo.

Uranija žinojo – ateis diena, kai gyvenimas pasirodys besąs melagis, sukčius ir kekšiautojas, maukiantis taurųjį „Boys de bulogne“ tam, kad ji neužuostų seno velnio smarvės.

Senas velnias, pasikvėpinęs prancūzišku odekolonu, ne toks jau baisus.

Baisesnis laukinis mėnulis, užantspaudavęs akis aštuntuoju antspaudu. O tam nebuvo jokios priežasties.

Jeigu žiemos ledas jų neuždarys, jei neužskliaus vandens lelijos, neužmerks grimzdamas skenduolis, besilaikydamas už blakstienų… ką reiks daryt?..

Laukinė stichija tokia erotiška ir didinga, kad prakaituojančio žmogaus pastangos atrodo tiesiog juokingos.

Tamsiaaki birželi, nenuspėjamas maure, kam skirti tavo aksominiai gniaužtai?..

Pasakyk, o geismingasis, kaip šakeles joms nurausi tu,
Kaip išnersi iš odos, kaip suriši žemėtas šaknis.
Ir ar pozą surasi, kad laukinę stichiją patenkintum –
Ak, surasi, žinau, nes ir pats tu laukinis esi.

O mane nuo vaikystės tinkamai ir padoriai išmokė –
Nemylėk be idėjos, nesirenk be svarbios priežasties.
Nors besielė esi, bet prieš gamtą išdidžiai atsistoki –
Jei išdulkins tave – neišdulkins didingos minties.

Tamsiaaki arabe, paduok melsvo gėralo sklianką.
Tegu meilė liepsnoja, tegu niekados neišsenka.

_________
Boys de bulogne – iškraipytas prancūziškas Bois de Boulogne (Bulonės miškai).
Lariokas – kioskas, kur parduodamas alus.
Gazas – turimos galvoj dujos.
Sklianka – stiklinaitė.

Views All Time
Views All Time
2001
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn