Epistolinės esė

I. Apie agrarinį jausmą

Brangus kaimyne!

Žinau, kad Tamsta neseniai grįžot iš provincijos, ir nuoširdžiausiai tikiuosi, kad dabar Jūs kur kas labiau jaučiate savo vertę ir vietą gyvenime. Kaimo aplinka palanki sveikatai, bet kartais labai mielas ir liguistumas. Jeigu nepasigesit brangiosios burokėlių lysvės ir kruvinąja banga išsiliejusio saulėlydžio virš protėvių girios, vadinasi, Jūs iš esmės sveikas.

Bet visgi kaip mes negražiai nusiritome, kaip žemai puolėme, kad švenčiausius dalykus vadiname nesveikais!.. Argi agrarinis jausmas nenusipelnė jokiai kritikai neįkandamo garbinimo?.. Ar jis negali būt toks pat idealus ir nediskutuotinas kaip šviesus rytojus?..

Kadangi beveik kasdien per televizorių matau Žemės rūmų pirmininką su kreiva amžino juoko grimasa, mano agrarinis jausmas (toks pat būtinas kaip pilietybė) ima blėsti. Mat nesuprantu, ko žmogus, kuriam agrarinis paveldas yra svarbiau negu gyvybė, taip keistai šypsosi. Gal žino, ko niekados nesužinosime mes?.. Bėgu į miestą ir pasislepiu kosmopolitiniam triukšme (kavinėj), spoksau į padavėjų užpakaliukus ir į Oliverį Kahną televizoriaus ekrane, nors tuo metu turėčiau rinkti kolorado vabalus ir ausylai klausytis, ar nekliegia volungė – prišauks, rupkė, lietų, sulis šieną, o karvės šiais laikais kaip princesės, nepaduosi triskart sulyto.

Tamsta žinot, kaip tas nervina – juk dar visai neseniai vilkėjot valstietišką rūbą ir buvot plakanti žemės širdis. Dabar Tamsta labai pasikeitėt ir pasidarėt toks kaip aš – racionalus ir beširdis. Bet nors ir esu toks, savo surambėjusios širdies kamputy slepiu baikščią visuotinio atgimimo viltį. Vegetacinio atgimimo. Nieko nėr prasmingiau, kaip po žiaurios mirties pjūvio ataugti maistingu šakniastiebiu ir sodria liucerna.Tyliai viliuosi, kad būtent tokia prasmė slypi mįslingoje pirmininko šypsenoje. Jeigu ne, velniam jis šypsosi. Verkt reikėtų.

Naktimis žiūriu į gaze skendintį miestą ir, jeigu šalia turiu „Starkos“, šykščiai vyriškai apsiverkiu. Mat aš žinau – neįmanoma nesiilgėt prarastos nekaltybės. O juk miestas, kaip teisingai rašė klasikė, yra viešieji namai, baisūs ne tik romioms sodžiaus mergaitėms, bet ir patyrusiems vyrams, nes atima ne tik nekaltybę, bet ir pinigus. O tai vienodai brangūs dalykai, Tamsta turbūt neprieštarausit.

Beje, kaimyne, ką jūs pasakysit apie futbolo čempionato finalą?.. Veikiausiai sirgot už brazilus, Tamista visuomet linkot į egzotiką. Aš pasiryžau remti vokiečius – mat jų žemės ūkis geriau sutvarkytas. O ir Oliverio Kahno veidas man patinka – toks saikingai barzdotas ir mąslus. Iškart matyti įgimtas agrarinis jausmas.

Žinot, kaimyne, pastaruoju metu atsirado tiek keistų žmonių, kad aš nebežinau, ką ir manyti. Kai televizorius ar pani Jadzė praneša, kad artimiausią šimtmetį kapines numatoma steigti Mėnulyje ir Marse, mane apima siaubas. Įsivaizduokit, kad virš galvos kaba ne gražus priešpilnis ar gūdi delčia, o trečdalis kokio turčiaus mauzoliejaus. Ką aš apie tą turčių žinau?.. Kad paspringo auksiniu triufeliu ar numirė, neištvėręs mylimo pudelio žūties?.. Ir dabar su tuo pudeliu, nesaikingai išbalzamuoti, skries apie žemę?.. Kai dangum keliauja sidabrinis paspringusių ponų kapinynas, tai ne tik košmaras, tai jau metafizinės patyčios. Ir šitaip – kiekvieną naktį, net tada, kai Mėnulio pro debesis nesimato. Kai nematai, tik žinai, dar baisiau.

O ką Mėnulyje būtų galima pasamdyt kapinių sargu?.. Kas nušluostys dulkes marmuriniams angelams nuo skruostų?.. Dievas, pamatęs visą armiją galvas pamaldžiai nunarinusių skulptūrų, turbūt baisiai išsigąstų ir savo serafimų ten nesiųstų. Karikatūra anapusybėje neegzistuoja nei kaip meno šaka, nei kaip gyvenimo būdas. Tai didelė paguoda, nes šiame gyvenime karikatūriški būna net šventi žmonės. Politikai, pavyzdžiui. Ogi ir Tamsta, prieteliau, ar neatmeni, kaip aršiai draskei mokyklos sienlaikraštį – ten buvo paskelbta, kad nesiplauni ausų ir iš panagių neišsikrapštai daržo žemių. Kažkodėl tai buvo laikoma gėda, prilygstančia vos ne paleistuvystei.

Visa laimė, kad Tamsta buvai protingas ne pagal amžių (kitaip su Tamsta nė nesusirašinėčiau) ir jau tuomet supratai, kad nei gėdos, nei paleistuvystės nepasirinksi, jeigu duota, tai duota, o jei neduota, tai imk abi iš karto. Idėjiškai pagrįstos, jos gali būt net šviesaus rytojaus kelrodis. Argi partsekretoriaus ir pionierių vadovės kibinimąsi pavadintum kokia gėda ar neduok Die paleistuvyste?.. Tai gaudžiančio amžiaus ženklas, partijos siekių triumfas ir žmogiško solidarumo pavyzdys.

Dabar gi, ant sugriauto socializmo koliziejaus puotaujant barbarams, nebe solidarumu galime guostis, netgi partijos siekiai – nebe tie… Viskas, kas mums liko brangiausia ir solidariausia – tai agrarinis jausmas. Jeigu smarkiai prisirišim prie žemės, niekas neprivers mūsų laidotis Mėnulyje. O ir Žemės rūmų pirmininko vypsnys neturi nei bauginti, nei erzinti – jis juk irgi nutuokia apie Mėnulį, ir netgi daugiau negu mes. Ne Vokietija ten ir ne Brazilija, bulvių nepasodinsi. Kam tada ir kapinės, jei šalia neauga bulvės, – štai ką sako keistai pakrypusi pirmininko šypsena.

Tikiuosi, kad ir Tamstelė, prieteliau, šitai suvoki. Džiaugdamasis Tamstos nuovokumu, atsisveikinu. Iki kito laiško.

Jūsų Kaimynas

P.S. Žinot, garbus drauge, į galvą man kartais ateina paradoksalių minčių. Kad ir žemės ūkio klausimais. Labai stebiuosi, kodėl Dievas nedavė gyvuliams puikybės. O juk galėjo. Dabar jų nuolankumas tiesiog pykdo. Tikiuosi, sutinkat su tuo, nes gerai išmanot ne tik žemės ūkį, bet ir gyvų organizmų fiziologiją bei papročius. Ir nors tarp arklio ir žmogaus daug kas bendra, arklys nesupranta perkeltinės prasmės. O kai žmogui joja ant kupros, jis gali tai pasakyti gražiais žodžiais. Tuo jis ir viršesnis.

II. Apie pašaukimą

Godotinas prieteliau!..

Ar kartais Jūsų neapima gąsdinančios vienatvės jausmas?.. Dažniausiai jis susijęs su gamtos reiškiniais – kas šiame pasaulyje gali labiau gąsdinti nei gamta. Anava vakar dangumi vertėsi sunkūs, švino ir sieros pritvinkę debesys – toksai šiurpios vienatvės fonas, kad jo neišsklaidytų ir aukštybėmis šuoliuojantis ugninis velnias.

Toks, tik kur kas mažesnis, naktį pravirveno grindimis ir įlindo į urvą. Būčiau užpylęs vandeniu, jei ne nuovoki mintis: ugnis nėra vien grubios tikrovės pavidalas, tai ir metafizinis stebuklas. O dar taip maloniai dvelkia – vos ne „Krasnaja gvozdika“. Metafiziniai kvapai man kur kas labiau patinka nei natūralūs. Natūralus velnias būtų pasmirdęs siera ir senu ožiu.

Dabartės, parimęs ant stalo, mąstau, kad nedidelis belzebubas, liepsnojantis mėlyna ugnim, būtų kur kas įtaigesnis simbolis kuriančiam žmogui nei mūza ar Pegasas. Moterys ir arkliai šiandien taip supanašėjo, kad nebeaišku, ką matai dūluojant prie rašomojo stalo. Ir tas, ir anas su sparnais, ir žvingteli, ir trepteli, ir dažytus karčius papurto… Ir netgi nuomonės atskiros neturi.

Ak, prieteliau, kaip aš trokščiau, kad įkvėpimas ir pašaukimas neturėtų nei moteriško, nei arkliško pavidalo!.. Būtų kaip miške: atsistoji ir baubi visa gerkle. Baisiai įdomu, kas atsišauktų. Pani Jadzė – tikrai ne, spruktų su voveruškom į šalį. Manytų, kad pjauna ir prievartauja, – abu šie veiksmai jai vienas kitą prasmingai papildo. Briedžiai irgi neis, jiems gali nepatikti mano balso tembras. Tetervinai puskurčiai, o barsukai – tingūs. Apskritai gali būt, kad niekas į siaubingą riksmą miške neatsilieps. Toks atvejis rimtai ir negailestingai paliudija kūrėjo vienatvę ir jo pastangų tragizmą.

Tad nenuostabu, kad posakis „Daug pašauktų, mažai išrinktų“ man iki šiol neduoda ramybės. Kas dar, be manęs, gali rėkti tuščiame ir abejingame miške?..

Turiu pripažint, kad vieną galingą ir desperacijos pilną riksmą esu girdėjęs ir ne miške, o rajono komjaunuolių visuotiniame jubiliejiniame suvažiavime. Partsekretorius užriko, kad garbingi komjaunimo atstovai posėdžio metu ne miega, o seka dienotvarkės punktus.

Paskatintas šito galingo šauksmo, visą gyvenimą kantriai laukiu, kada gi mane kur nors išrinks.

Bet kažkodėl išrenka tuos, kurie posėdžio metu miegojo.

O Jūs, gerbiamas kaimyne, ar esat susidūręs su savo pašaukimu?..Turbūt ne kartą, nes nuo mažumės Tamistą rinko ir rinko: vėliavininku, interklubo pirmininku, ateistų būrelio vadovu, komjaunimo sekretoriaus pavaduotoju, jaunųjų melžėjų būrelio garbės nariu, karių kapų tvarkytoju… Tamista nesivalyk sieros kamščių iš ausų. Kai labai garsiai šaukia, nėra malonu.

Tiesą pasakius, o kas gi ant mūsų šitaip nežmoniškai šaukia?.. Ir kuriam galui?..

Šis klausimas toks nejaukus ir gąsdinantis, koks tegali būti gamtos reiškinys. Negailestinga cunamio banga ar begėdiškas ugnikalnio išsiveržimas. Į šitą pasaulį ateinam šviesių vilčių ir naujo rytojaus idealų vedami, bet vargu ar tas rytojus įmanomas, kol egzistuoja pašaukimas. Sėdėtum sau laimingas, o dabar vis turi atsiliepti…

Žinau, brangus kaimyne, kad šis laiškas sukėlė Jums daug minčių. Mat esat protingas. Dvasingam žmogui šitokie svarstymai sukeltų tik nosies niežulį. Užtat aš ir linkęs bendrauti su protingais, o ne su dvasingais asmenimis. Didingos mintys neturi išsisklaidyti, pasikasius nosį.

Su pagarba Tamstos intelektui

Kaimynas

P.S. Nors Tamsta mokykloj iš fizikos ir turėjot penketą, metafizinės debesų prigimties neperpratot. Todėl jei juoksitės ir sakysit, kad debesys negali būt pritvinkę sieros ir švino, aš tik išdidžiai tylėsiu. O kaip Tamsta žinot, visi argumentai sudūžta į tylą. Siena yra prastas pašnekovas protingam žmogui.

P.P.S. Dvasingas gali kalbėti su bet kuo, ne tik su siena.

Views All Time
Views All Time
2053
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn